2009-aisiais prie NATO prisijungusios Kroatijos prezidento Zorano Milanovičiaus vieši pareiškimai privertė suklusti ne vieną ekspertą ir politiką.
„Ukrainai nėra vietos NATO. Kuomet Ukraina pakeitė valdžią, tuomet tas judėjimas, kuris nebuvo demokratinis, virto perversmu, kurio metu nužudyta 50 žmonių. Istorija buvo tokia – Ukraina eina į Vakarus, nieko neatsiklaususi Rusijos, [tikėdamasi, kad] ES jos laukia pieno upės ir kisieliaus krantai. Ukraina iki šiol išlieka viena iš labiausiai korumpuotų šalių ir ES nieko Ukrainai nedavė“, – aiškino Kroatijos prezidentas.
Z. Milanovičius pareiškė, kad Kroatijos premjeras gali kiek nori grasinti Rusijai, tačiau vos tik prasidės problemos pasienyje su Ukraina, tai jo šalis maksimaliai nuo to atsiribos.
„Mes su tuo neturėsime nieko bendro. Jeigu bus eskalacija, mes išvesime [iš regiono] visus kroatų karius iki paskutinio“, – tikino vyriausiasis šalies kariuomenės vadas.
Kroatijos premjeras Andrejus Plenkovičius jau kitos dienos rytą pareiškė, kad prezidentas „dergia viešąją erdvę“ ir pažymėjo, kad neįsivaizduoja, apie kokius Kroatijos karius regione, kuriuos „visus iki vieno“ pažadėjo išvesti Z. Milanovičius, yra kalbama.
„Aš pamaniau, kad čia rusų valdininkas kalba. Aš nežinau, apie ką jis išvis kalba: karių ten nėra. Aš nepastebėjau, kad jie ten būtų“, – aiškino premjeras.
Pareiškimai dėl Ukrainos – prezidento ir premjero priešpriešos rezultatas
Rytų Europos studijų centro (RESC) projektų vadovas Justinas Kulys naujienų portalui tv3.lt teigė, kad ganėtinai sunku pasakyti, kokią įtaką Kroatijos politikai Ukrainos atžvilgiu gali turėti Z. Milanovičiaus retorika.
„Tačiau vienas ryškiausių motyvų, kodėl prezidentas taip pasisakė, neabejotinai yra prezidento ir Kroatijos ministro pirmininko Andrejaus Plenkovičiaus priešprieša. Tarp šių dviejų politikų priešprieša yra labai stipri ir didelė. Jie iš esmės vienas su kitu nesutinka visais klausimais, jie nuolat keičiasi itin aštriomis replikomis“, – komentavo J. Kulys.
Pasak jo, ne išimtis ir šis Z. Milanovičiaus pareiškimas, po kurio A. Plenkovičius juokavo, kad turbūt prezidentas kalbėjo padauginęs cukraus, kadangi spaudos konferencija vyko po Z. Milanovičiaus apsilankymo konditerijos fabrike.
„Tarp šių dviejų vyrų yra tikrai didelė priešprieša. Jeigu pasižiūrėsime į patį prezidento Milanovičiaus komentarą, ten yra nemažai kalbama, kad jis kalba vien dėl to, kad ministras pirmininkas Plenkovičius, bandydamas padėti Ukrainai, tarsi kursto karą ir stengiasi įvelti Kroatiją kažkur, kur jos nėra“, – teigė J. Kulys.
Nors toks pareiškimas, anot RESC atstovo, gali būti signalas, kad Z. Milanovičius abejoja šalies vyriausybės vykdoma užsienio politika, tačiau nepaisant to, ministrų kabinetas toliau laikosi proukrainietiško kurso. Po Z. Milanovičiaus pareiškimo, šalies užsienio reikalų ministras viešojoje erdvėje pabrėžė, kad tai yra prezidento asmeninė nuomonė, o ne oficiali Kroatijos pozicija.
„Gruodžio mėnesį ministras pirmininkas Andrejus Plenkovičius lankėsi Ukrainoje, tiesa, tą vizitą prezidentas Milanovičius pavadino „šizofrenija“, – pasakojo J. Kulys.
Kroatija gali ir vėl atsiųsti karių į Lietuvą
Rusijos agresijos atveju, Kroatija, kaip ir kitos aljanso šalys, spręstų, ar siųsti karius ir kitokią pagalbą Ukrainai, balso teisę Zagrebas turėtų ir sprendžiant, ar priimti Kijevą į karinį aljansą.
J. Kulio teigimu, sklindant prieštaringiems signalams iš Zagrebo, kitoms aljanso narėms reikia kalbėtis su Kroatija ir aiškintis, kokia oficiali šalies pozicija dėl Ukrainos, o kiek tai Z. Milanovičiaus noras pasinaudoti proga įkaitinti vidaus politikos intrigas.
Pasak jo, verta stebėti, kaip toliau vystysis Kroatijos pozicija tiek dėl Ukrainos, tiek dėl karių dislokavimo mūsų regione. J. Kulys pažymėjo, kad Gynybos ministerijos teikimu, Kroatijos parlamentas tvirtina karių siuntimą į NATO priešakinių pajėgų batalionus Lietuvoje ir Lenkijoje.
„Pagal paskutinius sprendimus, kuriuos teko matyti, yra patvirtinti planai 2022–2023 metais dislokuoti kroatų karius tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Paskutinė kroatų rotacija kaip tik neseniai išvyko iš Lenkijos, kur buvo su salvinės artilerijos sistemomis. Tai jie dalyvavo, tai jie veikė“, – pasakojo J. Kulys.
Verta pažymėti, kad Kroatijos kariai Lietuvoje jau buvo dislokuoti, tačiau šiuo metu jų mūsų šalyje nėra. Kroatai 2017–2019 metais dalyvavo Lietuvoje atgrasymo ir gynybos tikslais dislokuotoje NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje. Jie į Lietuvą buvo atsigabenę pėstininkų kovos mašinas „Patria“, kitą kovos techniką.
Į pagalbą skuba ir naujausios NATO narės
Skirtingai nei Europos Sąjungai, NATO priklauso daugiau Balkanų regiono šalių, kurios į aljansą įsijungė palyginus neseniai: 2009 metais, kartu su Kroatija, prie NATO prisijungė Albanija, 2017 m. – Juodkalnija, 2020 m. – Šiaurės Makedonija.
Rusija nemažai interesų turi ne tik posovietinėse valstybėse, bet ir Balkanų regione, tad kaip į galimą Kremliaus agresiją prieš Ukrainą reaguoja šviežiausios NATO narės?
„Šiaurės Makedonija jau yra pareiškusi, kad jeigu būtų poreikis, yra pasirengusi išsiųsti karius ir stiprinti NATO rytinį flangą.
Juodkalnija gal yra šiek tiek tylesnė šiuo metu, bet tai irgi yra pakankamai suprantamas dalykas, kadangi Juodkalnija šiuo metu išgyvena vyriausybės krizę, vyriausybė byra, neaišku, kaip toliau ji bus formuoja, gali prireikti išankstinių rinkimų. Juodkalnija šiuo metu yra atsitraukusi iš šio žaidimo, kadangi pati turi savų problemų.
Albanija yra ypatingai proamerikietiška valstybė, tikrai nebūčiau linkęs abejoti, kad Albanija siųstų papildomus karius.
Tačiau visos šios trys šalys turi savo karius dislokuotus NATO priešakiniuose batalionuose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Bent jau mano galva, kol kas ryškių signalų, kurie leistų abejoti šių šalių pasirengimu padėti sąjungininkams, tikrai nėra“, – teigė J. Kulys.
Stebina pranešimai iš Berlyno
Tačiau daugiau nerimo kelia ne mažųjų NATO partnerių laikysena ar Kroatijos prezidento pareiškimai, tačiau vienos iš Europos galių – Vokietijos – pozicija. Šalies, kurios kariai yra dislokuoti ir Lietuvoje, kai kurie veiksmai galimo konflikto Ukrainoje akivaizdoje kelia nemažai klausimų.
Rusijoje viešėjusi Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock pareiškė, kad Berlynas padarys viską, kas nuo jo priklauso, kad užtikrintų Ukrainos saugumą. Visgi po to sekė ir kitas pareiškimas – Berlynas nemato kitos alternatyvos, nei tik geri Rusijos ir Vokietijos santykiai.
„Vizito metu norėčiau pabrėžti, kokie svarbūs naujai vyriausybei ir man asmeniškai yra santykiai su Rusijos Federacija. Geriems ir stabiliems Maskvos ir Berlyno santykiams nėra alternatyvos, todėl norėčiau ir toliau dirbti prie šios užduoties. Kalbu čia visos naujosios federalinės vyriausybės vardu“, – sakė ministrė.
Audringiau sutiktas kitas pareiškimas iš Berlyno. Vokietijos karinių jūrų pajėgų vadas Kay-Achimas Schoenbachas vizito Indijoje metu pasisakė apie Vladimirą Putiną.
„Ar Rusija tikrai suinteresuota turėti mažą Ukrainos žemės dalį, kurią galėtų integruoti į savo šalį? Ne, tai nesąmonė. Manau, kad Putinas daro jiems spaudimą, nes gali jį daryti. Jis žino, kad gali suskaldyti Europos Sąjungą. Tačiau iš tiesų jis tik nori pagarbos. Ir, Dieve, pagarbos davimas yra maža kaina, net nieko nekainuoja. Yra lengva suteikti jam pagarbą, kurios jis nori ir galbūt taip pat yra vertas“, – teigė karinių jūrų pajėgų vadas.
Ir toliau tęsė apie okupuotą Krymą.
„Krymo pusiasalis yra prarastas ir niekada nebegrįš Ukrainai. Tai faktas. Mes turime suprasti, kad politiniai klausimai yra jautrūs ir paremti emocijomis“, – kalbėjo K. A. Schonbachas.
Ir nors po šių pareiškimų vadas suskubo aiškintis, kad pasielgė neapgalvotai ir kad jo išsakyta nuomonė neatitinka oficialios Berlyno pozicijos, jis jau neteko savo posto.
Visgi daugiausiai klausimų sąjungininkų gretose iškėlė ne politikų ar pareigūnų pareiškimai, o pranešimas, kad Berlynas neleido NATO sąjungininkei Estijai perduoti jos turimų iš Vokietijos gautų senų haubicų Ukrainai.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paneigė, kad dėl haubicų buvo priimtas koks nors sprendimas ir patikino, kad jo šalis kartu su NATO ir Europos Sąjungos sąjungininkėmis priešinasi bet kokiam galimam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą.
„Jeigu susiklostytų tokia situacija, mes veiktume bendrai, – sakė jis žurnalistams. – Kaina būtų didelė.“
Vis dėlto, nors Vokietija ir toliau teiks pagalbą Ukrainai, numatyta viena išimtis, sakė jis: „Mes netiekiame jokių letalinių ginklų.“
„Nord Stream 2“ išlieka skaudžiu tašku
Galimų sankcijų ir Vakarų vienybės kontekste neretai minimas prieštaringai vertinamas „Nord Stream 2“ dujotiekio projektas, kuris itin aktualus Berlynui.
Šis vamzdynas, jungiantis Rusiją ir Vokietiją, yra itin reikšmingas Kremliaus ekonominėms ambicijoms. 55 mlrd. kubinių metrų metinio pralaidumo, maždaug 10 mlrd. eurų kainavęs „Nord Stream 2“, nutiestas šalia tokio pat pajėgumo dešimtmetį veikiančio pirmojo Rusijos eksporto dujotiekio per Baltijos jūrą iki Vokietijos, padvigubintų šio rusiškų dujų eksporto koridoriaus galimybes.
Merilando universiteto (JAV) vyriausioji mokslininkė, saugumo strategė Eglė Murauskaitė pažymi, kad prieštaringai vertinamas dujotiekis taip pat nėra ta tema, dėl kurios sutartų visi sąjungininkai.
„Nord Stream 2“ išlieka tokiu skaudžiu tašku, nes dabar žiūrint paprastai, europinėje erdvėje Vokietija rodo mažiausiai entuziazmo remti ar Baltijos šalis, ar Ukrainą saugumo potencialios krizės akivaizdoje. Yra kalbos, jei įvyktų Rusijos invazija, tas nordstrymas būtų užkirstas. Ar preventyviai, ar susiklosčiusi situacijai, Vokietija neskuba nieko daryti“, – naujienų portalui tv3.lt sakė E. Murauskaitė.
Visgi teigiamų signalų, kad Rusijos agresijos atveju, „Nord Stream 2“ būtų įtrauktas į sankcijų paketą, yra.
JAV Valstybės departamento atstovas Nedas Price'as pareiškė, kad jeigu Rusija įsiverš į Ukrainą, dujotiekis „Nord Stream 2“ nepradės veikti. JAV Kongreso respublikonai ir demokratai jau ne vienus metus priešinasi „Nord Stream 2“ projektui, argumentuodami, kad jis padės Rusijai naudotis energijos išteklių tiekimu kaip priemone siekti politinių tikslų Europoje.
Iš Vokietijos taip pat pasigirsta pasvarstymų, kad Vakarai Rusijai galėtų kirsti būtent per „Nord Stream 2“.
„Dirbame prie stipraus sankcijų paketo“ kartu su sąjungininkais Vakaruose, iš šios priemonės apima keletą aspektų, „įskaitant „Nord Stream 2“, – sakė A. Baerbock.
Tačiau, kad tai nebus lengvas diskusijų klausimas, vokiečiai pripažįsta. Taip yra todėl, kad sankcijos „Nord Stream 2“ smogtų ne tik Kremliui, bet ir Berlynui.
„Jeigu bus sankcijų, nebus tokių, kurios nesmogtų Vokietijos ekonomikai“, – teigė Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas.
Trys galios sostinės reaguoja skirtingai
Kalbant apie vieningą sąjungininkų atsaką į Rusijos grėsmę, E. Murauskaitė siūlo atskirti keletą dalykų. Pirma, anot saugumo ekspertės, NATO pasiekė susitarimą, kad reikia stiprinti aljanso rytinį flangą.
„Ta pati Prancūzija sutiko siųsti pajėgumus į Rumuniją, Danija siunčia į Lietuvą oro policijos pajėgų stiprinimą. Tai atlieka tos šalys savo rolę ir niekas nesiginčija, kad kažkaip NATO bus nutampytas į dvidešimt pusių ir nieko nevyks. Yra vieningas sutarimas, kad dabartinė situacija su Rusija nepatinka NATO“, – kalbėjo mokslininkė.
Tačiau, iš kitos pusės, anot E. Murauskaitės, ne visos didžiosios NATO narės skiria vienodą dėmesį susiklosčiusiai įtemptai situacijai.
„Jeigu žiūrėtume į tris didžiąsias Europos galios sostines – Londoną, Paryžių ir Berlyną – tai Londonas šiuo metu atrodo aktyviausiai įsitraukiantis į Rytų Europos saugumo problematikos sprendimą. Bet tai nėra NATO formate. Tai yra bendradarbiavimas su Lenkija, tai yra siuntimas ginkluotės Ukrainai, yra įvairūs susitarimai su ta pačia Lietuva.
Prancūzija gal tokio didelio entuziazmo nerodo daryti žingsnių, Vokietija irgi. Bet esmė yra ta, kad vyksta tie susitarimai, jų supratimu, per kurias sritis būtų galima gerinti saugumą, ir tie susitarimai nevyksta NATO formate. Ir Europos Sąjungos formate irgi nevyksta“, – kalbėjo E. Murauskaitė.
Lietuvai reikia kalbėtis su visais
„Čia vienas iš demokratijos pliusų ir minusų, kad kiekviena valstybė turi teisę rinktis savo politikos kryptį ir tuo pačiu ji nebūtinai turi sutarti su mumis. Šiuo metu mes tai ir matome – vyksta tam tikros kompromiso paieškos, kaip derėti bendrai aljansui reaguoti į situaciją“, – komentavo J. Kulys.
RESC projektų vadovas pasidžiaugė, kad atsakymai, kuriuos į Rusijos ultimatumus pateikė NATO ir Jungtinės Valstijos, buvo pateikti pakankamai vieningi, visos valstybės sąjungininkės sutinka, kad jos neatsitraukia nuo principinių savo įsipareigojimų, tokių kaip NATO „atvirų durų“ politika, karių dislokavimas Vidurio ir Rytų Europoje.
J. Kulio nuomone, skirtingas nuomones ir pareiškimus, susijusius su galimos Rusijos agresijos Ukrainoje klausimu, lemia ir valstybių skirtingas istorinis kontekstas, ir ilgalaikė šalies politikos vizija.
„Mūsų diplomatams užduotis yra kalbėtis su visais, įtikinti visus, parodyti visiems mūsų perspektyvą. Tuo pačiu, patiems daryti kuo daugiau, kad padėtume Ukrainai ir užtikrintume savo pačių saugumo situaciją.
Šiai dienai aš nedrįsčiau taip sakyti, kad kažkuo galime nepasitikėti, nes tai būtų didesnis minusas mums, jeigu pradėtume nepasitikėti mūsų sąjungininkais, negu pliusas. Turime kalbėtis, turime aiškintis, kodėl jie turi vienokią ar kitokią poziciją, turime bandyti argumentuotai išartikuliuoti savąją poziciją ir toliau stebėti, kaip vyksta visa šita situacija.
Pagal tai, turbūt irgi, daryti tam tikras išvadas, kur reikia daugiau Lietuvos diplomatinių pastangų, kur galbūt reikia daugiau nuvažiuoti, pasikalbėti. Nepaisant to, ar tai yra Kroatija, ar tai yra Vokietija, ar tai Prancūzija, ar Juodkalnija, reikia šnekėtis su visais ir visiems rasti tą bendrą kompromisą. Link kurio, panašu, NATO pamažu eina. Bent jau principiniais klausimais. O tų nesutarimų detalėse, kai aljanse yra 30 valstybių, tikrai nebus išvengta“, – tikino J. Kulys.
Europai trūksta vieningos vizijos
E. Murauskaitės nuomone, dvišaliai ir daugiašaliai formatai yra ta arena, kurioje atsiskleidžia Europos vieningumo trūkumai ir kaip skirtingos šalys suvokia saugumo problemas.
„Tokio vieningo idėjinio susitarimo kaip ir nėra. Tada formuojasi grupelės šalių aplink kiekvieną klausimą, ką mes manome, kad būtų verta stiprinti, daryti, investuoti, ir kas pritaria, kas norėtų čia kažką daryti.“, – sakė saugumo strategė.
„Yra ir taip, ir taip. NATO tikrai vieningai imasi veiksmų mažinti vieningai suvokiamai Rusijos grėsmę, bet bendrąja prasme, Europai trūksta vieningos saugumo vizijos ir tas matosi“, – pridūrė ji.
