Rita Miliūtė, LRT televizijos laida „Teisė žinoti“, LRT.lt
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Rusija, pradėjusi karinius veiksmus Kryme, net negalvoja apie atsitraukimą ir orumo išsaugojimą. „Kai kas kalbėjo, kad negalima šiuo metu perspausti Rusijos – tam, kad būtų galima jai neva leisti išsaugoti veidą ir palikti „išėjimo strategiją“. Europai reikia išsaugoti veidą, o ne Rusijai – ji nesiruošia saugoti savo veido. Ji seniai jo nebeturi – yra tik Putino veidas“, – sakė D. Grybauskaitė interviu LRT televizijos laidai „Teisė žinoti“.
Prezidentė taip pat teigia, kad Lietuvos sąjungininkai į Rusijos grėsmę yra pasiruošę reaguoti ne tik šešiais papildomais JAV naikintuvais Zokniuose, bet ir laivais Baltijos jūroje. Ji reiškia nepasitenkinimą Valstybės saugumo departamento (VSD) darbu ir sako, kad jam „pribrendo permainos“.
– Prezidente, ketvirtadienį neeilinėje Europos vadovų taryboje sakėte, kad Rusijos elgesys tampa grėsme visai Europai ir kad turime ieškoti sprendimų, kaip užtikrinti mūsų visų saugumą ir neleisti, kad Europos žemėlapis būtų perbraižomas iš naujo, kaip šiuo metu Rusija ir siekia. Kokius galimus sprendimus, kad tai neįvyktų, jūs pati matote?
– Pirmiausia, aišku, mums tiesiog pasisekė istoriškai, kad prieš dešimt metų tapome tiek NATO, tiek ES šalimi nare. Ir tai, aišku, labai didelė paspirtis ir pagalba. Bet dabar mes išties kalbame apie pačią Europą ir, ko gero, ne tik apie Europą, nes matome fenomeną, kuris atsirado, kai viena valstybė visiškai pamynė bet kokius tarptautinius įsipareigojimus – tiek savo pasirašytas sutartis, tiek Jungtinių Tautų konvenciją, bet kokius susitarimus, kurie buvo pasiekti pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo, kad būtų užtikrinta taika.
Matome šalį, kuri nekreipia į nieką dėmesio, meluoja, atvirai įveda kariuomenę be skiriamųjų ženklų, o tai jau didžiausi tarptautiniai pažeidimai. Matome šalį, kuri pradėjo elgtis – paraleles daugelis dabar pasaulyje daro – kaip elgėsi nacistinė Vokietija arba Stalinas 1938–1940 metų laikotarpiu. Liguistos formos poimperinės ambicijos dabar pradedamos demonstruoti Europos šalims ir pasauliui. Ir aišku, kad pasaulis turi reaguoti. Ir labai gerai, kad atėjo gana vieningas pasmerkimas iš visų pasaulio taškų: ne tik Europa pasmerkė, ne tik JAV, bet net ir Kinija, kuri visada buvo labai artima ir draugiška netgi Putino režimui.
Taigi, matome, kad visos šalys vertina labai vienareikšmiškai: tai yra brutalus agresijos faktas, pažeidžiantis bet kokius tarptautinius įsipareigojimus ir normas. Bet kas toliau? Ar būtina tokį brutalumą stabdyti? Aišku, būtina. Mes turime ne tik kalbėti, kad tai yra negražu, bet ir mėginti parodyti, kad šalys ir pasaulis nebegali 21 a. toleruoti tokio brutalaus elgesio. Tai, kas vyksta Ukrainoje, ypač Kryme, parodė, kad reakcija ir tarptautiniai instrumentai yra per daug civilizuoti. Čia nenoriu pasakyti, kad jie turėtų būti kitokie, bet mes susiduriame su skirtinga civilizacija arba požiūriu į civilizaciją. Jei Vakarai yra 21 a., tai [Rusijos] dabartinę elgseną priskirčiau geriausiu atveju prie praeito amžiaus viduriui.
Susidūrimas iš tikrųjų yra labai skausmingas. Tokioje situacijoje nukentės visi. Turiu galvoje ne tik Ukrainą. Europa, JAV – visi, nes greičiausiai teks eiti prie tam tikrų sankcijų. Ne tik diplomatinių, politinių – galbūt toliau ir ekonominių. Ir, aišku, tokioje situacijoje nukenčia visi. Labai tikiuosi, kad tas Šaltasis karas, kuris į pasaulio santykius dabar yra grąžinamas būtent pačios Rusijos, vis tik nepasieks karščiausio ir blogiausio taško, bet tam turi būti paruoštos visos atgrasymo ir saugumo priemonės. Tą Lietuva daro, tą daro Europa, tą daro NATO šalys, ir būtent todėl Lietuva kartu su Lenkija konsultavosi tiek su NATO šalimis, tiek su JAV tiesiogiai, ir mes gavome papildomas saugumo priemones, kurios būtinos, kad būtų užtikrintas mūsų saugumas, nes kalbame ne tik apie Krymą, ne tik apie Ukrainą. Mes kalbame apie visą europinį regioną ir santykį su taip vadinamomis buvusiomis Varšuvos pakto ar sovietinėmis respublikomis.
Poimperinės ambicijos yra tokio lygmens, kad netgi mums grasinama, Lenkijai grasinama. Vasario pabaigoje vyko neskelbtos pratybos – tai jau yra tarptautinis pažeidimas. Naudojant taktinį ginklą ir žvalgybinius lėktuvus, kas taip pat neturi nieko bendro su jokiomis karinėmis pratybomis. Tai atviras agresijos ir grėsmės demonstravimas ES šalims narėms Baltijos regione. Norėčiau, kad visi suprastume labai aiškiai, kad Putino Rusija tampa agresijos pavyzdžiu ir viena prieš visus demonstruoja jėgą.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje visos šalys pasmerkė Rusiją. Jos propagandą skelbė tik jų ambasadorius. Taigi mes matome, kad šalis yra tiesiog vieno žmogaus ambicijų įkaitė, galbūt net ir liguistų ambicijų. Girdint, kaip kitos šalies prezidentas kaltina Lenkiją ar Lietuvą ruošiant, pavyzdžiui, smogikus, iš tikrųjų net komentuoti neįmanoma. Aišku, galėčiau pajuokauti, kad labai mus gerai vertina, kad mes pajėgūs kažkur nuversti vyriausybę. Bet čia yra juodas juokas, ir tai, kad kitos šalies vadovas sau gali leisti mėtytis tokiais liguistais pavyzdžiais, aišku, rodo, kad iš šios šalies bent jau artimiausiu metu galime tikėtis netikėtumų.
– Bet jeigu yra taip, kad Rusija yra galbūt liguistos asmenybės įkaitė, tai juo labiau yra nejauku, nes situacija iš tikrųjų labai primena 1938-uosius metus, kai Vokietija, gelbėdama vokiškai šnekantį Sudetų kraštą Čekoslovakijoje, jį tiesiog užėmė, taip patikrinusi Vakarų reakciją prieš Lenkijos užėmimą. Ir dabartiniam Kremliui kad ir Kuršių nerija gali pasirodyti tiesiog nedovanotinai nepatogiai atitolusi nuo Lietuvos. Rusiškų šaknų gyventojų yra ne mažiau kaip 1 proc. Ar Lietuva gali būti tikra, kad Maskva nepanorės humanitariniais sunkvežimiais iš Kaliningrado atvažiuoti jų gelbėti?
– Kaip minėjau pačioje pradžioje, mums tikrai pasisekė – jau 10 metų esame vieno stipriausių pasaulinio gynybinio aljanso nariai, NATO nariai, ir matėme reakciją po dviejų dienų. Po pokalbių mes turime papildomus naikintuvus, ir jų dabar jau dešimt vietoj keturių. Tas pats vyksta ir Lenkijos teritorijoje. Taigi, jei bus poreikis, bus ir daugiau: jeigu reikės, bus ir laivai Baltijos jūroje, kurie saugos mus. Mes jau nuvažiavome, jau išsprūdome iš poimperinių ambicijų lauko.
Aišku daroma kitokia įtaka – per mūsų politikus, per žiniasklaidą, per propagandą, per tam tikrus pinigus, ir net korupciją, galbūt mėginant destabilizuoti padėtį mūsų regione ir šalyse, ir t.t. Bet tai jau kitos priemonės, tai ne tiesioginės karinės, kurių ši šalis negalės panaudoti prieš NATO valstybes. Būtent todėl, kad esame NATO nariai, kad sugebėjome laiku gauti gynybos planus, sugebėjome laiku suderinti veiksmus ir pratybas. Žinome, kad esame apginti 5-uoju NATO straipsniu, taigi, manau, šioje vietoje mums nereikia bijoti, o svarbiausia –niekada negalima bijoti agresoriaus, nes agresoriui to tik ir reikia. Kokia bebūtų valstybė, koks būtų jos dydis, turime žinoti, kad antrą kartą istorinės klaidos pakartoti negalėsime: turėsime pasipriešinti ir turėsime iššauti, jeigu mus kas nors mėgins okupuoti.
– Ponia prezidente, ar galėtumėte palyginti JAV reakciją, kuri yra 12 naikintuvų Lenkijai ir 6 papildomi naikintuvai Lietuvai, ir ES skelbiamas sankcijas, kas yra derybų dėl bevizio režimo ir prekybos sutarties stabdymas. Ar tos reakcijos yra adekvačios situacijai Kryme, kai yra tiesiog atplėšiamas gabalas teritorijos nuo Ukrainos?
– Kaip matome, visos sankcijos, bent jau iš ES pusės, pirmiausia yra instrumentai, kurie yra pakankamai civilizuoti, korektiški ir nėra karo meto instrumentai. Tai yra mėginimas kalbėtis, mėginimas demonstruoti savo nuomonę, mėginimas nutraukti kažkokias derybas, tokias kaip vizų liberalizavimas arba laisvosios prekybos sutartis, ir taip toliau, parodant, kad Europa smerkia ir netoleruoja tokių veiksmų.
JAV, kaip pagrindinė NATO šalis, mūsų bei Lenkijos prašymu ir NATO specialistų paskaičiavimu iš karto ėmėsi priemonių, kad būtų apsaugotos NATO šalių teritorijos nuo agresyvių neskelbtų pratybų ir nuo jėgos demonstravimo Baltijos regione. Ukraina, deja, nėra NATO narė ir jai padėti tiesiogiai kariniu būdu yra daugiau sunkiau, todėl pradžiai ir imamasi palaipsninių diplomatinių priemonių. Ketvirtadienį Briuselyje sprendėme, kad tai iš tikrųjų bus palaipsniniai žingsniai vis didesnių sankcijų link.
ES ir NATO yra skirtingos organizacijos, taigi ir reakcija skirtinga, bet aš labai džiaugiuosi, kad ne tik JAV: mes matome ir Kanados, Didžiosios Britanijos labai greitą reakciją – labai aiškią, labai tvirtą. Jos labai palaikė Lietuvą ir Lenkiją ir be jokios abejonės labai aiškiai palaiko ir Ukrainą.
Nusileisti iki Putino Rusijos lygio, naudoti brutaliai karinę jėgą, nesilaikant tarptautinių normų ir įsipareigojimų, Vakarai negali, ir galbūt tai yra gerai, nes kitaip mes neišvengtume karų. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurti instrumentai ir tarptautiniai susitarimai, kad išvengtume kitų karų, ir tai yra ypač jautru Europoje. Ir kai dabar matome poimperinį sienų perbraižymą Europoje, tai daugeliui Vakarų šalių pirmiausia yra absoliučiai nesuprantama. Antra, visiškai nepateisinama ir absoliučiai smerktina. Ir labai gerai, kad tai daro vieningai visas pasaulis. Manau, kad tai yra labai geras signalas. Tai signalas, kad pasaulis tapo vieningesnis prieš tokius brutalius veiksmus.
– Rusija, kaip Tarybų Sąjungos įsipareigojimų perėmėja, pažeidžia Helsinkio įsipareigojimus, trumpai kalbant, neperžiūrėti dabartinių sienų. Tuo metu ES sako: mes stabdome derybas dėl prekybos sutarties. Kas atsimena, kada buvo paskutinis susitikimas? Rusija net nesilaikė įsipareigojimų, kuriuos turėjo prisiimti tapusi Pasaulio prekybos organizacijos nare. Dėl vizų režimo – irgi sunku atsiminti, kada buvo paskutinis efektyvus derybų posėdis. Ar tai iš tikrųjų yra sankcija, ar tai tiesiog pateikiama kaip sankcija, konstatuojant tai, kas šiaip ar taip nevyko.
– Mes, ES šalys narės, kaip tik kalbėjome Briuselyje. Rytinės šalys narės, buvusios arčiau [Rusijos], labiau supranta, kas vyksta, ir matosi atotrūkis nuo supratimo kai kurių Europos šalių, kurios yra šiek tiek toliau nuo Rusijos, be to, galbūt ekonomiškai labiau priklausomos, ypač energetikos srityje. Tai galima justi. Reakcija ir vertinimas – labai skirtingi. Labai sunku patikėti, kad dabartiniu laikotarpiu galima nesilaikyti jokių tarptautinių sutarčių. Ne tik tarptautinių, bet ir dvišalių, pavyzdžiui, tarp Ukrainos ir Rusijos.
Kai kas kalbėjo, kad negalima šiuo metu perspausti Rusijos – tam, kad būtų galima jai neva leisti išsaugoti veidą ir palikti „išėjimo strategiją“. Aš labai aiškiai pasakiau: Europai reikia išsaugoti veidą, o ne Rusijai – ji nesiruošia saugoti savo veido. Ji seniai jo nebeturi – yra tik Putino veidas. Europa dar iki galo nesupranta, kas vyksta, ir iki galo nesupranta, kad pačiai Europai atėjo laikas apsispręsti ir išsaugoti savo veidą.
– Ar Jūs tikra, kai sakote, kad „nesupranta“? Ar nepritartumėt nuomonei, kad Europos šalių reakcija į Rusijos veiksmus Ukrainoje labiau priklauso nuo bendrų ekonominių reikalų? Lenkija ir Baltijos šalys reaguoja griežtai. Vokietija arba Jungtinė Karalystė taikstosi, nes turi daugiau bendrų ekonominių reikalų: kas dujotiekį, kas rusų sąskaitas Sityje.
– Iš tikrųjų galėtume taip galvoti, bet Jungtinės Karalystės premjeras buvo labai aiškus ir griežtas. Pozicija buvo panaši į Jungtinių Valstijų, ir jis buvo toje šalių grupėje, kuri reikalavo rimtesnių sankcijų. Vokietija taip pat pradėjo judėti, nes kaip tik tuo metu vyko pokyčiai Kryme, ir aišku, kad tai yra akibrokštas bet kuriam Europos vadovui, bet kuriems esamiems ir būsimiems santykiams su Rusija. Tai vis akivaizdžiau pradeda suprasti kai kurie Vakarų lyderiai. Rusija suteikia didelę progą visoms šalims ją labiau pažinti, pamokos mums demonstruojamos kiekvieną dieną.
– Lietuvos valdžios šakų pozicijų vienodomis irgi negali pavadinti. Jūs ir anksčiau sakėte, kad sankcijų taikyti kol kas nereikia. Čia buvo iki tol, kol Krymas pasakė „mes – Rusijos“. Užsienio reikalų ministras sakė, kad reikia taikyti sankcijas. Seimo Pirmininkė – kad išvis ne Lietuvai dėl jų spręsti. Ar Lietuva gali norėti, kad ES kalbėtų vienu balsu, jei pati tokio vieno balso nelabai turi.
– Aš manau, kad atskiri politikai turi ir gali turėti įvairias nuomones, o Konstitucija numato pareigas užsienio politikos ir gynybos politikos srityse. Viena iš tokių pareigų yra Prezidento pareiga ginti valstybės suverenitetą, ginti pačią valstybę, ir vykdyti užsienio politiką kartu su Vyriausybe. Tai yra konstitucinis tekstas. Taigi aš tą pareigą ir atlieku.
Jei yra grėsmės, aš jas Lietuvos žmonėms labai aiškiai įvardinu. Jei aš matau politinės jėgas, kurios taip pat gali kelti grėsmes, aš taip pat tai darau. Nes tai yra mano pareiga – perspėti Lietuvos žmones apie grėsmes ir imtis prevencijos. Tą aš ir darau – tiek tarptautiniame lygmenyje, tiek Lietuvos lygmenyje.
– Kaip grėsmes įvardijimas tikrai gali būti suprastas ir Jūsų pasakymas apie Seimo Pirmininkę, po to, kai įvykius Ukrainoje...
– Jūsų klausimas netikslus. Aš kalbėjau apie Darbo partijos vadovus.
– O Loreta Graužinienė, kaip Darbo partijos pirmininkė, turi vieną iš titulų. Ar tai reiškia, kad Jūs nekalbėjote apie L. Graužinienę?
– Aš kalbėjau pirmiausia apie partijos vadovą poną Uspaskichą, o kadangi mes galime galvoti, kad jis turi įtakos likusiai partijos vadovybei, tai tokia išvestinė grandinėlė galėtų būti.
– Jūs sakote, kad Prezidento priedermė – ne tik perspėti apie grėsmę, bet ir vykdyti prevenciją. Kokia gali būti prevencija čia, kalbant apie Darbo partiją?
– Aš manau, kad pirmiausia – viešumas. Esame įsipareigoję savo partneriams ES ir NATO veikti kartu, jei yra kažkokių išorinių grėsmių. Taigi sakyti, kad „ne mums spręsti“ – bus spręsti ir mums, kadangi Lietuva tiek NATO, tiek ES turi vienodą balsą su visomis didžiosiomis valstybėmis.
– Po nesenos istorijos dėl slaptos informacijos nutekinimo Jūsų patarėja neturi leidimo dirbti su slapta informacija, ir daug kas sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodo jūsų pasitarimai, kai ji tokio leidimo neturi. L. Graužinienė, kuri yra tiesiogiai susijusi su Viktoru Uspaskichu, turi teisę žinoti visa tai, kas gali bent jau formaliai sudaryti valstybės paslaptį, ir kas yra draudžiama žinoti Daivai Ulbinaitei. Ar ta situacija nesiprašo kokio nors VSD ar kitų tarnybų tyrimo?
– Situacija nėra gera, nes susidaro toks vaizdas, kad ta pažyma buvo paslaptis – realiai tai buvo informacija apie grėsmes, ateinančias iš Rusijos. Bet kai mes matome tas vadinamąsias pažymas su labai aukštais slaptumo elementais, jų turinys, kai yra daug adresatų, būna labai išplautas, ir jos praktiškai nėra naudingos.
– Kalbant apie tą pažymą, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir įtarimai buvo pateikti Jūsų patarėjai, tai ta informacija randama bet kokiame rusiškame interneto puslapyje.
– Aš tą ir norėjau pasakyti, kad iš tikrųjų mes matome, kad mūsų teisėsaugos institucijos mėgina ginti ne Lietuvos, o Rusijos paslaptis prieš Lietuvą.
– Tai kaip tuomet vertintumėt Jūsų pasirinktų arba teikiamų pareigūnų, tai yra, VSD direktoriaus ir Generalinio prokuroro veiklą? Ar neturite jiems priekaištų?
– Aš jau esu minėjusi, kad VSD kol kas nepateisina jokių lūkesčių – nei darbu, nei rezultatais. Būtent todėl, kad įsivaizduoja savo darbą tik kaip nereikšmingų ir nesvarbių pažymų su dideliu slaptumo lygiu rašymą. Taip praktiškai saugo save nuo atsakomybės arba nuo prieš Lietuvą nukreiptų grėsmių prevencijos. Tai nėra gerai, tai paralyžiuoja visą VSD darbą šiuo metu, kai yra tikrai sudėtinga situacija valstybėje. Aš matau, kad šita organizacija užsidaro ir izoliuojasi nuo atsakomybės ir todėl didelės naudos man ar kam nors priimant svarbius sprendimus tikrai nėra.
– Ar tai leidžia manyti, kad reikia laukti permainų toje struktūroje?
– Aš tikrai manau, kad tos permainos pribrendo ir tikrai anksčiau ar vėliau mums reikės peržiūrėti įstatymus, jų atsakomybės ribas. Ir, galų gale, kas užsiima prevencija. Nors suprantu, kad tai yra mano pareiga, bet vien aš viena tos prevencijos vykdyti negaliu. Jei aš gaunu informaciją, kad ir apie ryšius su politikais, aš galiu tik užsiminti... Aš nieko daugiau pasakyti negaliu, nes uždėtos slaptumo žymos. Aš esu tokioje padėtyje, kad lyg ir turėčiau perspėti žmones, lyg ir turėčiau kažkokius veiksmus daryti, bet aš negaliu paaiškinti, kodėl aš juos darau. Čia nėra bendras darbas.
– Jūs sulaukėte kritikos už tai, kad pasakėte A, bet negalite, kaip pati sakėte, pasakyti B. Ir taip pat buvote kritikuojama po to, kai teigėte, kad reikia įvertinti ir Ukrainos opozicijos veiksmus. Kuo remdamasi ir apie ką Jūs šiuos žodžius pasakėte?
– Labai norėčiau užakcentuoti „dalį opozicijos“, nes paskui žiniasklaidoje buvo įvairių interpretacijų ir buvo mėginama teigti, kad aš kritikuoju opoziciją, nors iš tikrųjų – ne. Labai aiškiai buvo pasakyta „dalis opozicijos“. Tai yra ta kraštutinė dešinioji grupuotė, kuri naudojo provokatyvius veiksmus. Ir Maidano žmonės, ir dabartinė Ukrainos vadžia pripažįsta, kad kraštutinių elementų ir jie turėjo, provokatorių ir jie turėjo. Taigi čia nereikia būti visiškai uždaromis akimis ir manyti, kad visą opoziciją reikia palaikyti.
Dabar daugumą sudaro buvusi Maidano opozicija, ir kai visi [ES] vadovai buvome susitikę su [Ukrainos premjeru Arsenijumi] Jaceniuku, mes matome, kad tai labai išlaikytas, labai gerai reprezentuojantis savo valstybę, žinantis, ką reikia daryti, žmogus. Ir mes jį palaikome, bet šita vyriausybė turi įvairių žmonių. Taip pat ji neįtraukia viso Ukrainos politinio segmento, kas pereinamuoju laikotarpiu nėra gerai. Šiai vyriausybei reikės daug investuoti į bendrumą ir visų politinių jėgų įtraukimą. Tai yra sunkumas dabartinei vyriausybei, bet tai reikės daryti.
– Grįžtant prie Rusijos ir Krymo, Jūs minėjote, kad tai primena Stalino laikus. Kokios yra Jūsų prognozės, kaip gali vystytis ateities įvykiai Rusijoje?
– Turime blogą istorinę patirtį. Atsimename ir galime daryti išvadas iš Šaltojo karo, kad kulminacija visada įvyksta, bet Šaltasis karas neturėtų virsti karštu karu, ir tai yra svarbiausia. Šaltojo karo metu nukenčia visi – ir tie, kurie labiau kalti, ir tie, kurie mažiau. To, kas vyksta ir mūsų pašonėje, tikrai nereikėtų 21 amžiuje. Tačiau, aišku, ne visko galime išvengti, bet svarbiausia – išlaikyti šaltą protą, orumą ir pasitikėjimą savimi, ir niekada neleisti kad mus – net tokią mažą valstybę kaip Lietuvą – kas nors spardytų dar kartą.
– O kaip Lietuva galėtų užsitikrinti, kad jos daugiau niekas nespardytų? Ir kad neatsitiktų, kad pirmas Rusijos taikinys bus Ukraina, Moldova, o paskui Lenkija ir Baltijos šalys? Lenkija, pavyzdžiui, šiemet yra numačiusi gynybai rekordinę sumą per visą savo istoriją – iki 2022 metų beveik 30 mlrd. skaičiuojant doleriais, Lietuva vargiai skiria 1 proc. BVP. Ar tai nebūtų kelias užsitikrinti orumą, kad daugiau nespardytų?
– Aš manau, kad orumas pirmiausia prasideda nuo to, ar savimi pasitikime, ar esame pasirengę ginti tėvynę bet kokiomis sąlygomis. Vien tik 2 proc. BVP neužtikrins apginamumo – riekia žiūrėti, kaip tuos pinigus panaudoti.
Be jokios abejonės, būtina palaipsniui didinti finansavimą, nes visą laiką ištiesus ranką stovėti nebegalima, ypač kai matome, kokia situacija yra aplink Lietuvą. Tačiau padidinti gynybos finansavimą iki 2 proc. BVP (tai – beveik milijardas), mes kol kas neturime iš ko: turime ir kitų įsipareigojimų savo žmonėms, ir juos vykdyti reikia.
Todėl pirmiausiai reikia galvoti apie tai, kaip efektyviai panaudoti tai, ką turime. Ir šiandien mes tikrai ne tankais esame geriausi, o savo specialiais padaliniais, savo informacijos ir kitų paslaugų teikimu – čia yra mūsų pridėtinė vertė, mus vertina ir mes galime padaryti daugiau. Bet visiškai pritariu ir sutinku, kad turime palaipsniui didinti krašto apsaugos finansavimą.
Tačiau tas šokas, kuris vyksta dabar, tam tikra prasme yra mūsų gebėjimo, supratimo, kaip galime gintis, patikrinimas. Galime revizuoti NATO veiksmus, pasižiūrėti kaip viskas veikia. Aš manau, kad visada reikia žiūrėti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Finale visas baigsis gerai. Mes būsime protingesni, labiau pasiruošę save apginti ir labiau savimi pasitikintys. Šito mums labiausiai ir reikia. Mums nereikia bijoti.
– Kiek prie tos revizijos, kurią jūs minite, prisideda tai, kad JAV, kurių įnašas į NATO yra didžiausias, atsiuntė tuos šešis naikintuvus į Zuoknius ir dar 12 „F–16“ – į Lenkiją?
– Ir ne tik. Čia dabar nedetalizuosime, kas dar yra. Tai – ne tik lėktuvai. Apginamumo priemonių bus tiek, kiek reikės. Ir jos bus taip greitai, kaip reikės. Jeigu reikės, bus ir laivai. Ir tai parodė būtent lėktuvų atsiradimas Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitų padalinių ir priemonių Lenkijoje – taip pat. Turime žinoti, kad turime tuos, kurie mus apgins, galime ir patys apsiginti. O svarbiausia, istorinės klaidos mes negalime pakartoti – mes neturime nieko bijoti.
– Jūs paminėjote laivus, ar gali būti, kad dėl to jau yra deramasi?
– Negaliu kalbėti daugiau, negu galiu.
– Ar tinkamas būdas sustiprinti saugumą galėtų būti, pavyzdžiui, Lietuvoje dislokuojant JAV gynybos sistemas, kad ir „Patriot“ baterijas, apie ką jau kalba kai kurie analitikai?
– Galbūt pasakyčiau taip, kad geriausia gynyba ir karo prevencija yra neeskaluoti karo.
– Ponia prezidente, minėjote, kad orumas labiausiai priklauso nuo to, ar jo yra žmogaus ir šalies viduje. Stebint Lietuvos poziciją dėl galimų sankcijų Rusijai, o taip pat ir derybas su „Gazprom“, pozicijos yra ne vienodos. Kaip jūs vertinate tai, kad premjeras sako, jog reikėtų sutikti su dabartiniais siūlymais – su 20 proc. nuolaida – ir atsiimti ieškinius, nereikalauti kompensacijų dėl diskriminacinių kainų tarptautiniame arbitraže?
– Aš nenorėčiau vertinti taip, kaip jūs suformulavote, nes manau, kad premjeras ne visai taip pasakė. Jis puikiai žino, kad tas pasiūlymas yra nepriimtinas Lietuvai: iš 4,5 mlrd., kuriuos esame pateikę arbitraže, mums siūloma apie 800 mln. Ši nuolaida mums siūloma tik trims metams, o vėliau – nežinia kas bus. Ir jis puikai žino, kad mes statome suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, tad nuo 2016 metų mums „Gazpromo“ išvis nereikės.
Esame puikioje padėtyje. Šių metų gale turėsime SGD terminalą ir galime įsivežti dujas iš išorės. Mes mažiname dujų vartojimą, nes atsiranda biokuras. Turime gerokai geresnį balansą mūsų energetinėje sistemoje, tampame gerokai savarankiškesni. Todėl nereikia nusileidinėti ten, kur mus vėl gali apgauti. Lygiai tas pats įvyko su „Lietuvos dujomis“ dar Algirdo Brazausko laikais. Gavome nuolaidą tik dviem metams, pigiai pardavėme „Lietuvos dujas“, ir po kelių metų – vėl viskas iš naujo. Ta pati situacija mums siūloma – trims metams nuolaida, po to vėl sena formulė ir jokių įsipareigojimų. Ir padovanoji Rusijai 4,5 mlrd.
Aš manau, kad padėtis geopolitiškai ir energetiškai visai kita: mes – jūrinė valstybė, galime turėti SGD terminalą, turime laivą. Tad Lietuva turi elgtis oriai, išlaikytai, ginti savo ilgalaikius strateginius interesus ir nepasiduoti dėl kažkokių trumpalaikių ambicijų ar politinių dividendų. Lietuva turi savimi pasitikėti visame kame, taip pat ir energetikoje.
– Premjeras sako, kad Lietuva turi būti nuolankesnė, nes kitaip tai galėtų pakenkti Lietuvos verslui. Kaip jūs tai vertinate, ir ar Lietuvos verslas neturėtų ieškoti kitų rinkų nei Rusijos?
– Aš manau, kad mūsų verslas puikiai supranta, kur yra rizikingos rinkos, o kur ne. Tad bent jau protingas ir švarus verslas visada mėgina subalansuoti savo priklausomybes. Tas verslas, kuris nori dirbti tik Rytuose ir dirba ne visai skaidriai, prisiima visą atsakomybę ir riziką sau.
Turime puikiai suprasti, kokie yra mūsų kaimynai. Turime suprasti, kad prekyba ir ekonominiai santykiai turi būti vystomi kiek įmanoma naudingesniu būdu. Mūsų užsienio politika yra nukreipta Lietuvos ekonominių ir politinių interesų gynimui. Tai daro visos valstybės. Tačiau bet kokios kainos už tai mokėti mes negalime.
– Kaip Lietuva apskritai, jūsų vertinimu, yra pasirengusi galimoms ekonominėms rizikoms?
– Mes tikrai jau esame apšaudyti. Vien dėl krizės Rusijoje įtakos 1999 metais turėjome didelę krizę. Vėliau – tarptautinę finansinę krizę. Per 10 metų esame mušti mažiausiai du kartus. Ir tas fenomenas, kad Lietuva sugeba per pusantrų–dvejus metus atsistoti ant kojų, rodo mūsų ekonomikos lankstumą ir valstybės brandumą. Tai nebūna labai lengva, būna nesutarimų, tačiau net ir besibardami, kai yra sunku, sugebame susitvarkyti ir susitarti.
