Goda Raibytė, LRT.lt
Kelias kadencijas pabuvęs seniūnu, žmogus ir liktų seniūnu. Taip LRT.lt tvirtina filosofas ir kultūros istorikas Vytautas Ališauskas, komentuodamas neseniai politologų išsakytą nuomonę, kad naujieji politikos lyderiai gali ateiti ir per tiesioginius seniūnų rinkimus bei renkant savivaldybių tarybas pagal mažoritarinę sistemą (balsuojant už asmenį, o ne už sąrašą). Jis abejoja, ar rinkimų sistemų kaita gali iš esmės ką nors pakeisti.
„Ne vienoje partijoje matome gana daug augančių politikų, tai nėra daržovės, kurias reikėtų auginti. Kartų kaita politinės tautos gyvenime yra visiškai natūrali, jos nereikia niekaip eskaluoti“, – tvirtina jis.
Neseniai Lietuvos politikos apžvalgininkai LRT.lt portalui pateikė „receptą“, kaip reikėtų auginti politinius lyderius. Dabar esą „neturime gerų plaukikų, nes nėra baseinų“. O tinkamas sąlygas reikėtų sukurti seniūnus renkant tiesiogiai. „Pabuvęs porą kadencijų, toks žmogus galbūt eitų į merus, vėliau – į Seimą. Taip ugdytume žmogų, ir atsirastų politiko profesija. Žmonės taip pat pajus, kad gali kažką išrinkti ar blogai dirbantį nubausti. Taip priartinsime mūsų visuomenę prie valdžios, nes dabar atotrūkis yra per didelis“, – LRT.lt tuomet teigė politologas Vytautas Dumbliauskas.
Jauni žmonės – skrajutėms nešioti?
V. Ališausko žodžiais, svarbu ne rinkimų sistema, o tai, kaip kandidatas perpranta politinį veikimą, kiek sugeba priimti patirtį, kurią atneša gyvenimas.
„Kai žvelgiame į kai kurių partijų sąrašus, pamatome juose daug naujų veidų. Jokia sistema jiems nesutrukdė. Šiandien rinkimas pagal sąrašą yra labai geras dalykas tuo, kad jauni žmonės gali turėti visą partijos pastiprinimą. Pavieniai kandidatai daug sunkiau organizuoja savo rinkiminę kampaniją. Jauni, neturintys politinių ryšių ir politinės patirties kandidatai, mano manymu, daug sunkiau patektų į savivaldybes“, – siūlymui lyderius auginti per tiesioginius seniūnų rinkimus ir įvedus mažoritarinę sistemą savivaldos rinkimuose prieštarauja filosofas.
Be jokios abejonės, anot V. Ališausko, partijos turi būti atviros minčiai, kad viduje žmonės turi keistis dažniau, negu sulaukia gilios senatvės. „Dominuojantys partijų lyderiai turi būti sąmoningi. Jie turi numatyti, kad ateis laikas, kai kiti žmonės užims jų vietą“, – LRT.lt sako V. Ališauskas.
Jis priduria, kad Lietuvoje šiandien per daug viskas laikosi apie vieną charizmatiškesnį lyderį, taip esą iškyla pavojus pačių partijų egzistavimui.
Su nuomone, jog partijose žmonės užsibūna, sutinka ir filosofas prof. Leonidas Donskis. Pirmiausiai, profesoriaus žodžiais, partijoje reikia silpninti favoritizmą ir keisti santykį su jaunais žmonėmis.
„Tik tada atsiras gera demokratinė įtampa. Kai patyrus nesėkmę bus sugebama pasitraukti iš savo pozicijos, kažką pakeisti, atnaujinti partijos sudėtį, tik tada bus galima kalbėti apie lyderių kalvę. [...] Partijose yra daug favoritizmo, ir jis telkiasi apie seną vertikalią struktūrą. [...] Ar iš tikrųjų jaunų žmonių partijoms reikia tik prieš rinkimus? Ar jaunų žmonių įtraukimas yra tik viešųjų ryšių akcijos? Ar tikrai bus mėginama atjauninti politinę klasę? Kai vyresni politikai sugebės apginti savo poziciją partijos vidinėje diskusijoje, tik tada vidinė įtampa gali varinėti kraują ir garantuoti politinio gyvenimo kokybę“, – įsitikinęs L. Donskis.
Filosofo tvirtinimu, dabar santykis su jaunais žmonėmis yra gana proginis ir deklaratyvus, jie dažniausiai naudojami skrajučių išnešiojimui, o ne tiesioginiam įtraukimui į partijos struktūrą, demokratinę diskusiją. Todėl, L. Donskio žodžiais, užsistovi vanduo.
Nenori būti prezidentais
L. Donskio nuomone, tiesioginiai rinkimai nėra vienintelis veiksnys, galimai padėsiantis formuotis politiniams lyderiams. Profesorius įžvelgia kitą problemą – tai, jog partijos yra nusišalinusios nuo rinkimų į Prezidento postą.
„Lietuvoje jau ne pirmą kartą laimi nepartinis prezidentas. Įdomi žinia, skelbianti, kad partijos tai yra priėmusios kaip faktą, kuris visiškai jų netrikdo. Išrinktojo žmogaus santykis su politine sistema yra „suvėluotas“: nariu tampama tik tapus prezidentu. Taip buvo Valdo Adamkaus atveju, beveik taip pat – Dalios Grybauskaitės“, – tvirtina L. Donskis.
Jo žodžiais, partijos neturi ambicijų auginti būsimojo prezidento: jis bręsta Užsienio reikalų ministerijoje, išeivijoje, verslo aplinkoje ar pan. Tai rodo, kad lyderio formavimas nėra prioritetas.
„Rūpinamasi partijų stiprėjimu, finansavimų, bet ne lyderiais. Tai rodo mechanišką, inertišką mūsų demokratijos būklę. Ji yra, ji veikia, bet ji dar nėra siejama nei su debatų, nei su gerų demokratinių įtampų kokybe“, – priduria filosofas.
Kad tik Seimas netaptų partinių broilerių tupykla
Savo ruožtu politikas Mantas Adomėnas nemano, kad tiesioginis seniūnų rinkimas yra vienintelis būdas, galintis magiškai išgelbėti Lietuvos demokratiją.
„Netikiu panacėjomis. [...] Žmonės į politiką ateina iš įvairių vietų. Antai prof. Vytautas Landsbergis atėjo iš akademinio pasaulio. Kai kurie žmonės ateina iš verslo, iš valstybės tarnybos. [...] Manau, sveika demokratija yra tokia, kai žmonės ateina įvairiais keliais. Juk kitų galbūt nedomina savivaldos problemos, jie domisi nacionalinėmis problemomis, reformomis, gynybos politika. Tokiems savivaldybėse pasireikšti nėra erdvės“, – tvirtina M. Adomėnas.
Politikas tikina, kad labiausiai nuogąstautų tuomet, jei politikoje neliktų žmonių iš realaus gyvenimo. „Tai – akademikai, verslininkai, mokytojai, kultūros veikėjai ir t. t. Kai tokių žmonių neliktų, Seimas ir savivaldybės taptų partinių broilerių tupyklomis“, – sako M. Adomėnas.
Kuo daugiau treniruočių – tuo geriau?
Viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus sutinka, jog tiesioginiai rinkimai yra indelis į politinių lyderių brandą. Jo įsitikinimu, tiesioginiai rinkimai gali katalizuoti naujų lyderių atsiradimą.
„Vertinant iš lyderių ugdymo pusės, kuo daugiau treniruočių, kuo daugiau rinkimų – tuo geriau. Klausimas, ar tie žmonės realiai turės, ką veikti, ar dėl to nesubyrės savivaldos sistema, ar nebus taip, kad žmonės išrinks lyderius, kurie negalės nieko padaryti. [...] Jeigu einame tokia kryptimi, tai gal reikia ir ministrus tiesioginiu būdu rinktis, tik klausimas, kaip tokiu būdu funkcionuos valstybė, kai nebus vienos politinės jėgos, kuri gali prisiimti atsakomybę. [...] Neabejotinas faktas, kad įvairiausi rinkimai ugdo politinius lyderius. Stebėjau kandidatų į Vilniaus savivaldybę pasirodymus, tikrai matyti, kaip jie bręsta“, – tikina M. Katkus.
Siūlymams politiniams lyderiams pradėti nuo tiesioginių seniūnų rinkimų pritaria ir politikas Justas Paleckis. Jo nuomone, ši idėja turi racijos, taip vyksta Didžiojoje Britanijoje, JAV.
„Toks kelias būtų logiškas. Pagal visus politologijos dėsnius, demokratinėse valstybėse taip ir būna: praeina politinę mokyklą iš pačios apačios. [...] Teoriškai viskas atrodo gražiai, o praktikoje būtų sudėtingiau. Didelį vaidmenį atliktų pinigai, interesai“, – pastebi J. Paleckis.
M. Katkaus žodžiais, naujoji merų rinkimų kampanija yra kažkur tarp Prezidento ir tradicinės savivaldybių rinkimų kampanijos, todėl antrasis turas turėtų būti labai rimtas.
„Miestuose bus galimybė rengti debatus. Tarsi „mažieji“ Prezidento rinkimai kiekviename Lietuvos mieste. [...] Tai bus galimybė ruoštis nacionalinei politikos arenai. Ta prasme mero rinkimų pakeitimas prisidės prie politinių lyderių brendimo“, – sako M. Katkus.
Savo ruožtu J. Paleckis siūlo priimti tokius įstatymus, kad visi turėtų vienodas sąlygas, o tų, kurie nori daryti kažką nešvariai, vaidmuo būtų sumažintas iki minimumo.
„Esu už kuo didesnį žmonių dalyvavimą. Pripažįstu, kad tiesioginiai rinkimai yra didelis pliusas, bet savivaldybių rinkimuose, kaip ir Seimo rinkimuose, gal būtų galima padaryti taip, kad dalį renkame pagal partinius sąrašus, dalį – tiesiogiai“, – priduria J. Paleckis.
Prezidentas renkamas ne tam
L. Donskis įžvelgia ir galimą prezidentės indėlį. Esą ji gali nemažai nuveikti, inicijuodama diskusiją, įvairius forumus.
„Formuojant lyderius, kartais net ne diskusijos turinys daug lemia, o faktas, kad kažkas vyksta. Neturi būti vakuumo. Prezidentą traktuoju rimtai kaip tarpininko figūrą“, – LRT.lt sako L. Donskis.
M. Adomėno nuomone, D. Grybauskaitė politinių lyderių formavime turėtų dalyvauti gana atsargiai.
„Bijau, kad tokie formatai gali pavirsti šiltnamiais išrinktųjų, iš kurių paskui būtų renkami kandidatai. Tai neturėtų tapti privilegijuotųjų kasta, iš kurios gali žmonės išeiti į rimtąją politiką. Prezidentas, kaip moralinis autoritetas ir simbolinė valstybės vienybės išraiška, turėtų skatinti politinį aktyvumą“, – teigia M. Adomėnas.
Su tuo, kad politinius lyderius turėtų auginti Prezidentė, visiškai nesutinka V. Ališauskas. „Manau, prezidentė turi kiek kitas funkcijas. Ji prisideda ir prie Kalėdų eglutės įžiebimo, bet ji renkama ne tam“, – tikina V. Ališauskas.
