LNF prezidentės Dovilės Juodkaitės teigimu, Neįgaliųjų teisių konvencija – tai kelrodis, ne tik nubrėžiantis kryptis, padedantis identifikuojantis problemas, bet ir pasiūlantis tam tikrus įrankius joms spręsti. Kaip Lietuva pasinaudojo šiuo instrumentu? Kaip pasikeitė negalią turinčių žmonių gyvenimas? Ar į negalią buvo žvelgiama per žmogaus teisių prizmę? Pristatydama Konvencijos įgyvendinimo stebėseną D. Juodkaitė pabrėžė, kad, proveržis per dešimtmetį taip ir neįvyko, netgi dar daugiau – padaryta nemažai klaidų, kurios sisteminius pokyčius tik sustabdė.
Konferencijos globėja premjerė Ingrida Šimonytė teigė gerai suprantanti iššūkius, su kuriais susiduria negalią turintys žmonės, jų šeimos nariai, ir pritarė negalios organizacijų nuomonei, kad žmonėms reikia ne pašalpų ar išmokų, kurių vis tiek neužtenka reikiamoms paslaugoms apmokėti, o įrankių, kurie įgalintų negalią turinčius žmones ir jų šeimos narius neiškristi iš gyvenimo, iš darbo rinkos, būti visaverčiais visuomenės nariais. Pasak premjerės, Vyriausybės programoje, ministerijų planuose šie įrankiai turės atsirasti, ir Neįgaliųjų teisių konvencija bus įgyvendinama daug atsakingiau, o per ateinantį 10-metį pasiektus rezultatus bus galima įvertinti gerokai optimistiškiau.
Nepritaikyta aplinka – savarankiškumo stabdis
Konferencijos organizatoriai pakvietė pažvelgti ir įvertinti kone visas svarbiausias negalią turintiems žmonėms kylančias problemas. Skaičiais, faktais grįstų situacijų pristatymai naujajai valdžiai, su kuria neįgaliesiems atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) sieja didelius lūkesčius, gali tapti vertinga informacija negalios temą iš politikos pakraščių perkeliant į realią politinę darbotvarkę.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovės Gintos Žemaitaitytės teigimu, daugelis problemų prasideda dėl nepritaikytos, neprieinamos aplinkos. Pasak jos, fizinės aplinkos prieinamumas įvairių negalių žmonėms yra viena pagrindinių jų savarankiškumo sąlygų. „Apie 30 tūkst. visuomeninės paskirties objektų vis dar neprieinami neįgaliesiems“, – sako ji ir priduria, jog NVO atlikti tyrimai parodė, kad tik penktadalis sveikatos įstaigų visiškai prieinamos negalią turintiems žmonėms, net 75 proc. įstaigų nepritaikytos regėjimo negalią turintiems žmonėms. Ne ką geresnė ir už socialines paslaugas atsakingų įstaigų padėtis: pritaikyta tik 66 proc. socialinių paslaugų centrų, tik 18 proc. socialinės paramos skyrių, 4,5 proc. seniūnijų. Panaši situacija ir su aukštųjų mokyklų bei profesinio mokymo įstaigų fizinės aplinkos (pritaikyta tik 20 proc. mokymo įstaigų), transporto, nemaža dalimi kultūros, turizmo objektų prieinamumu.
Pasak G. Žemaitaitytės, nesant pritaikytos aplinkos ir neužtikrinus reikiamų paslaugų prieinamumo, žmonės neturi realių galimybių gauti sveikatos, socialinių paslaugų, dalyvauti darbo rinkoje ar švietime, socialiniame gyvenime, nutrūksta socialiniai ryšiai, pablogėja žmonių psichikos sveikata.
Lietuvos paraplegikų asociacijos teisininkas Egidijus Grigonis pasidalijo įžvalgomis, kaip aplinkos prieinamumo reikalavimai atsispindi teisės aktuose.
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
Kaip į darbo rinką įtraukti dar 70 proc. neįgaliųjų?
Įvairių tyrimų ataskaitose minimas dirbančių negalią turinčių žmonių skaičius – 29 proc. – kelia susirūpinimą, skatina analizuoti tokio didelio nedarbo priežastis. Jau ne vienus metus diskutuojama ir apie ydingą praktiką, kai valstybės parama atitenka vos apie 7 tūkst. neįgaliųjų įdarbinančioms socialinėms įmonėms, o didžiąją neįgaliųjų dalį (per 45 tūkst.) atviroje rinkoje įdarbinantys darbdaviai sulaukia tik simbolinės paramos. Kokius būtinus pokyčius siūlo NVO?
16 metų įvairią negalią turintiems žmonėms darbą susirasti ir darbo rinkoje išsilaikyti padedančios socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ vadovė Jurgita Kuprytė pastebi, kad pamažu keičiasi darbdavių požiūris – anksčiau negalią turinčio žmogaus įdarbinimo galimybes jie sutikdavo svarstyti su sąlyga, kad negalios nesimatys, o dabar atsiranda vis daugiau darbdavių, kurie nori parodyti, jog dirbti gali kiekvienas. Sektinos „Pirmo blyno“, prekybos tinklo „Rimi“ iniciatyvos, požiūrį keičia šešėliavimo „DUOday“ projektas ir kt. Vis dėlto, pasak J. Kuprytės, pokyčių galvose nepakanka, reikia peržiūrėti paramos sistemą, kad dirbti neįgaliajam apsimokėtų, kad nereikėtų baimintis, jog įsidarbinęs gali prarasti teisę į socialinį būstą ir pan. Ji siūlo skatinti ir įgalinti neįgaliuosius dalyvauti darbo rinkoje, sukuriant individualizuotų ir įgalinančių paslaugų sistemą, naikinti sisteminius įdarbinimo barjerus, informuoti darbdavius apie skirtingus gebėjimus turinčius žmones ir kaip pritaikyti jiems darbo sąlygas.
Išsamus LNF administracijos direktorės Henrikos Varnienės pranešimas ir pateikti duomenys apie netikslingai naudojamą valstybės finansavimą dar kartą akcentavo, kad įdarbinimo sistemą reikia iš esmės keisti. Pasak jos, tiek Lietuvos biudžeto, tiek EK skirta ir iššvaistyta parama taip ir nesukūrė užimtumo sunkios negalios žmonėms, taip pat turintiems proto ir psichikos negalią.
H. Varnienės nuomone, norint pakeisti tokią situaciją, neįgaliems darbuotojams reikia pritaikyti darbo vietą ir ją išlaikyti tol, kol jis dirba; užtikrinti sunkios negalios žmonių užimtumą, kad jų globėjai ar šeimos nariai neiškristų iš darbo rinkos; skiriant ES paramą institucijas ir organizacijas įpareigoti prisidėti prie neįgaliųjų užimtumo; diegti įdarbinimo kvotas.
Bendruomeninės paslaugos apsaugotų nuo institucinių globos namų
Paslaugų trūkumas intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms pažeidžia žmogaus teises, įsitikinusios Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova ir viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.
Pasak D. Migaliovos, šiuo metu šalyje veikiančiose 38 socialinės globos įstaigose gyvena per 6 tūkst. žmonių, daugiau negu pusė jų turi proto ir psichikos negalią. Institucijų gyventojai izoliuojami nuo bendruomenės, yra priversti gyventi didelėmis grupėmis, negali tvarkyti savo gyvenimo – taip užprogramuojami įvairūs žmogaus teisių pažeidimai. D. Migaliovos teigimu, šios srities pertvarka reikalinga, bet negalima pamiršti, kad apie 27 tūkst. šią negalią turinčių žmonių gyvena šeimose, dar šalyje yra apie 15 tūkst. negalią turinčių vaikų, beveik vis jie turi elgesio, intelekto, raidos sutrikimų ir mišrią negalią, kuriems taip pat reikia pagalbos. Neįgaliems vaikams ir suaugusiesiems teikiamos bendruomeninės paslaugos patenkina tik 30 proc. poreikio.
Globos namų pertvarkos procesui numatyti finansiniai ištekliai skirti iš globos įstaigų išeinančių žmonių projektams įgyvendinti, o gyvenantys šeimose esminio pokyčio nejaučia. Tiesa, pasak D. Migaliovos, pertvarkos kontekste buvo papildytas Socialinių paslaugų katalogas įtraukiant naujų paslaugų šeimose gyvenantiems neįgaliesiems, tačiau visiškai nenumatyti finansavimo šaltiniai, o savivaldybės nemato galimybių iš savo biudžetų finansuoti tokių socialinių paslaugų. Jeigu šią negalią turintys žmonės, jų šeimos sulauktų reikiamų paslaugų bendruomenėje, D. Migaliovos nuomone, neilgėtų norinčių apsigyventi instituciniuose globos namuose eilės.
K. Levickaitė taip pat ragino plėtoti bendruomenines paslaugas psichikos negalią turintiems vaikams ir suaugusiesiems bei užtikrinti bendrųjų paslaugų prieinamumą, įgyvendinti svarbiausias Konvencijos nuostatas, ypatingą dėmesį skirti žmogaus teisių pažeidimų psichikos sveikatos priežiūros srityje identifikavimui ir prevencijai.
Informacija prieinama ne visiems
LNF atstovė Simona Aginskaitė savo pranešime dėmesį sutelkė į informacijos prieinamumo skirtingoms negalioms situaciją. Kurtieji informaciją gauna gestų kalba ir naudodamiesi subtitrais, aklieji – Brailio raštu, garsiniu vaizdavimu, klausydamiesi įgarsintų knygų, intelekto negaliai skirta supaprastinta arba lengvai skaitoma kalba.
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama skaitmeninės informacijos – interneto svetainių, mobiliųjų programų prieinamumui. Nors į skaitmeninę erdvę persikelia pačių įvairiausių sričių informacija (nuo elektroninių parduotuvių iki registracijos į įvairias įstaigas), Valstybės kontrolės atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje tik 3,5 proc. svetainių pritaikytos neįgaliesiems. S. Aginskaitė sako nežinanti nė vienos viešojo sektoriaus svetainės, kuri būtų visiškai prieinama, nors Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių ir mobiliųjų programų prieinamumo numatė, kad šis procesas turėjo būti baigtas šių metų rugsėjį. Už tai atsakingas Informacinės visuomenės plėtros komitetas direktyvos nevykdo. Nepritaikytos svetainės, pasak S. Aginskaitės, tai tas pats, kaip laiptai be panduso. Jos teigimu, skaitmeninė erdvė gali išlaisvinti žmogų, išvaduoti nuo tų problemų, kurių kyla fizinėje erdvėje.
Naujas iššūkis – įtraukusis ugdymas
Švietimo prieinamumą apžvelgusi LNF atstovė Lina Garbenčiūtė pabrėžė, kad didžiausia negalios bendruomenės pergalė, o švietimo sistemai iššūkis – perėjimas prie įtraukiojo ugdymo. Su tuo sutiko ir prie konferencijos prisijungusi būsimoji švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ji pripažino, kad tai išties didelis iššūkis, nes nepakaks pritaikyti vien fizinę aplinką, išspręsti infrastruktūros problemas. Mokyklos neturi pakankamai specialistų, reikia tobulinti mokytojų kvalifikaciją, stiprinti kompetencijas, formuoti mokyklų kultūrą, kad mokytojai gebėtų dirbti su individualių poreikių mokiniais ir kt. Tam reikės nemažų investicijų. Pasak J. Šiugždinienės, šie klausimai įtraukti į Vyriausybės programą, netrukus turėtų būti sukurtas ir veiksmų planas, kaip tai įgyvendinti.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus atkreipė dėmesį, kad nors Švietimo įstatymo pataisos atrodytų geros, bet neramu, kad nebūtų suprasta, jog specialiosios klasės bendrojo ugdymo mokyklose ir yra įtraukusis ugdymas. Pasak jo, individualių poreikių turintys vaikai turi būti ugdomi ne tik visose mokyklose, bet ir tose pačiose klasėse kaip ir jų bendraamžiai.
Negalia – ne vien socialinės srities rūpestis
LNF prezidentės D. Juodkaitės teigimu, pirmąjį Neįgaliųjų teisių konvencijos 10-metį priėmę kaip mokymosi ir klaidų suvokimo etapą dabar turime siekti esminio žmonių su negalia teisių proveržio. Tam būtinos sutelktos valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų pastangos.
Seimo nario Justo Džiugelio teigimu, negalios temos jau buvusio Seimo kadencijoje buvo iškeltos į aukštesnį politinį lygmenį – buvo įkurta Neįgaliųjų teisių komisija, inicijuoti švietimą, neįgaliųjų užimtumą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai. Dabar šiai komisijai vadovausianti Monika Ošmianskienė patikino, kad tęs glaudų bendradarbiavimą su NVO. Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė pabrėžė ir dar vieną svarbų dalyką – prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įsteigta Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija, nuo pernykštės vasaros vykdanti Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėseną.
Keletą prioritetinių sričių, kuriose pokyčių reikia pirmiausia, išskyrė ir būsimoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė: bent 5 procentiniais punktais (nuo 35 iki 30) sumažinti už šalies vidurkį dvigubai didesnį neįgaliųjų skurdą; pereiti prie taiklesnių paslaugų; sukurti sąlygas negalią turintiems žmonėms įsidarbinti, pereinant nuo socialinių įmonių rėmimo prie paskatų visiems darbdaviams. M. Navickienė pripažino, kad iššūkių yra ir nustatant neįgalumą bei darbingumą, apribojant galimybes mokytis, sprendžiant infrastruktūros ir pastatų prieinamumo problemas. Vienu svarbiausių akcentų, galinčių padėti šiuos iššūkius įveikti, pasak M. Navickienės, turėtų tapti maksimalaus horizontalumo su kitomis ministerijomis principas – kad negalią turinčių žmonių poreikius visos ministerijos suvoktų adekvačiai, o ne visus įsipareigojimus perduotų tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
LNF prezidentės D. Juodkaitės teigimu, NVO seniai siekia įrodyti, kad negalia nėra vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sritis, o kompleksinis žmogaus teisių užtikrinimo klausimas. Tad jeigu pagaliau tai bus suvokta ir imtasi įgyvendinti, bus žengtas svarbus žingsnis svarbių pokyčių link.
Sraipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
