Žmogaus teisių specialistas įsitikinęs, kad per dramatiškus gegužės 17 dienos įvykius Garliavoje akivaizdžiai pažeistos vaiko teisės.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjas Vytautas Budnikas išsakė savo nuomonę dėl garsiosios Drąsiaus Kedžio dukters perdavimo motinai bylos.
– Ar mažametę D. Kedžio mergaitę paėmus jos motinai Laimutei Stankūnaitei šioje istorijoje galima dėti tašką? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė V. Budniko.
– Norėdami atsakyti į šį klausimą turime išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko. Mergaitė perduota biologinei motinai. Tačiau kaip tai padaryta? Valstybės pareigūnai mažametę plėšte išplėšė iš laikinosios globėjos rankų prieš jos valią.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjas Vytautas Budnikas (nuotr. Elta)
Lietuvos ratifikuotos konvencijos turi tiesioginę įstatymo taikymo galią. Tai ne kartą akcentavo Konstitucinis Teismas. Ar visuomenė tiki, kad perduodant mergaitę buvo paisoma jos interesų, kad mergaitė buvo išklausyta?
Daugelis girdėjo tik jos klyksmą. Nėra abejonių, kad Lietuva pažeidė Vaiko teisių konvenciją. Kas toliau? Gal tie, kurie rengė mergaitės perdavimo operaciją, viliasi, kad pralaimėjusi šalis nurims ir viską pamirš?
Nebuvo logiškos pabaigos
– Esate Žmogaus teisių asociacijos įkūrėjas. Kaip manote, kurių šios istorijos dalyvių teisės buvo labiausiai pažeistos?
– Neabejotinai, vaiko. Nesu nei vienos, nei antros kovojančios pusės šalininkas. Suprantu, kad reikia vykdyti teismo priimtą sprendimą, kaip ir šimtus kitų sprendimų, kurie, deja, nevykdomi. Tačiau logiška būtų palaukti pedofilijos bylos nagrinėjimo pabaigos ir tik tuomet spręsti vaiko perdavimo (ar neperdavimo) motinai klausimą.
Galiausiai mergaitę buvo galima perduoti nesuinteresuotai šaliai, tarkime, valstybinės įstaigos globai. Valstybė ją saugotų, kol būtų išnagrinėtos visos aplinkybės, susijusios su šia istorija.
– Yra daug šios istorijos sąmokslo teorijų versijų. Viena jų – kad D. Kedžio aplinkos žmonėms už nugaros nuo pat pradžių stovėjo Kauno kriminalinio pasaulio atstovai. Kaip galėtumėte pakomentuoti šią versiją?
– Vieni teigia, jog kažkokios jėgos padeda D. Kedžio artimiesiems, kiti – kad dabar jau mirusiam Andriui Ūsui ir mergaitės motinai L. Stankūnaitei. Nesiimu spręsti, kiek ir kaip tai susiję su kokiomis nors jėgomis.
Viena aišku – už šių tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia.
Nėra kuo didžiuotis
– Ši istorija suskaldė visuomenę. Kurią pusę palaikote: D. Kedžio artimųjų, L. Stankūnaitės ar mažametės mergaitės?
– Visas tris. Ši istorija tikrai suskaldė Lietuvos visuomenę. Panašu, kad didiesiems režisieriams rūpėjo ne L. Stankūnaitės ir ne D. Kedžio artimųjų interesai. Vaiko interesų, kaip minėjau, šioje istorijoje apskirtai tarsi nebūta. Visuomenė suskaldyta, nepasitikėjimas teismais ir teisėtvarka pasiekęs neregėtą lygį.
Esu nepriklausomos Lietuvos stiprios teisinės sistemos šalininkas. Kartojau ir kartosiu: vien civilinių bylų teismai kasdien išnagrinėja apie tūkstantį. Ar įsivaizduotume visuomenės gyvenimą bent savaitę be teismų institucijos?
Po aptariamos mergaitės perdavimo operacijos vienas iš Nepartinio demokratinio judėjimo vadovų pasakė: „Patikėkite, po šio įvykio patiems Kauno policininkams reikia psichologų pagalbos.“ Dabar derėtų ir šių policininkų paklausti, ar jie didžiuojasi mūsų valstybe?
Lyg lakmuso popierėlis
– Lietuvoje yra daugybė šeimų, kurios pešasi dėl vaiko globos teisių, tačiau D. Kedžio šeimos drama tapo labiausiai aptarinėjamu šalies įvykiu. Tai tapo kone politine aktualija. Kodėl taip atsitiko?
– Galimi du šios dramos atomazgos paaiškinimai. Pirmas – nustatyti visuomenės reakciją ir jos atsparumą administracinei prievartai.
Vaiko perdavimo operacija yra lakmuso popierėlis, kuriuo nustatoma, ar piliečiai pasiryžę konsoliduotis ir kovoti už savo vertybes, kad būtų galima prognozuoti jų reakciją į skausmingesnę prievartą.
Antras – pademonstruoti valdžios galią piliečiams, priversti juos gerbti valstybės institucijas ir vykdyti jų sprendimus. Tai būtų iš esmės teisingas kelias, jei piliečiai pasitikėtų savo valstybės institucijomis. Tačiau jomis nepasitiki.
Taigi kyla klausimas, kam tai naudinga. Manau, ne toms jėgoms, kurios siekia demokratinės pilietinės visuomenės ir tvirtos Lietuvos teisinės sistemos.
Jei per 20 nepriklausomybės metų tokią sistemą būtų siekta sukurti, seniai teismuose turėtume tarėjų ar prisiekusiųjų institutą. Jeigu rezonansinėse bylose dalyvautų visuomenės atstovų, panašių istorijų šiandien neaptarinėtume.
Manau, žiniasklaidai tai gera tema – ji paliečia jautriausias žmogaus stygas: sužadina užuojautą, pyktį, nepasitenkinimą ar keršto jausmą.
Ilgą laiką kuriamas ir palaikomas stiprus emocinis fonas, kuriame nebe taip įspūdingai atrodo nelegalių botelių statybos istorija Kuršių nerijoje arba banko „Snoras“ bankroto byla. Gal būtent to ir siekia iniciatoriai?
