Kovo 11-ąją minėsime nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Tačiau mūsų šalies istorija – tai ne tik Sąjūdis ir 1990-ieji, ne tik 1918-ieji ir Vasario 16-oji, ne tik 1009-ieji, kai pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. Lietuvos istorija – tai ir Didieji kunigaikščiai Mindaugas, Kęstutis, Vytautas, ne tik Trakų pilis ar Kernavė.
Gedimino kapo kalnas, Altanos, Bekešo, Trijų Kryžių, Stalo kalnai ir XIII-XIV a. dabartinio Kalnų parko teritorijoje gyvavęs Kreivasis miestas – taip pat mūsų valstybės istorijos dalis.
Kreivoji pilis stovėjo ant aukštesnių kalnų
„Vilniaus Pilių teritorijoje kadaise būta Lietuvos valdovų buveinės, veikė šalies dvasinis, gynybinis ir ūkinis centras. Tai – Vilniaus kūrimosi židinys“, – sako Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorė Audronė Kasperavičienė, pabrėždama, kad šios apylinkės yra istorikų, archeologų, geologų ir kitų sričių mokslininkų išskirtinio dėmesio objektas. O žemėlapyje, kuriame pavaizduotas visas Vilniaus pilių rezervatas (jo plotas virš 50 ha), pažymėtos ne tik Aukštutinė arba Gedimino pilis ir Žemutinė pilis – visa teritorija, apimanti Valdovų rūmus, Arsenalą, Katedrą, bet ir mažiausiai žinoma Kreivosios pilies vieta, kuri buvo kitoje Vilnios upės pusėje, kiek aukščiau Dainų slėnio.
Tyrinėdami Trijų kryžių kalno aplinką ir Stalo kalną, kurio viršuje yra nemaža apylygė aikštelė, vakarinėje jo dalyje mokslininkai prieš kelerius metus aptiko degėsių ruožą. Ir dabar jau drąsiau kalbama apie tai, kad kaip tik čia galėjo stovėti Kreivoji pilis (Kreivasis miestas), kurią kryžiuočiai sudegino 1390 metais. Tiesa, mokslininkai mano, kad ankstyviausia gynybinė siena buvo iškilusi I tūkstantmečio pradžioje, o II tūkstantmečio pradžioje iš molio suplūkus iki 3 m aukščio ir iki 12 m pločio pylimą, ant jo buvo pastatyta antroji Kreivojo kalno medinė gynybinė siena. Jai sudegus, gaisravietė užpilta smėlio sluoksniu, suplūktas naujas molio pylimas, o ant jo veikiausiai XIV a. pabaigoje pastatyta medinė siena.
Šiauriau, Kreivojo kalno papėdėje tikriausiai buvo senovinė gyvenvietė. A. Kasperavičienė pasakoja, kad tyrimų, kurie vyko 1933-1939, 1956, 1989 ir 1995-1997 metais, metu mokslininkai aptiko sudegusių XIV a. medinių pastatų liekanų, geležinių peilių, raktų, strėlių antgalių, žiestos keramikos, gyvulių kaulų, šlako, grūdų. Manoma, kad žmonės čia gyveno XII-XIV a. Tačiau Kreivoji pilis arba Kreivasis miestas, istoriniuose šaltiniuose vadinamas „Curvum castrum“, po kryžiuočių apgulties ir gaisro XIV a. taip ir nebuvo atstatytas.
„Dabartinio Kalnų parko teritorija – pats seniausias Vilniuje kultūrinis sluoksnis. Gali būti, kad kaip tik šioje vietoje miestas ir pradėjo kurtis. Gatvės, kurios mūsų laikais atsiremia į pilių teritoriją ir „susieina“ ties Kalnų parku, taip pat leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo būti gyvenvietės“, – aiškina A. Kasperavičienė ir priduria, kad nedidelės XII-XIII a. gyvenvietės liekanas archeologai aptiko ir ant Bekešo kalno, kurio viršūnėje iki XIX a. vidurio stūksojo didingas paminklas-mauzoliejus XVI a. vengrų kariuomenės vadui Bekešui.
„Iš vienos pusės šią teritoriją saugojo pelkė (dabar Katedros aikštė), iš kitos Neris, Vilnia, aukšti kalnai (dabartinis gerokai pažemėjęs Kalnų parkas). O patys kalnai buvo vadinami plikaisiais, nes kol egzistavo pilys jie buvo pliki. Beje, pagoniškąja praeitimi dar sovietmečiu domėjosi architektas restauratorius Sigitas Lasavickas, kurio teorijos, tuo metu daugeliui atrodžiusios keistokomis, iš dalies jau pasitvirtino“, – pasakoja ji, primindama, kad Vilniaus pilių teritorija pradėta tyrinėti tik praėjusio amžiaus tarpukaryje – po to, kai nuslinko dalis Bekešo kalno.
Vis dėlto, anot A. Kasperavičienės, ankstyvasis laikotarpis iki šiol labai menkai ištyrinėtas, o kai kurios kitos sovietmečiu egzistavusios teorijos pastaruoju metu paneigiamos.
„Tos koncepcijos buvo suformuotos XIX a. romantikų įtakoje. Tačiau didieji atradimai dar laukia. Pavyzdžiui, visai neseniai paaiškėjo, kad Kreivosios pilies laikotarpiu dabartinio Kalnų parko reljefas buvo visai kitoks. Kalnų struktūra labai pakeista, kai 1831 metais buvo pradėta statyti rusų karinė tvirtovė. Juk, pavyzdžiui, per Vytauto mūšį su Karigaila Kreivojoje pilyje galėjo būti apie 2 tūkstančius kareivių. Sunku įsivaizduoti, žvelgiant į dabartinius kalnus, kaip jų tiek galėjo tilpti. Vadinasi, Trijų kryžių kalnas turėjo apimti kelias kalvas, kurios yra nukastos. Stalo kalnas senais laikais turėjo susidėti iš kelių kalvų, o sovietmečiu jo viršus dar buvo sulygintas buldozeriais. Apie tai, koks kažkada buvo šių kalnų reljefas, galima spręsti tik iš senųjų planų", – pasakoja ji.
Vilniaus Katedra: nuo šventyklos iki turgaus aikštės
„Gynyninis Žemutinės pilies kompleksas, apimantis ir Katedros aikštę, susiformavo XIV-XVI a. Jis visas buvo apjuostas Vilnios upės ir kanalų. Kaip tais laikais galėjo atrodyti pilies vartai, Katedra, kiti statiniai, galima pamatyti senose graviūrose. Nors negalima teigti, kad viskas taip atrodė iš tikrųjų, tokiais piešiniais ir analogijomis buvo remiamasi ir atstatant Valdovų rūmus“, – aiškina A. Kasperavičienė.
Ekspozicijoje, pasakoja ji, galima pamatyti, kaip skirtingais laikotarpiais atrodė Vilniaus Katedra. „Beje, yra dvi Katedros – seniausio katalikiško pastato – atsiradimo versijos. Viena, dr. Napoleono Kitkausko, versija, kurią mes visi esame girdėję – kad ji pastatyta pagoniškos šventyklos vietoje. Kita versija – Katedrą pasistatė pranciškonai, kurie dar prieš įvedant krikščionybę buvo pakviesti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarą. Prie jos, kaip ir prie visų bažnyčių tais laikais, buvo kapinės. Taip pat buvo ir Katedros mokykla, įkurta 1530 metais. Carinės Rusijos laikotarpiu Katedros aikštė neteko sakralinės ir reprezentacinės funkcijos, atsirado daug įvairių pastatų. XIX a. pradžioje joje vykdavo kariniai paradai ir net turgūs“, – aiškina Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorė.
„Visai kitaip senais laikais atrodė ir Vilnios upė bei kanalai, kurie prarado gynybinę funkciją ir pradėjo nykti jau XVII-XVIII a., – priduria A. Kasperavičienė. Ekspozicijoje, įrengtoje Gedimino kalno papėdėje, galima pamatyti ir Bekešo kalno bokštą, kurį Vilnios upė pasiglemžė XIX a. viduryje. Neišliko ir prie upės buvęs karališkasis malūnas bei užtvanka. – O štai Kirdiejų rūmai mūsų dienomis atrodo visai kitaip, negu prieš kelis šimtmečius. Dailės istoriko, tyrinėtojo Vlado Drėmos manymu, prieš kelis šimtmečius tai buvo dvarelis su charakteringais to meto architektūrai bokštais“.
Kažkada buvusios pelkės teritorijoje pastatyta Katedra buvo nestabili, skilinėjo jos sienos, eižėjo kolonos. „Todėl 1931 metais buvo sudarytas jos gelbėjimo komitetas ir prasidėjo darbai. Jų metu buvo aptikti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, Barboros Radvilaitės palaikai. Darbų metu Katedra ne tik buvo sustiprinta – joje buvo suprojektuota ir Karališkoji koplyčia. Deja, tuomet darbus sutrukdė II-asis pasaulinis karas“, – tęsdama virtualią kelionę po praeitį pasakoja Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorė.
Stenduose – ir istorija, ir dar neatskleistos Vilniaus paslaptys
Tai – tik menka dalis istorijos, su kuria susipažinti ir prie kurios prisiliesti galima klaidžiojant Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato takais. Bet jei vis dar nesiryžtate kopti stačiais kalnų, kurie prieš kelis šimtmečius, kai ant jų stovėjo lietuvių pilys, buvo gerokai aukštesni, šlaitais, tačiau norite bent šiek daugiau sužinoti apie mūsų šalies praeitį, keliaukite prie Gedimino kalno papėdėje prisiglaudusios Rotondos. Vis dar laukiantį, kada jį prikels naujam gyvenimui, pastatą supa 20 stendų, pasakojančių apie įvairius Vilniaus pilių teritorijos bei mūsų šalies istorijos laikotarpius – ir apie Kreivąją pilį, ir apie tai, kaip amžiams bėgant kito Katedros aikštė, ir kaip keitėsi per sostinę vingiuojančių upių vagos.
„Šiuose stenduose pamatysime ir iki mūsų dienų neišlikusius medinius XIX a. veikusio Šumano pasilinksminimų parko, įsikūrusio dabartinių teniso kortų vietoje ir aplink juos, pastatus. Pasirodo, čia būta ir klubo, ir lošimo namų, ir kabareto, ir teatro... Taip pat pamatysite arkliais traukiamą tramvajų, kuris važinėjo Vilniuje XIX a. pabaigoje (dvi jo linijos driekėsi kaip tik per Katedros aikštę), ir net tai, ką iki šiol girdėjote tik senelių pasakojimuose – potvynio, kuris 1931 m. buvo užtvindęs visą Katedros aikštę, vaizdus", – apibūdindama ekspoziciją po atviru dangumi pasakoja A. Kasperavičienė.
Beje, ir pačios Rotondos istoriją gaubia paslaptis. Gali būti, kad jau po II-ojo pasaulinio karo iškilęs statinys turėjo savo pirmtaką – surastame XIX a. pabaigos Pilies parko sutvarkymo projekte buvo numatyta pastatyti medinį pieno paviljoną, kurio planas stebėtinai panašus į dabartinės Rotondos. Tiesa, ar jis buvo pastatytas, kol kas nežinoma.
Nors daug ką senąjį Vilniaus centrą tyrinėjantys mokslininkai ateityje dar turės patikslinti, daug laiko užmintų mįslių reikės įminti, visa tai – mūsų valstybės, šiomis dienomis švenčiančios 24-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines, dalis.
