Jis taip pat priminė gyva žaizda vadinamą tranzito koridorių į Kaliningradą ir tai, kaip patiems mums netikėtai vieną dieną jis gali virsti didžiausia NATO problema.
Pasak A. Januškos, mes sunkokai apginami, mūsų geografija ir mažumas kiša mums koją, o tranzito išimtys kelia pavojų. Ir todėl NATO kariai turi būti, pasak A. Januškos, čia, o ne Rumunijoje ar kur kitur. Tiesa, už tai reikia kovoti, o mūsų diplomatai, anot Nepriklausomybės akto signataro, gina Ukrainą ir neretai Lietuvą nustumia į antrą planą.
Jau netrukus Vilniuje vyks NATOS viršūnių susitikimas. Tai didelis ir svarbus renginys, kuriame mūsų balsas yra neblogai girdimas. Kokia šio susitikimo Vilniuje reikšmė? Kokios politinės naudos iš jo galime gauti ir ar esame jam pasiruošę? Vieningi?
NATO viršūnių susitikimas svarbus, vien jau todėl, kad dabar Vilniaus pavadinimas skamba garsiai. Visi kalba, štai susitiksime Vilniuje. Tokios reklamos, matyt, niekada nebus per daug. Prezidentas, kuris tai inicijavo, padarė gerą darbą.
Visgi didelis klausimas ar šis susitikimas bus istorinis, nors mes to ir tikimės. Bus sunku pasiekti esminių dalykų. Tarkime, Švedijos narystė NATO priklausys nuo antrojo rinkimų turo Turkijoje. Jei pavyks, bus gerai. Kitas dalykas, gal ir mažesnis, bet svarbus.
Dalis problemų, kurios yra susiję su NATO pajėgų dislokavimų Rytų flange, yra susieta su NATO- Rusijos steigiamuoju aktu, kuris net nebeaišku, ar formaliai tebegalioja, nes Rusija pažeidė visus punktus, kuriuos įmanoma, todėl turėtų negalioti.
Bet niekas jo formaliai nedenonsavo. Todėl Vokietijos kancleris Olafas Scholzas mano, kad jis veikia, ar tiksliau – privalo veikti. NATO puslapyje, bent prieš kurį laiką, buvo aiškinama, kad NATO laikosi to akto sutarties. Matyt, yra toks bendras sutarimas, nors prieš Madrido viršūnių susitikimą buvo siūlymų, kad aktas būtų denonsuotas.
Tie žmonės, kurie kūrė tą aktą, dar iš mano laikų, kreipėsi į NATO šalių lyderius, kad atšauktų tą aktą, bet į tai nebuvo atkreiptas dėmesys. Manau todėl, kad nėra pakankamai suinteresuotumo žengti formalų žingsnį ir denonsuoti. O toje sutartyje yra parašyta, kad šalys susitaria, jog Rytų flango valstybėse nebus dislokuotų esminių karinių pajėgų.
Brigada dar yra ant ribos, tai nėra laikoma didelėmis esminėmis karinėmis pajėgomis. Taigi, gali būti, kad vokiečiai tiesiog mano, jog nereikia erzinti papildomai, todėl prasideda tokie dalykai, kaip priskyrimas, bet ne dislokavimas.
Nežinau, ar Lietuvos politikai stengiasi, buria koaliciją, kad ši sutartis būtų denonsuota ir galutinai panaikinta antrarūšė Lietuvos narystė NATO. Ji nėra pilnavertė ta prasme, kad kažkas susitarė už mūsų nugaros, jog čia negali būti dislokuotos pakankamos pajėgos ir tas eina iki šiol. Šį dalyką būtų galima iškelti NATO susitikime, nutarti, ką daryti. Tai – svarbu.
Kitas svarbus klausimas yra Ukrainos narystė NATO. Čia nėra jokių sprendimų. Kokia čia problema? Pakviesti dabar, kad ji taptų NATO nare būtų gerai, bet tai nėra įmanoma. Manau logiškai kalbama, kad toks žingsnis galėtų pabaigti karą, arba sukelti branduolinį karą. Pasirinkimas toks, kad tiesiog nieko nebus.
Niekas nepakvies Ukrainos liepos mėnesį į NATO, nes po to visos NATO narės tiesiog turėtume važiuoti į Ukrainą ir ją ginti. Taip pat ir Lietuvos kariuomenė. Akivaizdu, kad to nebus, nes NATO niekada nekariavo su Rusija ir stengsis nekariauti. Juolab dabar.
Vertinti galima kaip nori tai, bet tokia realybė. Gal bus koks nors pakvietimas, kuris gal teoriškai bus stipresnis, nei tai, kas buvo Bukarešte 2008 metais. Manau, kad jei bus pakvietimas, tai, matyt, formule „kviečiame po karo“ bus panaudota. O po karo, tai nežinia kada.
Nemanau, kad tai tenkins Ukraina, bet tokia realybė. Nors gal ir pažadės, kad po karo 100 proc. Bet bendrai klausimas bus atidedamas. Ir kitų spendimų čia nelabai yra.
Mes, Vakarai, matyt, vaizduosime, kad kažką padarėmė, o Ukraina gal apsimes, kad yra patenkinta. Bet gero sprendimo čia nebus.
Gerai yra tik tai, kad pagaliau yra kalbama apie NATO narystę, o ne saugumo garantijas. Nes, jei saugumo garantijos, tai kodėl ne narsytė NATO? Taigi, gerai, kad atsisakyta tų „saugumo garantijų“ pažadų. Patys ukrainiečiai to atsisakė ir NATO to nesvarsto ir tikėkimės nesvarstys. Nes niekas negali pakeisti NATO 5 straipsnio.
Na, ir žinoma, kas susiję su Lietuva, matyt spręsis dislokacijos arba priskyrimo pajėgų, pirmiausia vokiškųjų, klausimas. Madrido susitikimas nenutarė ar čia turi būti dislokuota ar priskirta, labiau kalbama apie priešakinę gynybą ir pajėgų priskyrimą, o dvišaliame susitarime, pagal vokiečių interpretaciją pajėgų dislokavimas nėra privaloma, pagal mūsų – yra.
Tai – ginčo klausimas, o ir priimti kur, mes dar neturime. Būtų gerai, kad mes gautume tą įsipareigojimą. Būt gerai, kad NATO susitikime Vilniuje, kai bus tvirtinama nauji regioniniai gynybos planai, būtų patvirtinta ir dislokacija.
Tai reiškia, kad dabartiniuose planuose dislokacijos nėra. Kai kalbame apie tuos planus, sakome, kad gal jie neblogi. Bet išties tai yra NATO Madrido susitikimo įgyvendinimas, kur NATO esminių pajėgų dislokavimas nenumatomas. Mes galėtume ir gal derybose, apie kurias niekas nekalba, reikalaujame to. Bet pažiūrėsime, kaip bus.
Jei bent keli šie paminėti dalykai įvyktų, NATO viršūnių susitkimą Vilniuje, bent jau Lietuvai, būtų galima vadinti istoriniu.
Daug kalbama apie naujuosius regiono gynybos planus. Visuomenė apie juos daug ko nežino, bet girdime visokių vertinimų iš tų, kurie yra susipažinę su planais. Vieni sako, kad jie geri, kiti siūlo palaukti ir pažiūrėti. Ką jūs apie tai manote? Ar pasikeitė NATO, Vakarų Europos politikų požiūris į Rytų Europą, jos gynybą po pernai metų vasario?
Aš manau, kad visi vertinimai, kritiški ir pozityvūs, apie naujuosius regiono gynybos planus, yra tam tikra prasme teisingi. Reikia prisiminti, kaip iki šiol buvo su NATO gynybos planais mūsų regionui.
Pirmas planas buvo atėjus prezidentei Daliai Grybauskaitei, iki tol išvis nieko nebuvo. Taip, buvo NATO narystė, bet daugiau nieko. Ji paskelbė ir, matyt, teisingai, kad pavyko jai suderėti pirmuosius Baltijos šalių gynybos planus. Po kiek laiko atsirado dar vieni gynybos planai, kuriuos mėgino vetuoti Turkija. Tada taip pat kilo nemažai problemų.
Ir dabar mes pamatėme, kad šie gynybos planai nieko verti. Tai geriausiu atveju yra priešakiniai batalionai, kurie tiesiog informuoja trip-wire principu, jei kažkas pažeidžia tam tikrą ribą. Bet jokios gynybos, atgrasinimo elemento nėra. Nors visą laiką buvo džiūgaujama, kad yra tie planai, bet išties tai buvo gana fikcinis dalykas.
Buvo kažkokie planai ir įsivaizdavimas, kad Rusija mūsų tiesiog niekada neužpuls. Nes kitu atveju Lietuvos tiesiog nebūtų likę po atsiėmimo. Gyventojų čia būtų nelikę. Tai būtų arba Bučos variantas, arba, jei būtų laiko, žmonės būtų iš čia išvažiavę.
Aš manau, kad iki galo nėra tikima, kad štai ims Rusija ir užpuls. Mes ir patys tuo netikime
Taigi, žinant, kad bent du planus mes jau turėjome, šį kartą į naujuosius planus taip pat reikėtų žiūrėti kritiškai. Ar tikrai viskas atrodo taip gerai? Vienas akivaizdus dalykas, nėra numatyta pajėgų dislokavimo Lietuvoje.
Yra priskirtos pajėgos, kurios atvyktų nelaimės atveju, tai, žinoma, gerai. Bet pajėgų dislokavimas vistiek yra esminis dalykas. Nes jei pagrįsti, kad priskyrimas yra vienintelis sprendimas, tai galima tada sakyti, kad ir Lietuvos kariuomenė gali išvažiuoti kur nors mokytis, o jei nutiks kas nors, per 10 dienų grįš ir gins Lietuvą.
Ne, kažkas čia turi būti, todėl Lietuvos kariuomenė čia bus, bet ir NATO kariuomenė teoriškai turėtų čia būti. Bet, žinoma, yra išlaidos, mūsų nepasiruošimas ir kiti dalykai. Mano vertinimu, po NATO viršūnių susitikimo Vilniuje viskas liks taip pat. Bus priskyrimas pajėgų ir mes turėsime tuo džiaugtis.
Taip, tai yra geriau nei buvo, bet ne taip, kaip reikėtų, kad atgrasymas Baltijos šalyse vyktų iš esmės. Matyt dar reikės kokių nors sukrėtimų, kad atsirastų čia pilna pajėgų dislokacija. Gaila, bet taip jau yra.
Taip, NATO požiūris į regioną ir situaciją pasikeitė, bet ne visai taip, kaip mums norėtųsi.
Kodėl tas požiūris, kaip sakote, ne visai toks, kokio norėtume? Ar Vakarai neįvertina Rusijos grėsmės? O gal tai kokie politiniai manevrai?
Aš manau, kad iki galo nėra tikima, kad štai ims Rusija ir užpuls. Mes ir patys tuo netikime. Nors kalbame, bet viduje esame įsitikinę, kad taip nebus, kad ukrainiečiai mus apgins iki galo. Tikime, kad rusai bus tiek sumušti, kad nenorės su niekuo daugiau kariauti.
Yra nuostata, kam leisti pinigus. Taip yra ir Vakaruose. Žinoma, niekas to nepripažins, bet, manau, kad to yra. Taip pat, kai kurios valstybės, tarkime, JAV, labai atsargiai žiūri į bet kokius kariuomenės dislokavimusi. Jų karinė koncepcija yra kitokia.
Pagal jų galimybes, tai jei kažkas pultų, jie smogtų į Rusiją. Bet visada yra rizika, bus taip padaryta ar ne? O Vokietija laikosi to principo, kad jie vieni nieko nedaro. Tarkime, be JAV. Yra dar ir NATO-Rusijos aktas, kurį jau minėjau, jis taip pat turi kažkiek įtakos.
Na, ir dar viena esminė problema, tai, kad mes patys nepakankamai ruošiamės. Mes tiek metų buvome tie, kurie sakė Vakarams, kad štai Rusija puls. Bet patys nieko nedarėme ir per tiek laiko sukūrėme tik vieną brigadą, kuri gali funkcionuoti, kita brigada yra pusiau popierinė, o trečia – visiškai popierinė.
Mes kūrėme tuščias struktūras, niekada nebuvo pinigų. Jei skaičiuoti nedamokėjimą Lietuvos kariuomenei, nuo tos dienos, kai įstojome į NATO, tai valstybė kariuomenei skolinga apie 4 milijardus eurų. Keista, kad kariuomenė dar egzistuoja.
Taip, dabar pinigų šiek tiek yra, bet jų reikia greitai ir daug, todėl viskam pinigų neužteks. Visgi politinio sutarimo didinti finansavimą gynybai – nesimato.
Mes ilgai kalbėjome apie Rusijos grėsmę, bet, kaip sakote, nedarėme nieko, kad apsisaugotume. Trūksta ginklų, slėptuvių, technikos, pasiruošimo, nors grėsmė visada buvo greta. Kodėl taip yra ir kodėl, tarkime, suomiai grėsmę suvokia visai kitaip nei mes? Ką darome negerai?
Kai įstojome į NATO atėjo savotiškas nusiraminimas. Kariškiai sako, kad politikai niekada rimtai nežiūrėjo į krašto apsaugą. Davėme kažkiek pinigų ir verskitės patys. Į užsienio politiką taip pat niekada nežiūrėta rimtai.
Negaliu pasakyti, kad labai daug kas pasikeitė. Dabar štai yra partijų susitarimas dėl gynybos, ten surašyti tikrai ambicingi dalykai. Tarkime, kad Lietuvoje reikia ne brigados, bet divizijos. Tai, beje, vienintelis realus dalykas. Jie čia būtų NATO divizija, kartu su mūsų divizija, tai būtų daug rimtesnis atgrasymas, nes brigados, šiaip jau, per mažai.
Susitarime, beje, yra įrašyta, kad gynybos finansavimas bus ne pagal galimybes, o pagal poreikius. Tai svarbu. Visgi neatrodo, kad to bus laikomasi. Taigi, neaišku koks poreikis ir neaišku, koks bus finansavimas, o susitarime procentų nuo BVP, manau, neįrašė specialiai.
Patys nieko nedarėme ir per tiek laiko sukūrėme tik vieną brigadą, kuri gali funkcionuoti, kita brigada yra pusiau popierinė, o trečia – visiškai popierinė.
Taigi, tai, kas vyksta dabar su lietuviškosios divizijos planais yra tipinis reiškinys. Skelbiama, kad bus, nepasakoma iš ko finansuos. Ar iš tų pačių pinigų, ar bus skiriama specialiai tam pinigų. Nežinau, kodėl taip daroma.
Jei tikėti apklausomis, o jomis visgi kažkiek reikia tikėti, tai jei tik 16 proc. Lietuvos gyventojų yra pasiruošę ginti su ginklu tėvynę, kiti 50 proc. ne ginklu, matyt ant sofos su kompiuteriu. Dar pusė išvis ginti nesiruošia. Tai čia didelis skirtumas nuo Suomijos, kur ginklu tėvynę pasiruošę ginti apie 70 proc. suomių.
Taip, Suomijoje yra visuotinis šaukimas, visi senokai įpratę, kad turi būti pasiruošę. Tai tampa sistemos ir žmonių mąstymo dalimi. Žmonės žino, kad taip yra, žino, kad privalo ruoštis. Ir tai pakelia tą pasiruošusių ginti procentą. Dabar mes Lietuvoje apie tai kalbame, pripažįstama, kad tam reikės skirti daug pinigų.
Bet klausimas kyla, kaip sutilpti, nes yra ir totalinė gynyba, ir divizija, ir kiti poreikiai. Kažkas yra prioretizuojama ir, matyt, totalinė gynyba „važiuoja į šoną“, nes kariuomenė yra labiau suinteresuota išvystyti tas tris brigadas.
Politikai yra visuomenės atspindys. Matyt niekas netikėjo, kad grėsmės yra realios. Kad gali prasidėti karas. Grėsmės aspektas, matyt, buvo aktualesnis tik konservatorių rinkėjams. Žmonės tiesiog nemanė, kad reikia skirti daug pinigų gynybai, nes nematė grėsmės. Dalis žmonių myli Rusiją, dalis nebijo. Tokia yra Lietuva. O politikai nenorėjo apie tai kalbėti.
Dabar, kai pamatėmė, kad karas realus, jau kalbame kitaip. Juk net D. Grybauskaitė iki 2014 metų sakė, kad NATO rekomenduojami 2 proc. nuo BVP gynybai yra niekis, kad nereikia jo laikytis. Tada, kai buvo užpulta Ukraina, mes pradėjome judėti, bet dalis to buvo paradomasis dalykas, popierinės brigados.
Jo nėra apginkluotos, neturi transporto priemonių, kariai realiai gintis nelabai galėtų. Bet jei kažkas įvyktų, tektų gintis su tuo, ką turime. Tai pražudytų daug žmonių, karių. Tai nesąžininga prieš karius. Šiuo metu, tam tikra prasme, yra beviltiška situacija. Nesu finansininkas, nežinau iš kur gauti tiek pinigų, kad užtektų viskam.
Konservatoriai teisingai kalba, sakydami, kad norėtų pakeisti mokesčių sistemą tam, kad surinktų daugiau pinigų ir finansuotų kariuomenė. Idėja gera, bet oponentai sako, kad naujieji mokesčių pasiūlymai sugriaus ekonomiką ir laukiamų pinigų vis tiek nebus.
Būtų gerai, kad politikai susitartų, ką reikia padaryti, ką padidinti ar pamažinti, kad biudžete atsirastų daugiau pinigų. Gal reikės skolintis, gal nieko nedaryti ir toliau gyventi taip, kaip gyvename.
Neseniai Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis interviu skundėsi, kad Europoje mažėja atviros diplomatijos. Jis tikino, kad diplomatija turėtų vykti atviromis kortomis? Ką apie tai manote? Kodėl nesusikalbame su vokiečiais dėl garsiosios brigados? Kieno tai kaltė, o gal skirtingas supratimas?
Aš manau, kad diplomatija išties turėtų būti atviresnė, bet ne visada taip yra. Štai vienas iš Miuncheno saugumo konferencijos steigėjų, diplomatas Wolfgangas Ischingeris neseniai davė interviu ir pasakė, kad reikia atsiriboti nuo atviros diplomatijos, tartis su Kinija. Anot jo, diplomatija vėl turi pereiti į slaptą formatą.
Man toks jausmas, kad norima grąžinti Ribentropo ir Molotovo slaptų protokolų laikus. Aš nemanau, kad tai yra gerai. Rusų žvalgyba kažką tikrai daro, tai, jei mes turime gynybos planus, geriau, kad jie būtų vieši, nes tai yra atgrasymas. Kad būtų aiškų, kas bus, kad ir žmonės ir priešas žinotų, žinoma, išskyrus slaptas detales.
Dalis žmonių myli Rusiją, dalis nebijo. Tokia yra Lietuva.
Aš nesakau, kad vokiečiai užsiima slapta diplomatija, bet aiškumo trūksta. Paskelbta, kad bus brigados priskyrimas, dėl dislokacijos mums neaišku, nors vokiečiams, kaip ir aišku, kad jos nebus.
Tarkime yra vienas iš scenarijų, kaip rusai galėtų elgtis. Toks tipiškas scenarijus. Rusai susprogdina kelis sunkvežimius pas mus arba traukinius, važiuojančius tranzito koridoriumi, kuris yra išimtis iš ES taisyklių. Susprogdina Lietuvoje, apkaltina mus ir duoda tris dienas, kad įsileisti Rusijos kariuomenę lydėti savo krovinius ir važinėti tuo koridoriumi. Mes atsakome ne. Tada rusai aktyvuoja visas savo vatnikų gauja Europoje, kurie pradeda aiškinti, kad štai, Europa velsis į karą su Rusija dėl kažkokio koridoriaus?
Tas pats, kaip buvo su sankcijomis Kaliningradui. Prasidėtų diskusijos, mes, žinome, kreiptumėmės į NATO ir prašytume aktyvuoti 4, o po to 5 straipsnius. Tada, tikėkimės, prasidėtų Vokietijos brigados dislokacija. Bet to neužtektų, susirinktų NATO taryba, spręstų ką daryti. Kokia nors Turkija ir Vengrija imtų abejoti, klausti, kodėl turime kariauti, jei rusai nepuola?
O rusai tuo metu traukia kariuomenę į Kaliningradą ir Baltarusiją. Grėsmė akivaizdi, bet niekas nepuola. Siūloma neprovokuoti, esą, jei NATO nieko nedarys, tai ir rusai sustos. Ir kas tada? Mes sėdime su brigada. Kas tada bus? Brigada čia yra, bet daugiau niekas neatvažiuoja, bet tuo pačiu vyksta diskusijos. Ar JAV imsis atsakomybės viena be NATO ginti mus?
Žmonės tuo pat metu važiotų iš Lietuvos, kaip ir investicijos, verslas. Tai vienas paprastas scenarijus, kuriam net nereikia karo, kad kiltų daug esminių problemų.
Būtent todėl, kad čia nėra dislokuotų didesnių NATO pajėgų. Jei būtų, tarkime, divizija, visi Rusijos bauginimai būtų juokingi. O tokiu krizės atveju dar ir ilgos diskusijos prasidetų. Imtų kalbėti, kad štai lietuviai užsispyrę, neleidžia rusams to ar ano.
Taigi, tai vienas iš scenarijų, o tokių galima sugalvoti ir daugiau. Per šias vietas, Suvalkų koridorių, tranzitą, Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra labai pažeidžiamos. Mes turime specialų statusą, mes visada jį turėjome. Baltijos šalys niekada nebuvo apginamos tiek, kiek kitos šalys. Dėl teritorijos mažumo, geografinės padėties.
Aš, tarkime, neįsivaizduoju, kad Lenkiją kas nors galėtų užpulti, Bet Lenkija, kaip ir Suomija ruošiasi gintis, skiria daug pinigų. O mes, kaip sakė JAV atsargos generolas, prie sienos lentelę su savo gynybos išlaidų procentais galėsime prikalti. Aš suprantu, kad mes neturime pinigų. Vienintelis variantas įtikinti Vakarus, kad jų čia būtų daugiau.
Baltijos šalys niekada nebuvo apginamos tiek, kiek kitos šalys. Dėl teritorijos mažumo, geografinės padėties.
Rimtai kalbėtis su amerikiečiais. Mes praradome daug dalykų, kai padarėme žingsnį dėl Taivano, bet to neišnaudojome. Galėjome prašyti amerikiečių daugiau kariuomenės pas save. Buvo apie tai kalbama. Bet nieko neįvyko. Gal dar įvyks. Kodėl? Nežinau kodėl. Gal JAV nėra pasiruošusi?
Politikai turi apie tai kalbėti. Mūsiškiai važinėja į JAV, bet daugiau kalba už Ukrainą. Bet ką už juos kalbėti? Neįtikinsi JAV, kad pakviestų juos į NATO. Reikia ir už save kalbėti. Gal ir kalba, bet mes apie tai nežinome. Plius, ne kas kita, o JAV su Vokietija mus privertė turėti tą koridorių su Kaliningradu.
Už tai galėjome reikalauti daugiau NATO kariuomenės, nes tai yra problema. Bėda ta, kad mes patys nepripažinome, kad čia yra problema, todėl ir prašyti neišėjo.
Reikėjo pripažinti, kad taip, mes darome tokį žinsgnį, kokį prašo, bet norime daugiau gynybos sau. Nežinau ar čia buvo padarytos klaidos, gal labiau tokia buvo situacija. Kaliningrado sankcijų ir tranzito situacija nebuvo itin pavojinga, tikrai nemanau, kad Rusija būtų ko nors ėmęsi.
Bet JAV norėjo laisvų rankų dėl Ukrainos, todėl prašė viską greičiau baigti, sutikti, pakentėti. Nemaju, kad tai buvo geriausias dalykas, o jei jau buvo privaloma tai padaryti, reikėjo prašyti ko nors. Arba paklausti, kad bus uždarytas tas koridorius. Ne tranzitas, bet koridorius. Turi būti panaikintas tas ypatingas statusas. Tikiuosi, kai baigsis karas Ukrainoje šio reikalo bus imtasi.
Rusai niekada neatiduoda to, ką turėjo, jie nenorės atsisakyti koridoriaus, norės dar ir karinio tranzito. Gynybos planuose bus daugiau automatizmo, bet niekada politikai neatsisakys kariuomenės kontrolės.
Negali būti visiško automatizmo, bus numatytos raudonos linijos. Žinoma, jei čia bus dizija ir į ją šaus, tai jie šaus atgal ir tai bus rimta. Bet brigada yra brigada, tai mažesnis darinys, nors, žinoma, jei į juos šaus, jie šaus atgal. Visgi jei čia būtų rimtas karas, toks, kaip Ukrainoje, tai ir brigada ir divizija galėtų būti sunaikinta per savaitę.
Jei užeis didelės pajėgos iš Kaliningrado ir Baltarusijos, nors toks variantas ir mažai tikėtinas. Tiesa, visada yra „juodosios gulbės“ scenarijus, kokia nors netikėta provokacija ar nenumatytas įvykis. Kaip koks Covid, kurio niekas nenumatė. Taigi, karo tikimybė yra maža, bet jos niekada negalima atmesti. Ir mes nežinome kada ar po metų, ar po septynių.
Mūsiškiai važinėja į JAV, bet daugiau kalba už Ukrainą. Bet ką už juos kalbėti? Neįtikinsi JAV, kad pakviestų juos į NATO. Reikia ir už save kalbėti.
Mes sakome, kad po septynių galime paruošti brigadą, bet nebūtinai Putinas laikysis to scenarijaus. Nežinia, kaip baigsis karas.
Bauginimai gali prasidėti jau po metų ar dviejų. Šie dalykai yra svarbūs. Valdžia, manau, supranta, kad laiko nėra. Reikia būti pasiruošus jau dabar, bet mes neturime su kuo. Turime prašyti NATO pagalbos. Jie turi suprasti, kad ne Rumunija, o Baltijos šalys yra problematiška vieta.
Ar NATO nenagrinėja tokių scenarijų apie kuriuos kalbate? Nesupranta grėsmės? O gal yra politinių kliūčių aiškiai matyti grėsmės paveikslą?
Žinoma, kad jie nagrinėja visus scenarijus ir mato grėsmes. Bet yra ir daug kliūčių. Tame tarpe tas pats NATO-Rusijos steigiamasis aktas. Jis galioja politikų galvose. O šie duoda užduotis kariškiams. Įsivaizduojama, kad pavojai yra, bet nenorima provokuoti rusų ir į Baltijos šalis atsiųsti, kad ir divizijos. Bijoma, kad rusai pasius.
Tai ir yra esminis momentas, mat Rusija irgi nesnaudžia, jie siekia, kad NATO pajėgų dislokavimo čia nebūtų. Kol kas rusai laimi, NATO karių čia dislokuoti nesiruošiama.
Kai kurie politikos apžvalgininkai, istorikai kalba apie tai, kad net nesantaikos metais svarbu kalbėtis su kaimynais. Ar yra svarbu turėti diplomatinį kanalą su Rusija? Ar reikia su jais kalbėtis? Ir jei ne, tai kodėl?
Lietuvos atveju su rusais kalbėti tikrai nereiktų, jie tai išnaudotų savo reikmėms, savo naudai. Mes esame didesnio darinio, tokio, kaip ES ar NATO dalis. Jei mums reikia, galima prašyti, kad už mus kalbėtų jie. Bet mūsų diplomatija, bandymas kalbėtis tikrai būtų panaudota prieš mus. Rusai tai pavaizduotų blogai, tai būtų didelis pavojus.
O ir kalbėtis, kai Putinas laukiamas Hagos teisme, neįmanoma. To neturi daryti ir didžiųjų valstybių vadovai. Jei mes tai darysime, pažeisime viską, ką iki šiol darėme, kad pripažintume jį nusikaltėliu. Kalbėjimas šiuo atveju nieko neišspęs.
Žinoma, kad JAV kalbasi su Rusija, bet reikia tai palikti jiems. Čia jau nieko nepadarys nei Prancūzijos vadovas, nei Vokietijos kancleris. Nemanau, kad ir JAV tiesiai kalba su Putinu, bet kažkoks kontaktas tarp kariškių vyksta ir to pakanka.
Kokie rusai yra diplomatinėje srityje? Praeityje Jums teko su jais nemažai bendrauti, derėtis. Ar sunku su jais kalbėti, kaip jie reagavo, kai mes stojome į NATO?
Niekada jie su tuo iki galo nesutiko. Jei tikėjosi, kad NATO ir ES yra įsipareigojusi nesiplėsti. Jie niekada nebuvo draugiški mums. Jų diplomatija visada buvo tiesmuka, grubi. Grubiai kalbėdavo, nesvarbu dėl ko besiderėsi, dėl sienų, dėl to paties karinio tranzito. Visada tai buvo didelė problema.
Na, bet jie kažkokį norą tartis visgi turėjo, kaip ir savo logiką. Gal galvojo, kad prisipratins mus, todėl ir sprendė tuos klausimus. Jie anksčiau buvo kiek kitokie, nebuvo tos atviros imperinės politikos. Užslėpta visada buvo, nors atvirai nerodė.
Rusija visada suprato, kad NATO plėtra nėra nukreipta prieš ją. Gal buvo susitaikymas tam tikru momentu. Neva vistiek jie išėjo, lai būna, kur nori. Bet po to atėjo supratimas, ypatingai dėl Ukrainos, kad reikia tai išnaudoti, imti rėkti, nes Vakarai į tai reaguoja.
Rusai niekada nebuvo draugiški mums. Jų diplomatija visada buvo tiesmuka, grubi
Rusijai nereikia, kad ją provokuotų. Ji apsimeta, kad ją provokuoja, primeta tą naratyvą, o Vakarai reaguoja. Tai ir yra esmė.
Kaip manote, kaip viskas baigsis Ukrainoje?
Aš tikiu, kad Rusijos karuomenė neturi kovinės moralės, noro kariauti. Gali būti, kad tiesiog vieną akimirką nutiks kolapsas, viskas sužlugs. Taip pat, kaip 1917 metais, kai Rusijos kariuomenė staiga nustojo kariauti ir viskas baigėsi. Gal tai skamba, kaip stebuklas, bet gal jis įmanomas?
Jei to nebus, bus sunku. Jei Vakarai duos daugiau gerų ginklų, jei sprogs Krymo tiltas ir užsidarys sausumos kelias į pusiasalį, rusai turės pergalvoti, ką toliau daryti. Jei to nebus, belieka tikėtis, kad Vakarai stovės su Ukraina iki galo, kaip ir žadėjo.
