Kai 2003 metų gale pasibaigė Europos Sąjungos tarpvyriausybinė konferencija, nepasiekusi savo pagrindinio tikslo - susitarti dėl Europos Sąjungos konstitucinės sutarties, Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pareiškė, kad konstitucinės sutarties žlugimas iškelia grėsmę, kad atsiras „dviejų greičių“ Europa.
Prancūzijos prezidentas, nepaisydamas priekaištų, kad konstitucinės sutarties projektas yra prastai parašytas, kupinas spragų ir visiškai neišsprendžiantis Europos Sąjungos „demokratijos deficito“, grasino „naujai“ Europai (t.y. mums), kad nepriėmus Konstitucijos, Europa skils ir Prancūzija pergalingai žengs į ateitį, palikdama Rytų ir Centrinę Europą periferijoje.
Praėjusią savaitę to paties J. Chiraco vadovaujama Prancūzija atmetė Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Jos pavyzdžiu pasekė ir Olandija.
Šių šalių motyvai atmetant konstitucinę sutartį skirtingi. Prancūzija (kaip visada) bijo savo įtakos ir ūkinės galios silpnėjimo bei antplūdžio iš Rytų, kuris padidintų jų nedarbingumo lygį. Per mūsų narystės pirmus metus jokių antplūdžio iš Rytų į Prancūziją nebuvo (bet atrodo, kad prancūzai to nepastebėjo). Ko gero, pagrindinė atmetimo priežastis yra ta, kad prancūzai bijo tos Europos dalies, kurios ekonomikos liberalesnės, t.y. grindžiamos laisva konkurencija, o ne brangiu ir pasenusiu prancūzišku socializmu. Prancūzija, anksčiau laikiusi naująsias Europos nares atsilikusiomis ir apgailėtinomis, dabar jų bijo. Ši baimė ir verčia Prancūziją izoliuotis nuo likusios Europos ir į savo pusę traukti kuo daugiau ES senbuvių.
Olandijos gyventojai garsėja liberalizmu ir entuziazmu Europos integracijai. Jiems ne ypač svarbu, kad vienas kitas lietuvis, lenkas ar čekas atvyks į Olandiją darbuotis. Jie žino, kad tai yra sveika jų ekonomikai ir kad tai yra natūralus judėjimo laisvės Europos Sąjungoje rezultatas. Tai kodėl jie atmetė konstitucinę sutartį? Vieni dėl to, kad įvedus eurą viskas pabrango, kiti dėl to, kad nenori, jog Turkija būtų priimta į ES, kiti - kad ES Konstitucijoje atsisakyta įvardyti Dievo ir Europos krikščioniškąsias šaknis.
Ar tai sukelia gilią Europos Sąjungos krizę? Ar šie atmetimai reiškia, kad Prancūzijos prezidento Chiraco grasinimas įkurti „dviejų greičių“ Europos Sąjunga išsipildys?
Kas tai - „dviejų greičių“ Europa? Nicos sutartis, kurios nuostatos ES valdymo atžvilgiu galios bent iki 2009 m. lapkričio, numato, kad atskiros ES valstybės narės gali suformuoti grupę „branduolį“ (angliškai - „core-group“, eurokratiškai - „Kern-Europa“), kuris tarpusavyje glaudžiau bendradarbiauja ir integruojasi. Prancūzija jau senokai puoselėja tokias mintis. Šią šalį valdantis elitas, kartu su Belgijos ir Liuksemburgo vadovais tarpusavyje šnabžda apie galimybę iš Europos Bendrijų senbuvių suformuoti grupę, galinčią „apsisaugoti“ nuo ES federalizacijos procesą lėtinančių naujų narių.
Iki šiol Prancūzija ir Vokietija kartu naudojosi savo bendru svoriu įtvirtinti norimą politiką ES. Taigi grupės-branduolio suformavimas būtų natūralus Paryžiaus ir Berlyno ašies draugystės rezultatas. Anksčiau ta politika buvo teigiama ir smarkiai pastūmėjo Europos ekonominę integraciją. Euro įvedimas ir Šengeno sutartis kilo kaip tik iš Vokietijos ir Prancūzijos noro spartinti eurointegraciją, tačiau jų partnerystė įgavo neigiamą atspalvį Prancūzijai užsispyrus, kad jokiais būdais negalima reformuoti ES bendrosios žemės ūkio politikos (nors kitos šalys labai norėtų tai daryti). Tokį įspūdį dar labiau sustiprino Vokietijos nenoras laikytis euro stabilumo pakto.
Ką reikštų dviejų greičių Europa? Teoriškai tai reikštų, kad šalys, kurios tarpusavyje susitaria glaudžiau integruotis, galėtų priimti atskirus sprendimus savo grupės atžvilgiu. Jos galėtų susitarti dėl artimesnio bendradarbiavimo tarpusavyje negu su kitomis ES šalimis mokesčių, biudžeto, užsienio reikalų ir gynybos politikoje. Galime daryti prielaidą, kad tos šalys ateityje suformuotų visiškai vientisą ekonominę ir politinę erdvę. O jeigu tas „klubas“ susidarytų iš ekonomiškai stipriausių ES šalių, likusios ES šalys gali nukentėti nuo mažesnio bendradarbiavimo su grupe-branduoliu.
Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip toks branduolys galėtų praktiškai veikti ES struktūroje. Ar tai reikštų, kad Europos Komisija ir Europos Parlamentas turėtų priimti atskirus sprendimus vienai ir kitai grupei? Ar tik vienos ar kitos grupės europarlamentarai galėtų balsuoti tais klausimais, kurie liečia tik vieną arba kitą grupę? Realiai tai yra neįmanoma, nes ES struktūros yra nepajėgios susitvarkyti su tokiu variantu. Galų gale Vokietijos ir Prancūzijos draugystė nereiškia, kad jos sutaria dėl visko. Pavyzdžiui, Vokietija ratifikavo ES Konstituciją.
Beje, jeigu teorinė „dviejų greičių“ Europos idėja būtų įgyvendinta, atsirastų ir teigiamų padarinių. Tokios Europos Sąjungos šalys, nepanorusios grupuotis į Prancūzijos ir Vokietijos supervalstybę, kaip Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys, Baltijos šalys, Airija, Ispanija, Kipras ir kt., galėtų toliau naudotis bendra ES rinka, taip pat plėsti savo ekonominį bendradarbiavimą su kitais ekonominiais blokais (Šiaurės Amerikos laisvos prekybos erdve, Azijos ir t.t.). Tačiau, kitaip nei grupė-branduolys, jos neturėtų galutinai atsisakyti savo nacionalinio suvereniteto. Taip Europos Sąjunga grįžtų prie savo pirminės paskirties - bendros ekonominės rinkos kūrimas, bet ne naujos supervalstybės kūrimas.
Kai kurie ES politikos žinovai garsiai trimituoja, kad dabar ES išgyvens gilią krizę, kai dvi ES senbuvės atmetė konstitucinę sutartį. Jei likusi Europa pasiduos Prancūzijos šantažui, taip ir gali įvykti. Tačiau galima į krizes žiūrėti iš teigiamos pusės. Dabar Europa turi progą dar kartą grįžti prie derybų stalo ir išspręsti prieštaravimus bei trūkumus konstitucinėje sutartyje. Bet šį kartą Prancūziją reikia pastatyti į vietą - kad ji suprastų esanti lygi partnerė tarp lygių.
