Todėl labai svarbu tai atlikti teisingai ir nenukrypti nuo tikslo. Ir svarbiausia – įmokų sujungimas neturi virsti mokesčių didinimu.
Kodėl reikia sujungti įmokas?
Jei žmogus uždirba minimalų atlyginimą, „į rankas“ jis gauna 335 eurus, o darbdaviui tai atsieina 500 eurų. Pagal dabartinę tvarką laikoma, kad darbuotojas „Sodrai” sumoka 35 eurus, o darbdavys – 120 eurų. Tačiau toks padalinimas į darbuotojo ir darbdavio įmoką neturi jokios ekonominės prasmės. Pirma, įmokos sumokamos už darbuotojo socialines garantijas (pvz., pensiją, draudimą nuo nedarbo ir t.t.), t.y. šių įmokų naudos gavėjas yra darbuotojas, o ne darbdavys.
Antra, realiai tie pinigai nuskaičiuojami nuo darbuotojo sukurtos vertės. Samdydami darbdaviai vertina, kiek jiems iš viso atsieina darbuotojas, o ne tai, kiek darbuotojas gaus „į rankas“. Tai, kad įmoka oficialiai pavadinta „darbdavio Sodros įmoka“, dar nereiškia, kad ją ekonomiškai sumoka darbdavys, o ne darbuotojas.
Toks beprasmis įmokos padalinimas sukuria tris iliuzijas. Pirma, vietoje normalių atlyginimo „iki” ir „po mokesčių” mes turime, tris lygmenis: „į rankas“, „ant popieriaus“ ir „darbo vietos kaina“. Antra, dalis politikų, spėju, patys patiki, kad „darbdavio Sodra“ kainuoja darbdaviui, o ne darbuotojui. Iš čia, matyt, ir kyla pasvarstymai, kad Lietuvoje yra per maži mokesčiai, ar, kad, pvz., padidinus darbdavio „Sodros įmoką”, nukentės ne darbuotojas, o darbdavys.
Trečia, tai suklaidina ir dalį darbuotojų. Jei darbuotojai patiki, kad mokesčius moka ne jie, o darbdavys, tai ir darbas „už vokelį“ nebeatrodo toks prastas dalykas. Logika veikia maždaug taip: „aš nieko blogo nedarau, nes mokesčius nuslepia darbdavys“ ir „kadangi nuslepiama „darbdavio Sodra“, tai su manimi tai nesusiję.“
Liūdna ironija, kad „darbdavio Sodra“ yra būtent tie pinigai, kurie eina darbuotojo, o ne darbdavio pensijai. Nuslėpdamas mokesčius, darbuotojas mažina savo, o ne darbdavio pensiją. Aišku, mokesčių sujungimas neišspręs visos šešėlinės ekonomikos problemų, bet tai būtų žingsnis teisinga linkme.
Kaip sujungti?
Kuo situacija sujungus įmokas nuo esančios dabar? Jei viskas bus atlikta teisingai, tai darbuotojas „į rankas” gaus tiek pat, darbdaviui darbuotojas kainuos irgi tiek pat, o ir valstybė mokesčių surinks tiek pat. Vienintelis dalykas, kuris pasikeis – vietoje 35 eurų „darbuotojo Sodros”, ir 120 eurų „darbdavio Sodros“ bus viena – 155 eurų „Sodros” įmoka. Kaip ir seniau, tuos pinigus į „Sodros” sąskaitą perves darbdavys.
Pasikeis apskaita. Jei anksčiau minimalią algą uždirbančio darbuotojo darbo sutartyje buvo įrašytas atlyginimas „380 eurų“ (iš čia ir pasakymas „atlyginimas ant popieriaus“), tai po sujungimo tas „380” pavirs „500 eurų“. Kaip ir kodėl? Tiesiog „darbdavio Sodros” įmoka – 120 eurų – turės persikelti į atlyginimą, įrašytą darbo sutartyje.
Kai kas baiminasi, kad darbdavys vietoje „500“ įrašys „400“, t.y. nepadidins atlyginimo sutartyje ta suma, kuria darbdaviui sumažės darbdavio „Sodros” įmoka. Paprasčiausias sprendimas, kad to nebūtų numatyti įstatymu, panašiai, kaip įsivedus eurą, atlyginimai litais buvo konvertuoti į atlyginimus eurais.
Čia kyla ir kita baimė – kad pasinaudodama šiuo sujungimu, valdžia padidins mokesčius. Baimė nėra nepagrįsta. Jei visų žmonių atlyginimai neatskaičius mokesčių padidinami darbdavio „Sodros” įmoka, o mokesčio tarifas yra nekeičiamas, tai kiekvienas sumokėsime daugiau mokesčių. Štai pavyzdys: dabar minimalų mėnesinį atlyginimą uždirbantis žmogus sumoka 10 eurų gyventojų pajamų mokesčio, o nepakeitus skaičiavimo formulės, po sujungimo sumokėtų jau 37 eurus.
Tam, kad išvengtume mokesčių padidinimo, sujungimą reikia atlikti sąžiningai. Visus mokesčių ir įmokų tarifus reikia sumažinti tokia proporcija, kuria didėja atlyginimas neatskaičius mokesčių, o neapmokestinamojo pajamų dydžio – padidinti. Tuomet iš esmės niekas nesikeis nei darbuotojui, nei darbdaviui, nei valstybės biudžetui.
Kaip išvengti klaidų?
Įgyvendinant kiekvieną reformą galima pri(si)dirbti. Vienas iš ore sklandančių pasiūlymų: pasinaudojant sujungimu – smarkiai sumažinti „Sodros” įmoką ir pakelti gyventojų pajamų mokesčių tarifą. Sklandė net pasiūlymų gyventojų pajamų mokestį kelti nuo dabar galiojančių15 proc. iki 29 proc. Logika čia yra ta, kad dirbantiems pagal darbo sutartis nuo to nei šilta nei šalta, o visi, kieno pajamos (ar dalis pajamų) yra apmokestinamos tik gyventojų pajamų mokesčiu, mokėtų daug daugiau.
Tačiau gyventojų pajamų mokesčio tarifo pakėlimas būtų klaidingas žingsnis. Labiausiai jis kirstų dirbantiems pagal verslo liudijimus ar gaunantiems pajamas iš dividendų, turto nuomos ir pan., kurių mokesčių našta išaugtų dvigubai. Dar daugiau, iš tokio pakėlimo naudos biudžetui būtų nedaug arba jokios, o Lietuvos investicinis patrauklumas – kristų. Jei kas nors nori padidinti GPM tarifą savarankiškai dirbantiems ar verslininkams, tai daryti reikia atskiru veiksmu, atvirai ir skaidriai. Mokesčių didinimas slapstantis už Sodros įmokų sujungimo iškreiptų visą reformos esmę – padidinti mokesčių skaidrumą ir paskatinti žmones juos mokėti.
Kita alternatyva – nejudinti 15 proc. GPM tarifo, tačiau atitinkamai sumažinti „Sodros” įmokas. Nei darbuotojui, nei verslininkui niekas nepasikeistų, tačiau valstybės biudžetas gautų daugiau pajamų, o „Sodra” – mažiau. Tai išspręstų pusę klausimo, iš kur valstybės biudžete atrasti pinigų finansuoti bazinę pensiją iš valstybės, o ne iš „Sodros” biudžeto. Nors reikia nepamiršti, kad „Sodros” įmokų sujungimas ir bazinės pensijos perkėlimas į valstybės biudžetą yra dvi atskiros reformos, kurių tikslų ir sprendimų nereikia maišyti.
Taigi, pažiūrėjus profesionaliai – viskas įmanoma. Ir sujungti „Sodros” įmokas nedidinant GPM tarifo, ir bazinę pensiją mokėti iš valstybės, o ne „Sodros” biudžeto. Svarbiausia kad pakeitimas būtų vykdomas sąžiningai. O tai reiškia, pirma, jokių mokesčių didinimo ir, antra, jokių atlyginimų mažinimo. Net neabejoju, kad verslas įsipareigotų laikytis antrosios taisyklės (o net jei nesilaikytų, yra administracinių būdų tam užtikrinti). Tik ar pati valdžia pasirašys laikytis pirmosios taisyklės, t.y. nekelti mokesčių?
