Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas Darius Petrošius įsitikinęs, kad žurnalistų apklausa dėl slaptos pažymos nutekinimo buvo būtina. „Matau bendrą žurnalistų prevencinį spaudimą tam, kad išsikovotų sau išskirtines sąlygas“, – LRT televizijos laidoje „Savaitė“ sakė jis.
Seimo valdyba nusprendė kreiptis į Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisiją ir pasiūlyti ištirti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veiksmus prieš Seimo kanceliarijos darbuotoją bei prieš žiniasklaidos atstovus ir pateikti išvadas Seimo valdybai.
– Kai gavote tokią Seimo valdybos užduotį, tai pirmieji žodžiai, kuriuos aš įsidėmėjau, kad tai nėra jūsų veiklos sritis, bet kad jau toks yra „parėdymas“, tai jūs tirsite.
– Iš pat pradžių buvo aišku, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai negalimi, nes gana aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Kai nusikalstamos veikos požymiai aiškūs, tada prasideda baudžiamasis procesas ir Kriminalinės žvalgybos veiksmai lygiagrečiai negalimi. Mes galime pateikti tik savo politinį vertinimą.
– Kai kurie politikai tvirtina, kad šioje VSD pažymoje neišvydo kažko ypatingo, ir netgi yra svarstoma, ar reikėjo apskritai įslaptinti šią informaciją. Siūloma išsiaiškinti ar VSD pagrįstai tai padarė. Kaip jūsų komisija įvertino slaptumą, ar tai – slapta informacija?
– Klausimas labai rimtas, kadangi tuo suabejojo ir kai kurie aukščiausi valstybės vadovai, kartu ir mūsų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, kuri ir spręs [ginčą]. Ji dar to nėra dariusi. Ji sprendžia ginčus tik tarp paslapčių subjektų, o šiuo atveju mes juos turime kaip ekspertus baudžiamojoje byloje. Ir iškyla nauji teisinio reglamentavimo klausimai. Manau, nebus viskas taip gerai, kaip atrodo.
– Ką jūs turite galvoje „ne taip gerai“?
– Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija gali net pasakyti, kad tai – ne jos kompetencijos klausimas. Ateinantį komiteto posėdį, bent jau aš esu išreiškęs tokį pasiūlymą, dar kartą kviesti VSD, tiksliau – jo vadovą, kad paaiškintų, kur yra lemtinga vieta. Ir dėl ko vienoje ar kitoje vietoje yra valstybės paslaptis, kaip mums aiškino – dėl to, kad yra labai jautrūs šaltiniai. Bet kaip paaiškėjo, tai, kas buvo paskelbta BNS žinutėje, tai jau yra kitokio lygio informacija, tai jau sudaro tarnybos paslaptį.
– Bet šiuo atveju mes kalbame apie grifą „slapta“ ar „riboto naudojimo“ pažyma?
– Mes kalbame, kad ta pažyma išlieka po grifu „slapta“, t.y., išlieka valstybės paslaptimi. Bet ta informacija, kuri buvo paskelbta BNS, jau buvo vertinta specialios ekspertų komisijos, kuri yra VSD, ir informacija buvo įvardinta kaip „konfidenciali“, tai yra tarnybos paslaptis.
– Kitaip tariant, tai buvo ne pati pažyma, o pagal ją parengta informacija?
– Taip, bet kadangi BNS pranešime [buvo sakoma], kad matė pažymą, tai kvalifikavimo dalykai skiriasi. Ir ikiteisminis tyrimas aiškinasi, ką vis dėlto matė, ir baudžiamosios teisės kvalifikavimo prasme prisideda daug įvairių niuansų.
– O baudžiamoji atsakomybė slaptos pažymos matymo atveju ir tos parengtos informacijos atveju yra ta pati?
– Aš manau, mes šiandien vis tiek apie pasikėsinimą išduoti valstybės paslaptį galime kalbėti. Bet šalia tarnybos ar valstybės paslapties atskleidimo, pagal mūsų teisinę praktiką, kaip tikina pareigūnai, visuomet eina ir piktnaudžiavimas tarnyba. O tai jau yra nusikalstama veika, nes pareigūnas, nepiktnaudžiaudamas tarnyba, paslapties atskleisti negali.
– Ar jūs esate tikras, kad prokurorai pabaigs tyrimą iki galo, ir mes sužinosime, kas buvo tas pareigūnas, arba, kas buvo tas asmuo, kuris tą informaciją nutekino?
– Žinote, aš tikrai tikiu, ir aš jau esu sakęs, man atrodo, ir kiek kalbėjau su pareigūnais, Lietuvoje galbūt ir įvyko tas lūžio taškas. Iki šiol ir žiniasklaida, ir politikai, ir pareigūnai su konfidencialia informacija arba nevieša informacija elgdavosi gana laisvai. Galbūt atėjo momentas, kai pareigūnai nusprendė vienąkart padėti tašką. Gal iš to ir tokie veiksmai. Ir adekvatumą šiandien daug kas tiria. Jau turime informaciją, kad jie visą mechanizmą išsiaiškino, beliko tik sulaukti įtarimų pareiškimo.
– Jūs jau užsiminėte apie teisėsaugos veiksmų adekvatumą, kurie yra susiję su žiniasklaida. Kiek jums jau pavyko išsiaiškinti, ar buvo kažkokio neadekvatumo arba įstatymų pažeidimo?
– Teisėtumo garantas turėtų būti teismas. Ir jis visas sankcijas, kurias priklauso jam duoti, ribojančias žmogaus teises, davė. Matau bendrą žurnalistų prevencinį spaudimą, kad išsikovotų sau išskirtines sąlygas, kuo aš irgi būčiau linkęs abejoti.
– Na, bet iš kitos pusės, jeigu ne žurnalistai, tai jie skelbia informaciją, kurį kitąkart ir neišeitų iš valstybės institucijų, tai jiems lyg ir reiktų kažkokios apsaugos.
– Žurnalistai niekada neatskleis savo informacijos šaltinio. Bet lygiai taip pat visi kiti mes turime suvokti, jog žurnalistai nėra visiškai neliečiami. Tam tikrais išskirtiniais atvejais, kada yra sveriamos vertybės ir ką turi padaryti teismas, ir ką išaiškino mūsų Konstitucinis Teismas, jie niekada nebus absoliučiai neliečiami.
Tik aš labai bijau, kad mes šiame emociniame fone nepadarytume labai skubotų sprendimų. Nes aš jau girdžiu tokias nuomones, kad, pavyzdžiui, apklausos turėtų vykti tik pareigūnų kabinetuose, ne namuose, kad iš apklausos žmonės vos ne turėtų išeiti laimingi. Na, taip nebus. Per šį konkretų įvykį, apibendrindami mes padarysime klaidingus sprendimus ir tada jausimės nesaugūs.
– Tiek, kiek jūs dabar jau tyrėte, tai, kas konkrečiai buvo pavesta jūsų komisijai, tai yra, STT ir prokuratūros veiksmai jums adekvatūs atrodo ir nepažeidžia įstatymo?
– Aš tik tiek galiu pasakyti, jog tokio nusikaltimo atskleisti, mano manymu, neįlindus į žurnalistų daržą, nėra įmanoma. Galbūt mes ir turėtume informaciją, kas tai padarė, bet užfiksuoti įrodymus, kaip tai buvo padaryta, kas yra būtina teisme reiškiant įtarimus. Informacija vis dėlto nutekėjo per žurnalistus, per jų kompiuterius, per jų laikmenas ir t.t. Ir ten yra ta informacija, tie įrodymai. Gali būti, aišku, tie pėdsakai ir tų piktnaudžiaujančių pareigūnų laikmenose, bet šiuo atveju aš manau, kad pareigūnai ne be reikalo elgėsi taip. Aš linkęs jais tikėti.
– Kitaip sakant, jūs manote, kad pats nusikaltimas nebūtų ištirtas, jeigu nebūtų apklausti žurnalistai?
– Aš manau kad iki galo jis nebūtų ištirtas.
– Pone Petrošiau, man jūsų besiklausant kilo dar viena tokia mintis. Tuo metu, kai vyksta tyrimas dėl slaptos pažymos valstybėje nutekinimo, jūsų komitetas surengia posėdį ir po šio posėdžio vienas portalas pateikia klausimus kelioms institucijoms, jų tarpe ir pačiam VSD. Toks įspūdis, kad iš jūsų posėdžio, kuris buvo slaptas, kaip aš suprantu, informacija irgi nuteka. Ar jums taip neatrodo?
– Gerai jums atrodo. Labai panašiai atrodo ir man. Ir iš tiesų pareigūnai skundžiasi, kad [taip vyksta]. Matyt, duoklė vienaip ar kitaip yra atiduodama.
– Tai, pone Petrošiau, Seimo nariais negalima pasitikėti?
– Galima Seimo nariais pasitikėti, reikia jais pasitikėti. Reikia juos mokyti, kad taip nebūtų. Bet vėlgi teisėsaugos institucijos, jeigu mato, kad vienas ar kitas Seimo narys ar kitas pareigūnas atskleidė ikiteisminio tyrimo duomenų paslaptį, gali pradėti analogišką procedūrą. Bet, aš manau, kad jie eina pasiruošę, žinodami jau ilgalaikę praktiką. Tai jie man minėjo, jie tiesiog nesako to, kas vestų prie šito.
– Kitaip sakant, jūs galite gauti ne visą informaciją dėl tokių, kurie ją tekina?
– Na, kažkuria prasme galima ir taip pasakyti, nes tikrai pareigūnai jaučiasi nesaugūs ta prasme.
– Ar jūs ieškosite to, kuris tekina informaciją iš jūsų komisijos ir komiteto?
– Ne, tai yra pareigūnų darbas ir jie tegu užsiima.
– Labai ačiū jums už pokalbį.