Tokie „kariniai žaidimai“ labai gerai parodo taktines ir praktines turimų resursų panaudojimo galimybes, kurios padeda iš naujo įvertinti situaciją. Tačiau šiuo atveju antraštės daugiau dėmesio skyrė NATO-Rusijos santykiams. Trumpai tariant, NATO atgrasymo strategija niekada nereiškė įsipareigojimo nugalėti Sovietų Sąjungos/Rusijos pajėgas prie NATO sienų. Vietoje to, NATO visuomet rėmė savo apsisprendimą išplėsti bet kokį konfliktą toli už ribų, kuriose Sovietų Sąjunga norėtų kariauti. Šiandien, taip pat kaip ir 1949 metais, NATO siūlo atgrasymą per pažadą eskaluoti.
Ankstyvieji metai
Nuo NATO įkūrimo iki 1970-ųjų Vakarų kariniai strategai buvo įsitikinę, kad Varšuvos sutarties šalys gali lengvai konvencinį karą Europoje. Konvencinio karo planai didžiosioms NATO galioms paprastai reiškė pastangas pasiekti Lamanšo sąsiaurį ankščiau nei tai padarys Raudonoji armija. NATO tikėjosi liberaliai panaudoti taktinius branduolinius ginklus tam, kad sulėtintų sovietų judėjimą į priekį – taigi, rinktųsi veiksmus, kurie, be abejonės, išprovokuotų sovietų atsakomuosius veiksmus.
Mąstymas, kad NATO pralaimėtų konvencinį karą, atrodo, neturėjo įtakos idėjai, kad aljansas vis tik galėtų suvaidinti vertingą vaidmenį atgrasant nuo karo. Pirmiausiai, NATO tikrai galėtų apsunkinti situaciją Rusijai; nugalėti jungtines britų-vokiečių-amerikiečių pajėgas būtų kur kas sunkiau ir sudėtingiau nei vien Vokietijos Federacinės Respublikos. Be to, paskatindama karo išplėtimą, NATO galėtų išauginti sovietų kovos kaštus kitose pasaulio vietose. Akivaizdi NATO galia jūrose ir ore galėtų būtų tiesiog pražūtinga sovietų interesams už Eurazijos ribų, net jei jie dominuotų centriniame fronte.
Dar svarbiau, grėsmė, kad Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos galėtų pradėti puolimą panaudodami branduolinius ginklus kaip atsaką į sovietų konvencinių pajėgų sėkmę, turėjo priversti Maskvą sustoti.
Aktyvi gynyba/“AirLand Battle“ koncepcija
Lūkesčiai, kad NATO galėtų nugalėti Varšuvos sutarties valstybes mūšyje, atsi-rado tik po Jom Kipuro karo. Šio konflikto metu, tiksliai valdoma konvencinė ginkluotė padarė tokią žalą puolančioms pajėgoms, kad JAV kariniai strategai pradėjo tikėti, jog jie galėtų sustabdyti sovietų ataką. Išsirikiavę gynybinėse pozicijos ir nukreipę Raudonąją armiją į tam tikras „žudymo zonas“, NATO pajėgos galėtų pakankamai stabdyti ir trikdyti sovietų veržimąsi ir užkirsti kelią pozicijų pralaužimui Vokietijoje. Gynyba padėtų laimėti laiko NATO perkelti papildomas pajėgas ir ginkluotę iš Jungtinių Valstijų į Europą ir tuomet vykdyti puolimą prieš Varšuvos sutarties šalies logistinius ir komunikacijos centrus Rytų Europoje bei atakuoti sovietų pozicijas visame pasaulyje.
Po 1982 metų „AirLand Battle“ koncepcija sugrįžo prie kovos lauko ir JAV strategai ėmė dar tvirčiau tikėti, kad jie gali nugalėti Raudonąją armiją. Bendradarbiavimas tarp JAV sausumos armijos ir oro pajėgų leistų atakuoti sovietų armiją iš įvairių pozicijų ir galingojoje Raudonojoje armijoje sukelti chaosą. Tuo pat metu, JAV laivynas sovietų periferijoje ruoštų tiesioginę ataką, kuri būtų vykdoma oro smūgiais ir amfibijų puolimu. Šie planai nesieti su NATO teritorijos gynimu; strategai sutarė, kad konfliktui vykstant pagal tokį scenarijų, sovietai bent jau pradžioje gali užimti šiek tiek teritorijų.
Šiame kontekste naujienos, kad Rusija galėtų laimėti lokalizuotą konvencinį konfliktą prieš mažas NATO nares , esančias aljanso pakraščiuose, ima skambėti šiek tiek mažiau pavojingai nei iš pradžių. Neskaitant to laikotarpio, kai 1990-aisiais buvo neįprastai nusilpusi, Rusija visuomet pajėgė mesti iššūkį NATO konvencinių pajėgų atžvilgiu. Iš tikrųjų NATO net nepradėjo planuoti konvencinės Baltijos šalių gynybos netgi joms tapus narėmis, nes buvo tikima, kad aljanso gebėjimas atsakyti tuo pačiu likusioje Europoje, turėtų veikti kaip pakankama atgrasymo strategija.
RAND simuliacija siūlo idėją, jog Rusija galėtų užimti Baltijos šalis ir galbūt kurį laiką išlaikyti jų teritoriją. Maskva pradėtų mokėti kainą labai anksti konflikto pradžioje, nes NATO pajėgos pasiektų Kaliningradą ir kitas teritorijas, kuriose Rusija turi interesų. Rusijos laivynas patirtų labai stiprų NATO povandeninių laivų ir lėktuvų puolimą. Ilgo nuotolio smūgiai sunaikintų Rusijos oro pajėgų likučius ir gynybinį tinklą. Taigi, trumpai tariant, Rusija galėtų užgrobti Baltijos šalis, tačiau tik už labai didelę kainą. Taip NATO atbaidė Rusiją 1949 metais, taip siekia tai daryti ir dabar.
