Daugelis nemėgsta modernios klasikinės muzikos, nes smegenims per sudėtinga šias kompozicijas suprasti kaip muziką.
Kaip praneša „The Daily Telegraph“, muzikos mylėtojai muzikoje yra linkę garsus susieti taip, jog jie būtų suprantami ir interpretuojami kaip muzikinė kompozicija.
Skelbiama, kad tradicinė klasikinė muzika seka griežtomis struktūromis ir formulėmis, kurios leidžia mūsų smegenims garsus suprasti kaip muziką, tačiau Arnoldo Schoenbergo ar Antono Weberno modernios simfonijos paprasčiausiai „sumaišo“ klausytojų smegenis.
Šie atradimai yra skelbiami naujausioje Philipo Ballo knygoje „The Music Instinct“, kurioje ši teorija paremiama naujausiais neuromokslo pasiekimais.
„Daugelis žmonių iki šiol nepripranta prie modernios klasikinės muzikos. Jei tai problema, jie gali nusiraminti, nes tam yra gera priežastis – tai tikrai ne dėl to, kad kažkas yra per mažai išmanantis muziką“, – cituojamas P. Ballas.
„Smegenys yra struktūros ieškantis organas, taigi ir muzikoje ieškoma tam tikrų struktūrų, kad suprastume, ką mes klausome. Bacho muzikoje, pavyzdžiui, tokių struktūrų yra labai daug“, – priduria jis.
Pasak jo, kai kurie kompozitorių, pavyzdžiui, A. Schoenbergo atradimai padėjo jiems „pakirsti“ šį kognityvų muzikos supratimo būdą, o jų kurtos fragmentuotos kompozicijos smegenims tapo sunkiai įveikiamos.
„Tai, žinoma, nereiškia, kad šios muzikos neįmanoma klausytis. Tiesiog reikia sunkiau dirbti. Išmesti šią muziką iš galvos būtų klaida“, – mano P. Ballas.
Pasak tyrėjo, Mocartas, Bachas ir Bethovenas savo kūryboje sekė griežtomis muzikinėmis formulėmis ir sukūrė muziką, lengvą mūsų ausims ir smegenims. Tačiau XX a. pradžios kompozitoriai, visų pirma A. Schoenbergas, sukilo prieš tradicinės muzikos tradicijas ir pradėjo kurti atonišką muziką.
