Futuristai teigia, kad pagal DNR galima atkurti išnykusius gyvūnus, tačiau kiti, apžvelgę dabartines technologijas, pataria pinigus investuoti kitur.
Atkurti išnykusius gyvūnus ar net mūsų protėvius gali būti įmanoma, tačiau kai Niujorko Gamtos istorijos muziejus pradėjo šaldyti mažus gyvūnų odos audinio pavyzdžius, įsižiebė diskusijos, ar tai pats tinkamiausias būdas apsaugoti gyvūnus nuo išnykimo.
Iš principo tokie klonavimai jau vyksta, pastebi „LiveScience“.
2007 metais Ispanijos biologai atkūrė išnykusią ispaniškąją ožką, Pyrenean Ibex. Ji buvo klonuota pagal 2000 metais, prieš pat rūšies išnykimą, surinktus odos mėginius.
Nors klonas teišgyveno septynias minutes, iki nugaišo nuo plaučių infekcijos, ši gana ribota sėkmė nesumažina mokslininkų ryžto ir jie toliau noriai kuria ateities „Nojaus arką“ – DNR fondą, pagal kurio pavyzdžius būtų galima atkurti gyvūnus.
Niujorko Gamtos istorijos muziejuje yra patalpa, kurioje būtų galima sutalpinti apie 1 mln. gyvūnų pavyzdžių. Čia jau dabar užšaldyti drugeliai, varlių kojytės, banginių ir aligatorių odos ir daugelių kitų gyvūnų DNR. Šiuo metu kolekcija kaupiama tyrinėjant konservavimą, o genetinė medžiaga atskleidžia biologams gyvūnų medžioklės plotus, maitinimosi įpročius.
Kalnų ožio klonuotojai sekė embriologisto Iano Wilmuto, žmogaus, klonavusio avelę Dolly, 1997 metais sukurtu branduolių perkėlimo metodu (klonavimui panaudota pieno liaukos ląstelė, kuri buvo sulieta su kitos avies kiaušialąste, prieš tai pašalinus iš pastarosios branduolį. Gauta surogatinė zigota perkelta į gimdą), pėdsakais ir įrodė, kad tokia galimybė yra įmanoma. Kaip ir Dolly atveju, klonuotą gyvūną išnešiojo ir pagimdė surogatinė motina.
„Tokias rūšis kaip ispaniška ožka išsaugoti galima tik klonuojant“, – teigia Jose`as Folchas, mokslininkas iš Ispanijos Aragono Maisto ir technologijų tyrimo centro.
Kalbant apie išnykusių gyvūnų klonavimą, prieštaravimus įžiebia faktas, jog laikas sugadina DNR struktūrą. Tėvų kaulų, o tuo labiau mūsų protėvių DNR pavyzdžiai atspindi tik mažą dalį jų turėto genomo. Antra vertus, mokslininkai teigia, kad klonuoti senas DNR struktūras įmanoma skaitmeniniu būdu atkūrus prarastas genomo dalis. Tai jau dabar įmanoma padaryti net su mamutų ar neandertaliečių, išnykusių prieš 38 tūkst. metų, DNR.
Mokslininkai teigia, kad šį DNR atkūrimo būdą galima taikyti ne senesniems nei 100 tūkst. metų DNR pavyzdžiams.
Be to, ne taip seniai mokslininkai atrado ir kitą būdą, kaip atkurti jau išnykusių gyvūnų DNR, – „atsukti evoliuciją“ ir atkūrimui naudoti šių gyvūnų palikuonių DNR. Šis metodas jau kelintus metus taikomas atkuriant proteinų istoriją ir ne taip seniai pradėtas taikyti genomams.
Tačiau, kaip pastebi „LiveScience“, nei kompiuterinis modeliavimas, nei kaulų ar plaukų pavyzdžiai nepadėtų atkurti seniai išnykusių gyvūnų, pavyzdžiui, dinozaurų, genomų.
„Net jei ir turėtume teorinių žinių, kaip atkurti kiekvieno gyvūno genomą, susidurtume su DNR trūkumu, paprasčiausiai kai kurie senovės gyvūnai jau dabar neturi savo palikuonių“, – aiškina Benedictas Patenas, Kalifornijos universiteto mokslininkas.
Be to, net jei ir pavyktų atkurti genomo seką, mokslininkams reikėtų rasti būdų, kaip kodą paversti klonu.
Robas SeSalle`as, žurnalo „Mitochondrial DNA“ vyriausiasis redaktorius, teigia, kad šiandien vis dar „plyti didžiulis kanjonas“ tarp atkurtos genomo sekos ir branduolių perkėlimo į kiaušialąstes.
„Pirmiausiai chemikai tyrėtų sukurti tinkamus genus, – aiškina R. SeSalle`as. – Antra, reikėtų kažkaip sujungti tuos genus į „biologinius pastolius“, o iš jų vėliau formuoti chromosomas“.
„Mamuto atveju tai yra 10 tūkst. dalių dėlionė. Labai sudėtinga dėlionė, jei turi visas reikiamas dalis. Mano žiniomis, tiek reikalingų detalių neturi niekas“, – sakė jis.
Visiškai atkūrus išnykusias chromosomas reiktų jas įšvirkšti į kiaušialąstę ir tokiu būdu pradėti reprodukciją. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dėl genetinių ligų (kurios gana dažnos tarp šiandieninių gyvūnų) mažiausia klaidelė privestų iki didžiulės nelaimės.
Kita vertus, Harvardo Medicinos mokyklos genetikas George`as Churchas teigia, kad yra ir trečias būdas, kuriuo būtų galima atkurti išnykusius gyvūnus. Pasak jo, senovinių genų dalis galėtų būti įšvirkšta į dabar gyvenančio palikuonio kūną. Taip mamutas galėtų būti atkurtas jo DNR įšvirkščiant į dramblį. Pasak jo, į gana neplaukuotą dramblį būtų galima įterpti tiek plaukuoto mamuto genų, kol jis taptų panašus į savo protėvį.
Dalis mokslininkų, klausia, kam iš viso reikia dėl to kvaršinti galvą, jei atkurti išnykusius gyvūnus yra taip sudėtinga ir vargu ar įmanoma šiandien.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad milžiniški pinigai, skirti neandertaliečiui atkurti, galėtų būti panaudoti daug racionaliau, pavyzdžiui, investuojant į žemės ūkį ar panašiai.
Priduriama, kad visada lengviau ką nors išsaugoti nei taisyti sulūžusį ar pradingusį daiktą.
Henrikas Šimkauskas
