Saulius Lapėnas
Vasario 16-oji – apie ką ši šventė? Ko ji mus moko? Palikim formalias šventines kalbas ir oficialų toną nuošalyje. Žvilgtelėkim į įvykių esmę.
Bet koks žmonių susijungimas – šeimoje, partijoje, valstybėje – grindžiamas laisvų piliečių aktyvios valios išraiška. Jei nėra tokios valios – nebus laisvės siekio ir tikslo vystytis. Jei piliečiai užmiršta, kad jie privalo rūpintis savo valstybe (šeima, partija), jei abejingai stebi, kaip kažkas rezga intrigas už jų nugaros ir griauna tai ką sukūrė protėviai – jie praranda ne tik šeimą ar valstybę, tačiau ir teisę į laisvę. Ko vertas pilietis be valstybės? Ko verta valstybė be piliečių? Ko vertas gyvenimas be laisvės?
Tada, karų ir okupacijos metais, sunkioje kovoje su amžinais „sąjungininkais“ iš Rytų ir Vakarų, mūsų protėviai egzaminą išlaikė. Jų valia ir ryžtas suteikė mums pačią brangiausią (neįkainojamą) dovaną – Laisvę. Ir dabar, kai ačiū Dievui, nėra nei karo, nei okupacijos, ant mūsų pečių gula atsakomybė išlaikyti šią Laisvę ir perduoti ją būsimoms kartoms.
Ar verti mes šios dovanos ? Ar abejingai atmesim ją, dėl momentinės naudos iliuzijos ir ambicijų, kuriomis mus gundo šiuolaikinis pasaulis? Ar pakaks proto neišmainyti Laisvės į „stiklinius karolius“?
Atsakymo ieškoti reikia ne Vyriausybėje ar Seime, ne politikų kalbose, o savo širdyje. Kiekvienas iš mūsų, laisvos šalies pilietis, šiandien privalo atsakyti sau pačiam.
Tai nelengvas egzaminas. Bet jį turi laikyti kiekviena karta.
Tik tokiu būdu atranda Laisvę jos nusipelnę piliečiai. Arba ją praranda amžiams.
Kad pilnai suvoktume mūsų pirmtakų žygdarbį, perverskim keletą istorijos puslapių ir prisiminkim, kokiomis sąlygomis gimė mūsų Laisvė, ir kaip meistriškai to meto politikai išlaikė nelengvą laikmečio egzaminą.
XVI amžiaus egzaminas – derybos stojant į pirmąją Eurosąjungą 1569 metais.
„1569 m. sudaryta Liublino unija, sukūrusi jungtinę valstybę – abiejų Tautų Respubliką. Tai buvo originalus valstybių junginys, kuris šiandien kartais laikomas net Europos Sąjungos pirmtaku.“
„Lietuvos didžiajai kunigaikštijai sunkiai sekėsi atlaikyti rytų frontą Livonijos kare. Tai matyti ir iš to, kad 1562 m. Vitebsko „karo lauko“ seimas siuntė Žemaičių seniūną Joną Jeronimaitį Chodkevičių į Lenkiją prašyti karinės pagalbos, kartu unijos. Tai parodė ir 1563 m. Polocko praradimas – Lenkijos paramos reikėjo. 1569 m. lietuvių ir lenkų delegacijos nuo vasario derėjosi Liubline susirinkusio Lenkijos seimo akivaizdoje. Lietuviai pateikė savo – dviejų lygiateisių valstybių sąjungos – projektą, o lenkai siekė prijungti Lietuvą. Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos. Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime. iš neprisiekusiųjų buvo atimtos žemės – Lietuvai grėsė suvereniteto praradimas. J. J. Chodkevičius suprato tragišką dilemą: arba Lietuva susisaisto su Lenkija, arba Lietuvą užkariauja Rusija. Jis pasirinko pirmąjį kelią, tačiau stengėsi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas.
J.J. Chodkevičius Liublino seime 1569 m. birželio 28 d. priėmė unijos ir net vieno antspaudo, taigi – Lietuvos prijungimo prie Lenkijos – idėją. Tai buvo žiaurus kompromisas. Kreipdamasis į Žygimantą Augustą jis teigė: „Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir širdgėla buvome priversti nusileisti. Bet kaip mums skaudu, to negalime išreikšti žodžiu. Nes mes, kaip ištikimi savo tėvynės sūnūs, esame įpareigoti rūpintis jos labu, kiek pajėgdami. Jei dabar mes negalime jos apginti, tai todėl, kad esame priversti nusileisti prieš kliūtis, likimą ir laiką.“
Po šių žodžių lietuviai su ašaromis puolė ant kelių prieš karalių, tai pravirkdė netgi lenkus. Atrodo, kad J. J. Chodkevičiaus ašaros taip pat buvo diplomatijos išraiška. Derybų procese žaisdamas dviprasmybėmis, Žemaičių seniūnas sugebėjo susiaurinti unijos klausimą iki antspaudų klausimo: valdovo raštai antspauduojami vien Lenkijos (o tai reiškia, kad Lietuva prijungiama ir geriausiu atveju tampa Lenkijos autonomine provincija), ar ir Lietuvos antspaudais. Lyg ir sutikdamas su lenkų nuomone, pritardamas vienam bendram antspaudui, jis čia pat prašė nepanaikinti ir Lietuvos antspaudų. Tai akivaizdus prieštaravimas. apgindamas LDK antspaudus, J.J. Chodkevičius pasiekė, kad konkretūs Lenkijos ir Lietuvos ryšių nustatymo ar net unijos sudarymo klausimai būtų sprendžiami ne Liublino seime, bet vėliau, todėl liko galimybė išsaugoti Lietuvos valstybingumą. Taip ir padaryta, pareikalavus iš vėlesnių Respublikos valdovų pripažinti Lietuvos antspaudus. Taigi J.J. Chodkevičius surado išeities kelius ten, kur, atrodė, jų nėra.“
Šio stojimo į pirmąją Eurosąjungą derybų rezultate Lietuvai: „Išliko ne tik atskiras LDK valstybės titulas ir teritorija, bet ir atskira vykdomoji valdžia – kancleris, iždininkas, etmonas ir kt., atskiras iždas, kariuomenė, teismai ir teisinė sistema, kurią įformino Trečiasis Lietuvos Statutas 1588 m. Taigi abiejų Tautų Respublika – ne unitarinė valstybė, o federacija, kurioje bendros yra tik aukščiausios valdžios institucijos – valdovas ir Seimas. Antra vertus, sudarant Liublino uniją Lietuvos diplomatai pasiekė, kad būtų išlaikytas didysis Lietuvos antspaudas, be kurio Lenkijos karaliaus sprendimai neturėjo galios Lietuvoje. Seimuose (Lenkijos ir Lietuvos Valstybių – S.L.) ilgainiui įsigalėjo liberum veto teisė (sprendimai turėjo būti priimami vienbalsiai), todėl bendras Seimas niekaip negalėjo primesti Lietuvai savo valios.“* (rengiant šį straipsnį buvo panaudota medžiaga iš knygos „Lietuvos istorija“ 2013. Išleista Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos užsakymu.)
XX amžiaus egzaminas – intelektualai prieš okupantus 1915 metais.
„Lietuva vokiečių okupacijoje. Kai rugsėjo mėn. 18 d. buvo paimtas Vilnius, visa Lietuvos teritorija 1915 m. rudenį rados vokiečių okupuota. Griežta karo administracija, rūpestis vien tik kariuomenės reikalais prislėgė kraštą ir neleido pasireikšti jokiam visuomeniniam darbui. Visi lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas vienos apskrities izoliavimu nuo kitos ir rekvizicijomis. Javai, gyvuliai, paukščiai, — visa, kas tiko maistui, buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be jokio atlyginimo. Miškai buvo kertami, neatsižvelgiant į jokias kultūrinio ūkio taisykles.
Ūkiai, atlikę be šeimininkų, buvo karo administracijos eksploatuojami. Kaimas; visokiomis prievolėmis apkrautas, pasijuto lyg sugrįžęs į senus baudžiavos laikus. Jį varginte vargino įvairiausios bausmės už begalinių vokiečių įsakymų nevykdymą. Miestams, izoliuotiems nuo kaimo, dažnai trūko maisto. Vilniuje 1916 metų pradžioje buvo tikras badas: žmonės mirė gatvėse, nes vokiečiai visą maistą iš sodžių vežė į Vokietiją. Už reikalingas prekes, kaip antai: druską ir cukrų, okupantai, dešimteriopai pakeldami kainas, išviliojo auksą ir rusiškus pinigus. Pagaliau jie ėmė patys spausdinti popierinius rublius ir markes, kurie vėliau neturėjo jokios vertės. Baisus skurdas ir ligos per trejus metus naikino Lietuvos gyventojus, likusius be jokios pagalbos prieš žiaurią ir pasipūtusią vokiečių administraciją. Jaunimas buvo suimtas prievartos darbams ir buvo laikomas gyvulių vietoj.
Švietimo draugijos, mokyklos ir kooperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia daug kur mėgino steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti Vokietijos kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos. Nebuvo leista net laiškais susirašinėti lietuviškai. Pasilikusi Vilniuje Komiteto (Centralinio Lietuvių Komiteto – S.L.) dalis tuoj ėmė ieškoti būdų pasipriešinti šitokiai okupantų politikai. 1915 m. pabaigoj Komitetas buvo papildytas visų srovių atstovais, ir jo vadovybę paėmė A. Smetona. Šalia šelpiamųjų savo uždavinių, Komitetas susirūpino ir Šviesuomenės būrimu bendram Lietuvos ateities kuriamajam darbui. Pirmiausia buvo imtasi lietuviškosios mokyklos organizavimo, jai vadovėlių ruošimo, mokytojų kursų steigimo. Komiteto pasiuntiniai slapta pasklido po Lietuvą burti į tą darbą visų krašte likusių inteligentiškų pajėgų. Buvo paskleista nemaža slaptų atsišaukimų su šūkiais ruoštis j Lietuvos atstatymo darbą, nepaisant žiaurių okupacijos sąlygų. Daug žmonių dėl to nukentėjo — buvo susodinti į kalėjimus arba išvežti į Vokietiją.
Komitetas, kiek leido aplinkybės, užstodamas žmones prieš okupacinės valdžios žiaurumus, nepakeliamas rekvizicijas ir visokias neteisybes, atstovavo ir lietuvių politiniams reikalams.“
Jei mūsų parsiduodančių politikų ir emigruojančių dėl „geresnio gyvenimo“ piliečių amžiuje, Jums sunku įsivaizduoti, kaip geriausi Lietuvos žmonės sugebėjo suorganizuoti pasipriešinimą, pasirašyti Nepriklausomybės aktą, bet ir pasiekė šios Lietuvos nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo, išsaugojo teritorinį vientisumą, sukūrė armiją, sudarė prielaidas ekonomikos vystymui ir įvedė nuosavą valiutą „litą“ – dažniau paskaitinėkite mūsų valstybės istoriją. Tuo labiau, kad tų laikų akivaizdūs liudijimai skamba itin aktualiai: „Lietuvos valiuta yra viena iš stipriausių valiutų pasauly. Kad ir visą pasaulį palietė ekonominiai sunkumai, tačiau lito vertė dar niekad nebuvo nukritusi“
