Vokietijoje ir Lenkijoje po ilgo kairiųjų dominavimo valdžią ryžtingai perėmė dešiniosios partijos ir jų lyderiai. Tačiau, nepaisant akivaizdžių šių tendencijų bendrumų, pasireiškiančių per tvirtą Vokietijos ir Lenkijos politikų posūkį dešinėn, ES gali pajusti anaiptol nevienodus minėtų dviejų šalių politinių kursų pasikeitimo padarinius.
Pastarieji metai Europos Sąjungai (ES) bus išskirtiniai ne tik dėl žlugusios Sutarties dėl Konstitucijos Europai idėjos, nesibaigiančių ginčų dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos ar sprendimo pradėti derybas dėl narystės su Turkija. Atsižvelgiant į tai, kad besibaigiant 2005-iesiems ES vis dar yra ją sudarančių valstybių grupė, o ne savarankiškas tarptautinių santykių subjektas, svarbiu pastarojo meto štrichu bus ir rinkimai, vykę keliose didžiosiose ES šalyse, kurių balsas Bendrijoje turi nemenką, o kartais ir lemiamą galią.
Be jokios abejonės, kalbame apie Vokietiją ir Lenkiją, kuriose po ilgo kairiųjų dominavimo valdžią ryžtingai perėmė dešiniosios partijos ir jų lyderiai. Tačiau, nepaisant akivaizdžių šių tendencijų bendrumų, pasireiškiančių per tvirtą Vokietijos ir Lenkijos politikų posūkį dešinėn, ES gali pajusti anaiptol nevienodus minėtų dviejų šalių politinių kursų pasikeitimo padarinius.
Šiandien galima drąsiai sakyti, kad savo pareigas paliekantis Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis neretai piktnaudžiaudavo tuo, kad Vokietija yra pagrindinis finansinis ES ramstis. Paskutiniu to pavyzdžiu galima laikyti dvišalį Vokietijos ir Rusijos susitarimą dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu tiesimo. Daugelis ES lyderių, įskaitant ir tiesiogiai suinteresuotos Lietuvos atstovus, kritikavo tokį ES interesų nepaisymą, tačiau jokie argumentai G. Schroederio nesujaudino, o Lietuvos prezidentas, neseniai viešėdamas Vokietijoje, dar ir gavo viešos pylos per žiniasklaidą už dujotiekio projekto kritiką. Tiesa, galima pažymėti, kad kartais G. Schroederis ir artimiausia jo aplinka, pavyzdžiui, žaliųjų lyderis ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joshka Fischeris, tapdavo didžiuliais euroentuziastais. Beje, aiškiausiai tai matydavosi sprendžiant globalius klausimus, ypač susijusius su Europos ir JAV konkurencija. Tokiais atvejais kaip, tarkim, amerikiečių planuota ir vykdyta invazija į Iraką, Vokietija visuomet siekdavo žemyninės Europos vienybės, priešpriešindama jas proamerikietiškai Didžiosios Britanijos pozicijai ir taip primindama apie Paryžiaus ir Berlyno ašį. Tačiau tokias G. Schroederio iniciatyvas gerokai susilpnino naujų, tuomet dar būsimų ES narių blokas, ryžtingai palaikęs JAV.
Kitaip tariant, G. Schroederio vadovaujama Vokietija su ES žaidė savotišką racionalaus flirto žaidimą, turėdama stipriausius finansinius kozirius. Ko gero, panašią taktiką rinksis ir Angela Merkel. Daugelį ES lyderių jau spėjo nudžiuginti jos noras peržiūrėti dvišalį dujotiekio projektą. Tačiau reikia pabrėžti, kad ekonominė Vokietijos padėtis kažin ar leis A. Merkel taip stipriai naudoti finansinius svertus, kaip tai darė G. Schroederis. Vadinasi, ir vėl galima tikėtis racionalaus vokiško flirto, tik su mažesnėmis politinėmis ambicijomis.
Visai kas kita yra naujai išrinktas Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, kurio dešiniosios pažiūros anaiptol neprimena taip pat dešiniosios, tačiau racionalios A. Merkel diplomatijos. Palyginimui galima pasakyti, kad Vokietijos dešinieji, nepaisant visų prieštaravimų, sugebėjo dėl koalicijos susitarti netgi su amžinaisiais konkurentais socialdemokratais, o Lenkijoje dirbs mažumos vyriausybė, nes dvi dešiniosios partijos, vienai kurių vadovauja L. Kaczynskio brolis dvynys, nesugebėjo pasidalyti valdžios.
Naujo Lenkijos prezidento juo labiau negalima pavadinti ir dideliu euroentuziastu. Vienas pagrindinių L. Kaczynskio kozirių per rinkimus buvo siūlymas atidėti euro įvedimą Lenkijoje bent iki 2010 metų, net ir šios datos nelaikant galutine. Po pergalės nugalėtojas dar kartą oficialiai patvirtino savo ketinimus. Vertybinės naujojo Lenkijos prezidento nuostatos taip pat leidžia drąsiai tvirtinti, kad europietiškasis kosmopolitizmas šioje šalyje bent artimiausius penkerius metus turi labai nykias perspektyvas. Be to, daug kas jau dabar spėja, kad užsienio politikoje Lenkija visų pirma taps JAV valios regione bastionu ir nesistengs per daug paisyti bendrų ES interesų.
Atsižvelgiant į Lenkijos dydį ir jos politines ambicijas, skeptiškų pozicijų įsigalėjimas aukščiausiu politiniu lygiu gali turėti nelabai smagius padarinius visai ES, kuriai šiandien itin reikalingas tarpvalstybinis narių sutarimas vien jau dėl tolesnių Europos Sąjungos vystymosi gairių numatymo.
Dar liūdnesniu scenarijumi galėtų tapti Varšuvos ir Paryžiaus, visuomet besistengiančių pabrėžti savitumą ir išskirtinumą, suartėjimas. Tačiau, atsižvelgiant į simpatijas Amerikai, Lenkija gali pasukti ir glaudesnio bendradarbiavimo su Didžiąja Britanija kryptimi. Tačiau abiem atvejais būtų akivaizdu, kad ES viduje formuojasi labai stiprus euroskeptinis blokas, kuris remiasi ne tik nacionalinėmis politinėmis ambicijomis, bet ir ekonominiais instrumentais, pavyzdžiui, euro ignoravimu.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
