Interviu portalui tv3.lt karo istorikas patvirtino, kad daugiausiai atsakymų į dabar kylančius klausimus apie karą Ukrainoje galime rasti ne kur kitur, o Šaltijo karo metų vadovėliuose apie Rusiją. To meto mokslininkai ir analitikai gana gerai atskleidė tai su kuo susidūrė patys ir su kuo šiandien kariauja Ukraina.
Kokios Rusijos-Ukrainos karo priežastys ir kodėl karas yra toks, kokį matome: didelis, su daug frontų, galinga artilerija ir apkasais Bachmute? Regis visi, išskyrus rusus, buvo pamiršę tokį karą. Kodėl?
Šio karo politinės priežastys labai aiškios – siekis sustabdyti Ukrainos gravitaciją į Vakarus. O kodėl toks karas ir kodėl mes jį tokį matome? Matyt todėl, kad Rusijai sėkmingo karo pavyzdžiu tapo jos kariavimo modelis Antrajame pasauliniame kare.
Tai patvirtino dar anksčiau Rusijoje keltas teoretikų mintis, kaip reikia kariauti. Ir tai tapo pavyzdžiu. Nuo to laiko Rusijos karyba beveik nėra pasikeitusi. Jie remiasi didžiuliu kiekiu žmonių ir technikos. Jiems kažkuria prasme techniniai resursai ir ekonominis pajėgumas tėra tokie reikšmingi, kaip Vakarams.
Taigi, dabartinis karas yra labai aiškus tipinio Rusijos kariavimo pavyzdys. Taip buvo ir viso Šaltojo karo metu. Tiesa, yra keli nedideli pasikeitimai ir naujienos. Tarkime, raketų smūgiai, tai yra naujiena Rusijos karyboje. Bet visa kita yra panašu į anksčiau kariautus rusų karus.
Jei žiūrėtume iš Ukrainos pusės, tai galime pastebėti, kad Ukrainai buvo labai svarbi Rusijos karinės „mašinos“ dalis. Nepaisant to, kad šiandien daug kalbama apie tai, jog Ukraina kaunasi su NATO ginklais ir yra apmokyti NATO instruktorių, visgi NATO veiksnys yra ribotas.
Žinoma, jis svarbus dėl informacijos dalijimosi, dėl karininkų mokymo, taip pat matosi ir tam tikri planavimo aspektai, bet pati Ukrainos karių masė dar labai primena sovietinę kariuomenę, o kariavimas primena rusiškąjį tipą.
Vakarietiška karyba nuo pat Antikos laikų rėmėsi technologijų ir disciplinos pranašumu prieš didžiulę masę, ar tai būtų graikų-persų karai, ar tai būtų dabar vykstantis karas.
Žvelgiant iš Ukrainos perspektyvos, dalis kariavimo tikrai yra sovietinio, bet dalis jau ir vakarietiško. Tarkime ukrainiečių gynyba Kijyve, arba manevrinės gynybos aspektai, kurie buvo taikomi, jau yra vakarietiški ir panašūs į tuos, kai NATO galvojo apie Europos gynybą Šaltojo karo metais, tarkime manevrinės gynybos momentai.
Nepaisant to, kad šiandien daug kalbama apie tai, jog Ukraina kaunasi su NATO ginklais ir yra apmokyti NATO instruktorių, visgi NATO veiksnys yra ribotas.
Taigi, Ukrainoje kai kurie gynybos aspektai, matosi, daromi su NATO patarimu. Kita dalis, žinoma, yra sovietinė. Tai svarbu pastebėti, o ir matosi aiškiai, nes, tarkime, artilerijos naudojimas Rusijoje yra svarbus, visada tokiu buvo, o šiame kare artilerijos naudojama daug ir iš abiejų pusių. Tas pats kontrpuolimas prie Chersono pirmiausia prasidėjo giliais artilerijos smūgiais, vyko ilgą laiką, kol išsekintos pajėgos buvo priverstos trauktis. Mano supratimu – tai rusiško kariavimo pavyzdys.
Koks yra tas rusiškas kariavimo modelis? Kaip jie kariauja?
Rusija nuosekliai taikė savo Antrojo pasaulinio karo modelį visuose savo kariuose, nuo invazijos į Čekoslovakiją ir Vengriją, iki Afganistano, Čečėnijos ir net Sirijos. Pirmosios karo dienos Ukrainoje taip pat tai parodė. Tas modelis labai paprastas ir jis atitinka pajėgų struktūrą, kurią jie turi.
Ką jei daro? Pirmiausia mėgina destabilizuoti padėtį pasinaudodami specialiųjų pajėgų ir žvalgybos kariais, o reguliarioji kariuomenė telkiama prisidengiant mokymais. Visi telkimai, tarkime, kad ir lyginant Čekoslovakijos, Vengrijos atvejus, niekada netruko trumpiau nei pusę metų. Ukrainoje buvo panašiai, kariuomenės telkimas ten truko dar ilgiau, beveik metus.
Rusija tą dilemą suvokia, bando tai neutralizuoti rengdami įvairius karinius patikrinimus, tarkime pratybos „Zapad“. Tuomet dideli karių skaičiai yra permetami iš vienos vietos į kitą. Taip jie mokosi išgauti netikėtumo efektą, kad galėtų smogti netikėtai. Bet Ukrainos atveju taip nesigavo.
Kitas svarbus elementas, rusai visada, ypatingai pirmosiomis dienomis, savo puolimą koncentruoja į strateginius objektus. Į politinius vadovavimo centrus, aukštus valstybės pareigūnus, siekiama suėmimo, pašalinimo, vyriausybės pakeitimo.
Pradėjus puolimą rusai visada meta desantą. Jis gali būti užmaskuotas arba atviras. Tarkime Vengrijoje desantininkai buvo užsimaskavę, kaip civiliai. Šis modelis yra naudojamas visada, siekis pakeisti vyriausybę, taip pat yra senas ir plačiai naudojamas. Na, o vėliau įvedamos reguliariosios pajėgos ir puolimo krypčių, tradiciškai, būna daug.
Tarkime Antrojo pasaulinio karo metais jie kariavo frontais, net Šaltojo karo metais jie laikė tuos frontus. Paskui stipriai sumažino, iki brigadų. Taigi veiksmų kryptys yra šiek tiek susiaurėjusios, bet bendros doktrinos yra nepasikeitę ir atsikartojančios.
Jei mes skaitytume Šaltojo karo vadovėlius, daug ką suprastume, ten viskas paaiškinta. Tiesa, yra naujas dalykas: raketų smūgiai, ypatingai sparnuotųjų. Tai naujas dalykas Rusijos karinėje mintyje, tai buvo išbandyta Sirijoje. Taip sekama Vakarų pavyzdžiu, nes visos Vakarų kampanijos, tiek Afganistane, tiek Irake prasidėjo raketų smūgiais. O šiaip yra masė, ugnies galia, daug krypčių ir taip mėginama kariauti.
Jei yra žinoma, kaip Rusija kariauja, ką daro, kaip modeliuoja puolimą, ar negalima tam pasiruošti ir to užkardyti? Kas buvo padaryta Ukrainoje?
Žvalgybos duomenų paviešinimas ir buvo skirtas perspėti ir neutralizuoti netikėtumo efektą. Visgi nors žvalgybos priemonėmis galima surinkti informaciją apie ketinimus ir pajėgumus, bet žvalgybos perspėjimai galiausiai atsiduria politikų rankose. Tada prasideda vertinimai.
Visi sprendimų priėmimai vyksta sudėtingoje civilinės ir karinės valdžios sąveikoje. Gali būti karinis patarimas, bet politikai gali nesiryžti priimti sprendimų dėl visuomenės nuomonės ir panašiai. Taigi, kuo visuomenė labiau suvokia grėsmes, tuo labiau yra atrištos politikų rankos investuoti į gynybą.
Ši struktūra, priklausomai nuo to, kaip visuomenė suvokia grėsmes, kinta. Svarbų ir esminį faktorių vaidina karininkija, kurios egzistavimo pamatas yra grėsmių suvokimas ir galvojimas, kaip jas neutralizuoti. Kitaip tariant ji privalo realizuoti savo profesinį interesą. Šioje vietoje politiko ir karininko sąveika yra labai jautri, priklauso nuo politinio sudėliojimo, kaip tarkim matome Vokietijoje, politinės, atminties kultūros.
Karas Ukrainoje ne tik vienija, bet ir skaldo Europą. Vakarų Europa ir didžiosios valstybės šį karą vertina vienaip, o Rytų Europa, mažesnės šalys – kitaip. Kodėl taip yra ir kokie šalių interesai matosi? Kaip kaimyninės šalys įtakoja karo eigą?
Geopolitiniai žaidėjai, mažesnės ir didesnės valstybės, turi skirtingas galimybes ir svorius, lemti karo eigą, bet nuo jų karo eiga priklauso labai daug. Europoje galime matyti aiškiai išsiskiriantį JAV ir Rytų Europos, britų sąjungą, tai būtų tarsi aliuzija į didžiųjų jūrinių valstybių mėginimą kaustyti kontinentą, pirmiausia Rusiją. Tai vienas geopolitinis žvilgsnis.
Bet reikia įvertinti, kad Prancūzija ir Vokietija turi kitą matymą, supratimą, kaip jie supranta karą. Šioje vietoje, JAV ir Prancūzijos, Vokietijos interesai nėra tapatūs. Tai svarbu suprasti. Nors visos šios valstybės yra suinteresuotos NATO egzistavimu. Dažnai karo metu informaciniai diskursai viską verčia į juodą/baltą matymą. Tada išnyksta geopolitinio galvojimo niuansai, kurie, mano galva, ypatingai svarbūs.
Geopolitinė valstybių sąvivoka yra svarbus dalykas. Tarkime, gana akivaizdu, kad Vokietija šiai dienai nemąsto nacionalinio saugumo kategorijomis. Arba masto labai ribotai. Todėl rytų partneriai turi iššūkį ją įtikinti, kad ji pradėtų galvoti kitaip, nes interesų laukas yra skirtingas.
Vokietijos visuomenės atminties kultūroje karas, tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasaulinis, jo vaizdiniai, yra įtvirtinti, kaip didžiausią tragediją nacijai atnešę dalykai. Todėl jie karo atžvilgiu yra labai jautrūs. Tą būtina suprasti.
Gana akivaizdu, kad Vokietija šiai dienai nemąsto nacionalinio saugumo kategorijomis
Kitas labai svarbus dalykas, Vokietijos požiūris į Rusiją, kuris jai leidžia balansuoti tarp JAV buvimo Europoje ir Vokietijos geopolitinio galios rodymo. Prancūzijos ir Vokietijos slinktis link jūrinių valstybių: britų ir amerikiečių visada buvo lemiamas veiksnys stabdant Rusiją. Reikia tikėtis, kad tai įvyks.
Prancūzijos prezidentas daug ir dažnai kalba apie „strateginę Europos autonomiją“, iki karo pradžios ir vos jam prasidėjus daug bendravo su Rusijos prezidentu Putinu. Kaip manote, kokie Prancūzijos siekiai šiame kare?
Labai svarbu yra karo metu palaikyti diplomatinius kanalus. Diplomatinių kanalų nepalaikymas rodo, kad neturėsi, kaip kalbėtis. Žinoma, jie gali būti numažinami iki žemo lygio. Visgi kalbėjimasis yra būtina sąlyga techniniame lygmenyje.
Kitas dalykas E. Makronas mėgina žaisti tarp trijų vektorių, tai pirmiausia – mėginimas rodyti Prancūzijos reikšmę ir vaidmenį Europai, antras dalykas – įsivaizduojamos konkurencijos su JAV momentas ir mėginimas įtikti vidaus auditorijai, nes užsienio politika svarbi vykdant vidaus politiką.
Kaip manote, kokios yra šio karo perspektyvos? Kalbama, kad gali trukti dar porą metų, nors yra nuomonių, kad baigsis daug greičiau. Kokia Jūsų nuomonė, matymas?
Karas gali sunktis į bet kurią pusę. Vakarų tyrėjai sako, kad štai toks, ilgos perspektyvos karas su Rusija, kuris yra paremtas resursais – nepalankus scenarijus Europai. Tai dar Šaltojo karo nuostatos, bet, panašu, kad dabar būtent taip ir vyksta. Rusija neskaičiuodama žmonių ir technikos vienetų yra grėsminga jėga. Paskaičiuoti, kiek karas gali užtrukti – neįmanoma.
Akivaizdu, kad Vakarų Europa privalės ir panašu, kad tas pamažu užsisuka, remti sąjungininkus, pirmiausia – JAV, Ramiojo vandenyno regione. Taigi, procesai yra gana sunkiai kontroliuojami, o iš Rusijos pusės intencijos nepasikeitė, Ukrainos norai atsiimti tai, kas jos, taip pat nekinta. Taigi, šioje vietoje karas yra resursų naikinimas.
Viskas priklausys nuo to, kiek bus resursų ir kokie bus ketinimai, pastangos tęsti karą. Kol kas politinis siekis iš Rusijos pusės nepasikeitė nuo karo pradžios, iš Ukrainos pusės jis taip pat toks pat. Kalbama ir apie kontrpuolimą, nors neaišku, bus jis ar nebus.
Šiame kontekste abu pusės viena kita veikia, ar bus resursų, ar bus galima kontratakuoti. Taip pat egzistuoja konflikto išsiplėtimo rizika.
Tarkime konfliktas Taivane įtrauktų daug daugiau valstybių ir išskaidytų JAV dėmesį. Tai būtų blogas scenarijus. Tai sumažintų spaudimą Rusijai, o gal ir padidintų, sunku pasakyti, kaip reaguotų Vakarai, nors šiuo momentu visi scenarijai yra labiau hipotetiniai.
Karas beveik visada baigiasi taikos sutartimi, derybomis ir kitais formalumais. Kaip manote ar Rusija ir Ukraina, o gal ir trečiosios šalys, pamažu svarsto apie kokio nors tipo derybas, taiką? Kaip tai atrodytų? Kokia būtų eiga?
Kol kas žinučių ir dairymosi nė iš vienos pusės nesimato. Sunku pasakyti, ar kažkokie, vienokio ar kitokio lygio pokalbiai vyksta, tai daugiau vidinės diplomatijos virtuvės klausimas. Visgi mes turime suprasti, kad net laimėtas karas gali turėti blogą taikos sutartį ir atvirkščiai, pralaimėjimas gali turėti sąlyginai gerą taikos sutartį, viskas priklausys nuo to, kokios derybinės pozicijos užfiksuojamos, kokie yra derybiniai sugebėjimai.
Tie procesai ir susitarimai gali būti įvairūs, bet dažniausiai prasideda nuo žemo lygio diplomatų kontaktų, situacijos zondavimo. Toliau yra tariamasi dėl ugnies nutraukimo sąlygų ir tik tuomet sėdama prie stalo.
Labai svarbu yra karo metu palaikyti diplomatinius kanalus. Diplomatinių kanalų nepalaikymas rodo, kad neturėsi, kaip kalbėtis.
Bet reikia įvertinti daug aspektų, tarkime ar abi pusės laikysis paliaubų. Taip pat egzistuoja netikrų, provokatyvių pasiūlymų derėtis,galimybė. Tokių, kokius matėme karo pradžioje, kai derėtis atvyksta delegacija neturinti jokių įgaliojimų.
Taigi, gali būti įvairių scenarijų, bet reiktų išskirti kelis etapus: tylų zondavimą, ką galvoja kita pusė, ką galvoja sąjungininkai, tada – pirminės pozicijos formavimas, kokiomis sąlygomis yra siekiama sėsti prie derybų stalo, tada, kaip ir kada turėtų būti skelbiamos paliaubos ir jau vėliausiai sėdama prie stalo derėtis. Tai gali vykti trečiojoje šalyje.
Tarkime po Pirmojo pasaulinio karo buvo Versalio taikos konferencija, pirmiausia pasirašyta taikos sutartis Kompjene, o tada – Versalio taiko kongresas, kuriame buvo suformuluotos kapituliacijos sąlygos Vokietijai ir nustatyta pokarinė tvarką. Antrame pasauliniame kare buvo labai aiškios koalicijos ir jos, reaguodamos į karo veiksmų dinamiką, atskirai tarėsi, ką daryti.
Karas netolimoje kaimynystėje supurtė ir mūsų supratimą apie tai, ar mes esame pasiruošę. Daugelis suvokia, kad ne. Ir tada visi žiūri į kaimyninę Suomiją, kitas gerai apsiginti pasiruošusias valstybes, sprendžia, ką jie daro teisingai, ko reiktų pasimokyti.
Lietuva save suvokia, kaip mažą valstybę ir dažniausiai iškylantys pavyzdžiai, kai kalbame apie totalinį pasipriešinimą, yra Suomija arba Izraelis. Suomija turi 200 metų sanbūvio su Rusija laikotarpį, tai ilga patirtis. Suomiai visai kitaip žvelgia į Rusiją, nei, tarkime, į Rusiją žvelgėme mes, Baltijos šalys, iki įstojome į NATO.
Neabejotinai didelę reikšmę Suomijos istorijoje vaidina 1939-1940 metų Žiemos karo mitas. Ir Lietuvoje, jei kalbame apie Suomiją, visi žino Žiemos karo mitą, kai besigindami suomiai sustabdė Raudonąją armiją, nepaisant to, kad prarado teritorijas šalies rytuose.
Jei kalbant apie Izraelį, jų karinė doktrina turi griežtų požymių. Jie nusiteikę griežtai atsakyti į bet kokius išpuolius, yra tikima, kad agresyvus atsakas duos teigiamą efektą ir užkirs kitus išpuolius.
Ten kariuomenė vaidina ir piliečio formavimo funkciją, atlieka socialinį vaidmenį. Kai kurios idėjos persimeta ir į verslo organizacijas. Bet mes turime suprasti, kad Izraelis yra techniškai modernus, o civilizaciškai kitoks ir jis kaunasi su arabų kariuomenėmis, o jos, dėl visuomenės mentaliteto, niekada nebuvo tokios efektyvios. Nors turi ir struktūrą ir ginkluotę, o ir kuriamos jos kitaip, nei Vakaruose, mat dalinė jų funkcija yra diktatorių apsauga, ne tik išorinių grėsmių pavojus.
Visgi fundamentalaus pasirengimo gynybai neįmanoma turėti be intelektualinės refleksijos apie karą. Tik esant rimtam pasvarstymui apie karą, galvojant apie grėsmes, jas mėginant formuluoti, galima turėti kažkokią ilgalaikę strategiją, kaip orientuotis.
Mes galime imti Suomijos atvejį, dabar visuomenė tarsi nustebo, kad tai valstybė, kuri nuo Šaltojo karo laikų išlaikė daug tankų, artilerijos ir kitos ginkluotės. Jų mobilizacinė sistema taip pat efektyvi, nors ir sumažėjusi. Ji dabar nepajėgi pašaukti 700 tūkst. žmonių, mažiau, matyt, per pusę, bet struktūra išlikusi. Ką tai rodo? Ogi, kad visuomenės elitas masto ir apie nacionalines grėsmes, bet yra linkę dalyvauti ir pasaulyje vykstančiuose procesuose, tarkime taikos palaikymo misijose.
Jei galvojame apie istorines patirtis, tai reikia prisiminti ir LDK laikus, tų laikų karybą, tarpukarį. Ir čia turime ryškią paramilitarinių grupuočių, šaulių tradiciją ir ne itin aiškią išreikštą konvencinių, reguliarių karinių pajėgų struktūrą. Ji į Lietuvą atėjo tik tarpukariu, o vėliau kartu su NATO.
Žinoma, tarpukariu Lietuvos karinės pajėgos nebuvo nei motorizuotos, nei mechanizuotos. Rimtesnė mechanizacija pradėjo vykti tik dabar. Taigi, šios tradicijos formavimasis yra istorinė priežastis, kodėl mes negebame balansuoti tarp nacionalinių ir tarptautinių poreikių.
Taip, mes turime partizanų mitą, bet tas karas dalino visuomenę į dvi grupes ir partizaninis karas, nepaisant sunkių kovų ir didvyriško pasipriešinimo, lieka, kaip moralinės kovos pavyzdys, neapimantis visos visuomenės. O jei kalbėsime apie Suomiją, tai buvo visos tautos karas ir visuotinis pasipriešinimas. Ir pabaiga buvo aiški, tam tikras laimėjimas.
Aiškinant apie visuomenės vaizdinių, tradicijų įtaką žmonių apsisprendimui, būtina galvoti apie konvencinių rimtų pajėgų formavimą ir visuomenės požiūrio keitimą į tai, ne tik į totalinį pasipriešinimą.
Esame NATO nariai, kuriami Baltijos šalių gynybos planai, bet ar esame apginami? NATO karinė doktrina yra kitokia, kokia ji? Koks NATO būtų kariavimo būdas?
Šiandien mes esame pilnateisiai NATO nariai, bet Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims atkuriant nepriklausomybę tarpukariu, kovojant nepriklausomybės karuose ir jau po jų, kilo viena ir ta pati dilema, kaip susirasti sąjungininkų Vakaruose.
Tai NATO tą klausimą, tiesa, daug vėliau – iš dalies išsprendė, bet tam tikras techninis apginamumo klausimas liko. Visgi šioje vietoje daug svarbesnis dalykas yra ginkluotųjų pajėgų panaudojimo klausimas. Jis yra susijęs su politine valia, o toliau jau techniniai dalykai.
Jei kalbant apie NATO nuo 1949 metų susikūrimą, galima imti tiek konvencinę kariuomenę, tiek strateginį branduolinį atgrasymą, tai Aljanso strategijos buvo įvairios. Bet jei žiūrint bendrai, tai reikšmingas pokytis įvyko 7-8 dešimtmetyje, kai JAV po Vietnamo karo jautėsi pralaimėjusi ir ieškojo sprendimų, kaip tvarkytis su augančia sovietų galia, pirmiausia – kiekybiškai.
Šioje vietoje atsakas buvo rastas technologijose ir aviacijoje. Vakaruose faktiškai visos kariuomenės, tarkime, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos gali kariauti karą, kuris yra grindžiamas informacinėmis technologijomis.
Tai reiškia, kad yra žvalgybinės platformos ir sensoriai, kurie renka informaciją apie mūšio lauką, realiu laiku tai pateikia sprendimų priėmėjams, duoda informaciją, kur atakuoti ir tai padaryti galima labai tiksliai.
Taigi, galima kovoti turint mažesnį pajėgų skaičių ir tai visada buvo suvokiama, kaip atsakas prieš sovietų masę. Dabar yra iššūkis, hibridinio karo apibrėžimas. Ilgą laiką apie tai buvo kalbėta, bet reikia atsargiau su tuo, nes privalu daugiau kalbėti apie tradicinius Rusijos galios instrumentus: propagandą, informacinę, kibernetinę galią, priklausomybių suginklinimą. Tai reiškia, kad bet kokia priklausomybė gali būti paversta ginklu, tarkime emigrantų krizė.
Taigi, šių sąvokų aiškesnis apibrėžimas leidžia geriau identifikuoti grėsmes, o ne kalbėti plačiais konceptais. Hibridinio karo sąvoka turi savo kontekstą, tai Irako ir Afganistano karai, kurie buvo kitokie.
