Mokslininkai pradeda žengti kitu keliu, ieškodami, kaip sustabdyti klimato atšilimą. Vietoj to, kad toliau žiūrėtų, kaip galima sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, jie ieško Plano B, rašo „Foreign Policy“.
Yra svarstomi du požiūriai. Vienas iš jų – bandyti iš atmosferos pašalinti anglies perteklių, kitas – sukurti Žemės planetai dirbtinį skydą nuo Saulės. Pirmo plano įgyvendinimui reiktų priversti dabartinius procesus, lemiančius klimato problemą, veikti atgaline tvarka, o tai yra brangu. Antras skamba tiesiog baisiai.
Tačiau nepavykstant kitais būdais sustabdyti klimato kaitos, geoinžinerija tampa vis patrauklesniu pasirinkimu. Kol kas daugiausia mokslininkai kūrė kompiuterinius modelius, tačiau kai kurie pažengė toliau – jie tikrina, pavyzdžiui, kaip būtų galima daleles pakelti į aukštesnius atmosferos sluoksnius.
Šią vasarą verslininkai įvykdė šiurkštų eksperimentą: į Ramųjį vandenyną įmetė 100 tonų geležies bandydami „pasėti“ vandenyną ir pagreitinti anglies dioksido pašalinimą iš atmosferos.
Darosi vis aiškiau, kad globalinis atšilimas yra rinkos problema: visi septyni milijardai žmonių yra šios planetos „zuikiai“ (angl. free rider). Žmonės kasmet išmeta milijardus tonų anglies dioksido į atmosferą ir daugumai jų nereikia už šią privilegiją mokėti.
„Zuikio“ problema taip pat apkartina tarpvalstybinius santykius. Kai kurie, kaip Europos Sąjunga, yra apriboję ar apmokestinę taršą. Dauguma – vis dar to nepadarė. Kodėl reikėtų kokiai nors valstybei apmokestinti išmetamąsias dujas, kai ji žino, kad jos pastangos bus lašas jūroje?
„Zuikiai“ yra tik pusė problemos. „Laisvi vairuotojai“ (angl. free driver) gali būti taip pat labai svarbūs. Geoinžinerijos žavesys traukia tuo, kad, kol dar neturima daug informacijos, jis atrodo palyginti pigus kovos su klimato kaita būdas. Ir tam nereikia pasaulinio sutarimo. Užtenka vienam veikėjui – vienai šaliai – atsisėsti į vairuotojo sėdynę.
Jeigu, pavyzdžiui, vienos salos, tautos, miesto ar regiono ateičiai grasina globalinis atšilimas, valdžia nebesvarstys, ar geoinžinerija yra tinkamas sprendimas, ji galvos, apie jos efektus ir įgyvendinimą.
Neišvengiamai bus svarstoma atspindinčiųjų dalelių išmetimo į viršutinius atmosferos sluoksnius galimybė. Taip būtų blokuojami kai kurie planetą pasiekiantys saulės spinduliai. Geoinžinieriai jau ieško, kokios dalelės geriausiai atliktų šią užduotį ir kaip jas būtų galima ten nugabenti.
Pasak mokslininkų, kompensuoti toną anglies dioksido, esančio atmosferoje, būtų nepalyginamai pigiau nei sumažinti išmetamų dujų kiekį.
Žinoma, palyginus su klimato kaitos finansine, ekologine ir demografine žala, kenksmingų išmetamųjų dujų mažinimas vis tiek yra pigus. Tačiau „laisvai vairuoti“ yra žymiai patogiau tiek politiškai, tiek finansiškai.
Dėl to „laisvo vairuotojo“ efektas yra toks galingas. Geoinžinerija yra patraukliai pigi ir tam, kad ji sukeltų didelį poveikį, nereikia bendros milijardų žmonių valios. Tačiau problema tame, kad nieks nežino galimos dar nežinomo, o kartais ir neįmanomo pažinti, šalutinio poveikio kainos. O kam nors pradėjus su klimatu žaisti Dievą, gali kilti daug politinių ir teisinių atskambių.
Kalbant apie geoinžineriją neišvengiamai iškyla „moralinio pavojaus“ klausimas. Ar šios technologijos nesudarys žmonėms įspūdžio, kad jiems nebūtina atsakingai žvelgti į išmetamų dujų kiekį? „Laisvi vairuotojai“ gali pasijusti tokiais laisvais, kad gali nuspręsti, jog jiems nereikia papildomų priemonių.
Blogiausia kas gali atsitikti: žmonės ims manyti, jog geoinžinerija yra klimato kaitos problemos panacėja. Nors tai atrodo pigus būdas, gali išaiškėti, kad kai kurioms pasaulio vietoms jis kainuos labai brangiai.
Klimato kaita neveikia visų Žemės vietų vienodai. To nedarys ir geoinžinerija. Kas jeigu ji lems dar didesnę sausrą JAV pietvakariuose ar Užsachario Afrikoje bei potvynius kažkuriame kitame pasaulio kampelyje?
Dėl netolygaus poveikio problemos gali atsirasti šalių, norinčių savarankiškai paeksperimentuoti su geoinžinerija.
Gali užtekti vienos šalies, kuri nuspręstų dėl savo interesų pradėti naudoti geoinžineriją ir taip gali sukelti domino efektą: daugiau šalių pradės užsiimti geoinžinerija savo pačių reikmėms.
Laimei „laisvo vairuotojo“ efektas pradės veikti dar negreitai. Dar liko laiko pradėti rimtus tarpvalstybinius debatus ir tyrimus dėl geoinžinerijos panaudojimo.
Tačiau laikas bėga. Vienas dramatiškas su klimatu susijęs įvykis bet kurioje Žemės dalyje – tarkim, už Katriną stipresnis uraganas – gali „įjungti“ „laisvo vairuotojo“ efektą. Nereikia, kad toks įvykis būtų pasaulinio masto ar būtinai susijęs su pasauliniu atšilimu. Išsigandusi tauta gali nuspręsti nelaukti diskusijų pabaigos ir imtis savarankiškų veiksmų.
