Mokytojai atsisako auklėti vaikus! Bet ar išvis mūsų valstybėje dar reikia ir apskritai ar galima ką nors išauklėti? Mokinių elgesys mokyklose jau kurį laiką nebevertinamas. Net paprasčiausias etiketas sunaikintas. Verslininkai dažniausiai vadovaujasi tik privačia moralės samprata. Seimas, keletą metų kūręs Politikų elgesio kodeksą, išvis paralyžiavo Etikos ir procedūrų komisijos darbą, nes nebėra bendrųjų principų ir kolektyvinių pastangų sielotis dėl kažkokios etikos ir moralės. Per vieną naktį, Seimo nariui perbėgus į turtingesnės partijos stovyklą, galima sugriauti frakciją!
O valstybės vadovai, dažniausiai iškilmingomis progomis, kaip sniego gniūžtėmis mėgsta pasisvaidyti „vertybėmis“. Ką jie turi galvoje, ką jie įdeda į tą žodį?
Lietuviškoji oligarchija ir laisvoji rinka dedasi kurianti liberalią, t.y. laisvą, visuomenę. Iš tikrųjų taip nėra ir negali būti. Manyčiau, kad liberali demokratinė visuomenė gali susiformuoti tik aukštos etinės kultūros ir didžios pagarbos žmogaus gyvybei terpėje.
Pavyzdžiu iš dalies galėtų būti XIX a. antrosios pusės Austrija. Gerą trisdešimtmetį šalį valdę liberalai Vienoje pastatė ne tik parlamento ir savivaldos rūmus, bet, įkvėpti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idėjų, viduriniosios klasės naudai iš pagrindų reformavo socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Statė muziejus, teatrus, technines vidurines mokyklas, modernius daugiabučius namus darbininkams.
Aukščiausi katalikų bažnyčios hierarchai Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos renginiuose Seimui ir Vyriausybei pasakė į akis: Lietuvoje meluojama, Lietuvos valstybėje nėra teisingumo.
Meluojama kovoje su alkoholizmu ir narkomanija, meluojama mokytojams, teisėtai siekiantiems didesnių atlyginimų, meluojama, kad teisėsauga rimtai užsiima korupcija ir ekonominiais nusikaltimais, meluojama, kad griaunamos nelegalios statybos. Juk vis dar nematyti įsakmiai žadėtų buldozerių Lietuvos pajūryje. Niekas nebekvočia politikų ir prokuratūros taip geisto ir Lietuvon parvykusio Gintaro Petriko. Kažkur nugrimzdo, nors ir baigta, kaip sakė Gediminas Kirkilas, „Alitos“ privatizavimo byla.
Meluojama, simuliuojama ir laisvė. Pasak kardinolo Audriaus Juozo Bačkio, laisvės negali būti be brandžios atsakomybės. Ir toks pasakymas turi tvirtą ne tik religinį, bet ir pasaulietinės filosofijos pagrindą.
XVII a. anglų filosofas Tomas Hobsas išskyrė dvi visuomenės būsenas: natūraliąją ir pilietinę. Išeina, kad mes dar tebegyvename natūraliojoje būsenoje, kur, pasak T. Hobso, vyksta „visų karas prieš visus“, nes kiekvienas turti teisę į viską ką gali paimti, užgrobti.
Kaip pasiekti pilietinę būseną? Kiekvienam reikėtų atsisakyti teisės į viską ir dalį teisių perleisti kitam, mokė T. Hobsas. Panaši nuostata yra ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28-ajame straipsnyje: įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Kitaip tariant, privalome sudaryti taikos sutartį, būti solidarūs. Tačiau kad sudarytume taikos sutartį ir kad mus užvaldytų visuotinės kūrybos pareiga, prieš akis turime matyti valstybės ir tautos egzistencijos tikslus.
Lietuvos institucijų klerkai, brangiai samdomi ekspertai esą iš kailio neriasi siekdami sukurti valstybės įvaizdžio simbolius, strateginės rinkodaros koncepcijas. Juk vis dar neturime paprasčiausio ženklo, kuriuo galėtume prisistatyti pasauliui. Pagaliau ekspertai atrado „ašį“, apie kurią mūsų šalis turėtų suktis plačiajame pasaulyje: Lietuva – drąsi šalis. Ta drąsa besireiškianti novatoriškoje kultūroje, verslumo dvasioje, sporto laimėjimuose, politinėje regiono lyderystėje. Lyg ir gražu, tačiau daug kuo būtų galima suabejoti.
Jeigu iš tikrųjų esame drąsūs, tad kodėl žmonės, kaip rodo tyrimai, 17-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais bijo reikšti savo įsitikinimus ir dalyvauti pilietinėje veikloje? Kodėl arti pusės milijono Lietuvos piliečių nepasinaudojo „verslumo dvasia“ ir emigruoja į kitus pasaulio kraštus, kodėl mokytojai, pirmaeiliai tautos ugdytojai ir švietėjai, vis nesiryžta pralaužti savo varganą būtį ir išeiti už jos ribų?
Tik sovietinio mąstymo ministrai kylantį mokytojų teisumo jausmą gali pavadinti politikavimu. Siūlyčiau jiems atsiversti Alberto Camus veikalą „Maištaujantis žmogus“ ir susirasti šias eilutes: „Perėjimas prie teisės slypi maište. Maišto problema turi prasmę tik Vakarų Europos minties rėmuose.“
Ar šiandien esame tikrieji politiniai regiono lyderiai, jeigu netgi artimiausi partneriai Lietuvos užsienio politikos „įžvalgą“ apie Rusijos keliamą Šaltojo karo grėsmę pavadino labai didele nesąmone? Nė vienas iš atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentų nėra gavęs tokio stipraus ir įsimintino Vakarų diplomatijos spyrio, kaip Valdas Adamkus Pasaulio ekonomikos forume Davose. Iš tikrųjų, kai nieko gero negalime pasakyti apie savąją ekonomiką, apie mokslo ir technikos vaidmenį pertvarkant visuomenę, apie sukurtas naujas technologijas ir darbo našumo kilimą, kai nebepaisoma geros kaimynystės principų, belieka eiti konservatorių pėdomis ir skelbti Šaltąjį karą Rusijai.
Lietuviškąją politinę būseną yra bandęs apibūdinti koncerno „Rubicon Group“ vadovas Andrius Janukonis. Viename interviu jis yra sakęs: „Pirmoji pamoka – laikytis kuo toliau nuo politikos. Versle viskas aišku: yra susitarimai, žodis, darbai, rezultatai, pelnas, nuostolis, – politikoje viso to nėra. Ten visą laiką verda intrigos, padariniai nenuspėjami.“ Deja, partinės intrigos ir politikavimas, viešojo intereso nepaisymas ir partijų kova dėl turto užgrobimo nėra tikroji liberaliosios demokratijos politika.
Fundamentalioji ir klasikinė sąvokos politika reikšmė yra valstybės kūrimas, valstybės statyba. Pirmiausiai ji turi atsirasti mentaliniame lygyje. Jeigu galva yra užteršta, protas ir mąstymas plėšikauja, tai ir vadinamuosius instrumentus (postus) valdantys politikai ir pareigūnai dirbs atitinkamą darbą. Valstybės, Tėvynės reikalai, suprantama, jiems nerūpės. Kardinolas A. J. Bačkis po radikalių pareiškimų šių metų sausį turėtų eiti toliau. Kadangi, kaip jis sakė, „daugelio dabarties veikėjų supratimas apie Lietuvos ateitį labai nykus“, derėtų atkurti XIX a. parapines mokyklas, kuriose vyskupas Motiejus Valančius švietė ir blaivino tautą bei valdininkus. Manyčiau, kad tokiose XXI a. dvasininkų kuruojamose mokyklose politikai ir valdininkai, beje, kaip ir anuomet, pasiklydę tarp tautos sveiko gyvenimo būdo ir alkoholizmo, turėtų bent kiek susipažinti su lietuvių švietėjų, pedagogų ir filosofų Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Vydūno, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos darbais.
Ateitis gali pasidaryti labiau matoma ir apčiuopiama, o politika gali atgauti savo tikrąjį statusą, savo vertę ir orumą bei piliečių pasitikėjimą.
Kazimieras Šiaulys yra partijos Tvarka ir Teisingumas (liberalai demokratai) Kultūros komiteto pirmininkas
