Dailius Dargis
Devintojo dešimtmečio pradžioje įsidarbinęs taksistu Valerijus Januškevičius pasijuto tarsi danguje: „Aš toks laimingas buvau. Galvojau: o Jėzau, visą dieną važinėju po miestą ir man dar pinigus moka. Atrodė, kad net už dyką būčiau dirbęs šį darbą.” Tačiau viskam reikėjo pinigų, - rašoma naujausioje Dailiaus Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.
„Kai dirbau taksistu, dažnai man ir pamainos buvo maža, todėl pasibaigus jai padirbėdavau dar keletą valandų, nes mėgau savo darbą ir nė trupučio nejaučiau, kad persidirbu”, – savo prisiminimais knygoje dalijasi V. Januškevičius.
Visą uždarbį atiduodavo žmonai
Taksi vairuotojo darbas Valerijui padėjo uždirbti pirmus nemažus pinigus. Vyriškis nuo pirmo gauto atlyginimo viską atiduodavo Galinai. „Žinodamas, kad niekada nesutaupysiu mūsų vestuvėms, jai perleisdavau savo pinigus, nors mes tik trejus metus draugavome. Vėliau įsidarbinęs autobusų parke aš jai irgi atiduodavau pusę savo algos ir ji taupė pirmam šeimos automobiliui. Nuo to laiko aš taip įpratau, kad gyvenimo moteris yra šeimos buhalterė, – pasakojo jis. – Bet pinigai niekada nebuvo svarbiausias dalykas mano gyvenime. Iš pradžių juos atiduodavau motinai, paskui – draugei, kuri vėliau tapo žmona. Tuos, kuriuos pasilikdavau, išleisdavau mašinai eksploatuoti, kitoms šeimos reikmėms.”
Dirbdamas taksistu ir vežiodamas įvairiausius keleivius Valerijus per kelerius darbo metus patyrė įvairiausių kuriozų. „Kartą vos nesudegiau veždamas čigonus, – prisimena V. Januškevičius. – Važiuodami jie man aiškino: „Mes važinėjame per kaimus, kai ką superkame, o kitiems perparduodame.” Galvojau: ką jie tenai superka? Bet pamaniau: gerai, moka už visą pamainą. Tik praėjus kuriam laikui suvokiau, kad jie vogdavo, nes į mašiną sugrįždavo su įtartino dydžio maišais. Persigandau, galvojau, kur aš čia įklimpau? Nejaugi vėl reikės grįžti į kalėjimą? Jie nesakydavo, kad eina plėšikauti. Bet, laimė, nebuvau palaikytas jų bendrininku ir išvengiau nelaisvės. Vėliau visi taksistai suprato ir vienas kitam pranešė apie čigonų darbelius. Aš visus perspėjau, kad neįkliūtų, kaip pats vos nepatekau į jų spąstus.”
Vestuvės, 1983-ieji
Nemaloniausia Valerai prisiminti atvejus, kai tekdavo vežioti išgėrusius keleivius: „Teko susidurti su vienu klientu, kuris smarkiai išgėręs ėjo į studentų bendrabutį pas mergas. Jam sakiau: „Susimokėk, ir aš palauksiu tavęs.” Jis sako: „Ne!” Bandžiau paaiškinti, kad reikia susimokėti bent pagal skaitiklio rodmenis ir jo palauksiu pusvalandį. Tada jis man netikėtai užvažiavo į snukį, aš jam atgal, galiausiai liepiau išlipti iš mašinos. Sugrįžęs namo pastebėjau, kad nėra laikrodžio ant rankos. Atvažiavau į tą pačią vietą, kurioje konfliktavome. Žiūriu, ant žemės guli mano laikrodis. Gerai, kad nebuvo jokio nusikaltimo, tik beprasmės muštynės. O jeigu būčiau pametęs savo daiktą nusikaltimo vietoje, tai būtų kuo puikiausias įkaltis policijos tyrėjams. Tarkime, nužudei ką nors, ir ant žemės nukrito laikrodis. Tavo pirštų atspaudai. O jeigu dar kokia pamesta užrašų knygelė, telefonų numeriai, namų adresai... Dėl to sutinku su V. Rafejenkovu (buvęs ilgametis V. Januškevičiaus bendrininkas, irgi nuteistas iki gyvos galvos ir tebekali Lukiškių kalėjime, - red. past.), kad muštis negalima. Dažniausiai tik filmuose rodoma, kaip mušasi besirungiantys vyrai ir nepameta jokių jiems svarbių daiktų.”
Valerijui labai reikėjo nemažos pinigų sumos, kad galėtų iškelti vestuves. Todėl per didžiausius vargus sutaupęs pirmus maždaug 900 rublių ryžosi oficialiai įteisinti santykius su Galina.
1983 metais dvidešimt šešerių Valerijus vedė dvidešimt septynerių Galiną. Pora nusprendė įregistuoti tik civilinę santuoką, jos palaiminimo bažnyčioje nepageidavo.
„Vestuvės mums pigiai atsiėjo”, – prisimena Valera.
Vestuvininkų pobūvis vyko Lazdynų restorane. Knygos herojus negalėjo prisiminti jo pavadinimo, sakė, kad prie šio objekto stovėjo „kažkoks arklys”.
Dalyvavo apie dvidešimt žmonių, tarp jų buvo abiejų sutuoktinių tėvai, Valerijaus brolis, tolimesni giminės iš provincijos.
Atskleidė slaptą meilės romaną
„Dabar, kai žmona manęs jau negirdi, galiu prisipažinti, kad paslapčia nuo jos kurį laiką susitikinėjau su 48 metų moterimi, - prisipažino jis. - Ta moteris man buvo lyg mokytoja, nors ji ir nežinojo, iš kur aš ir kas iš tiesų esu”.
Anot Valeros, slapta draugužė buvo labai protinga, su humoro jausmu, turėjo tais laikais prabangų daiktą – naują „Žiguli”, tad kartu jie dažnai važinėdavome jos reikalais į Baltarusiją. Čia ji pirkdavo medienos savo statomam vasarnamiui Nemenčinės plente. „Kartą ji manęs paklausė, kiek aš per mėnesį uždirbu vairuodamas taksi. Vos ne su pasididžiavimu pasakiau, kad 400 rublių, - atsiminė V. Januškevičius. - O ji nusistebėjo: „Tik tiek?” Pasijutau pažemintas, bet stengiausi neįsižeisti. Ta moteris dirbo kažkokiame institute vyriausiąja moksline bendradarbe. Turėjo dukrą, kuri buvo mano vienmetė. Aš nepatogiai pasijusdavau, kai tekdavo kartais susitikti su ja ir jos motina namie. Jos dukra buvo tikra gražuolė, vienos sporto šakos čempionė. Rodos, ji turėjo vaikiną, tad aš jos nedominau, nors kartais ir nusišypsodavo pažiūrėjusi į mane. Gal ji pagalvodavo, kad esu koks alfonsas. O aš viso labo bandžiau įgyti trūkstamos bendravimo su moterimis patirties”.
Beje, ta moteris mylėdamasi su Valerijumi vis stebėjosi vyriškio lytine energija ir pajėgumu. „Ji juk nežinojo, kad tik su ja realiai to ir ėmiausi, - knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis” atvirai kalbėjo jis. - Tad ko čia stebėtis, per tiek metų susikaupė tos potencijos. Juk kalėjime visą laiką sportavau, negėriau, nepersivalgydavau, buvau lieknas ir energingas kaip lenktyninis žirgas. Žinoma, mane graužė sąžinė, kad esu lyg ir neištikimas savo būsimai žmonai, todėl tas mūsų bendravimas truko neilgai. Buvome susitikę gal dešimt kartų, ne daugiau. Nustebino tai, kad praėjus porai dienų po vestuvių mane prie buto durų kartą pasitiko ta moteris su savo dukra. Ji man paslapčia įteikė vestuvinę dovanėlę – labai gerą ir brangų vyriškų kvepalų ir dezodoranto rinkinį, tuo metu deficitinį”.
Šioje originalioje ir dabar vienoje iš labiausiai Lietuvoje perkamų knygų pasakojama apie ryškiausią Vilniaus bomberį ir išskirtinių gangsterių, vykdžiusių užsakytas žmogžudystes, krauju pažymėtą gyvenimą XX a. paskutinį dešimtmetį.
Septynis kartus iki gyvos galvos nuteistas samdomas žudikas Valerijus Januškevičius netgi yra pelnęs jį sekusių ir kaltinimus pareiškusių griežtų sostinės kriminalistų, prokurorų pagarbą. Jau penkiolika metų būdamas už grotų legendiniame šalies kalėjime Lukiškėse jis gyveno šešėlyje ir niekuomet atvirai nekalbėjo su žurnalistais. Knygos autorius nesitikėjo, kad per keletą mėnesių jis taip atvirai ir detaliai atskleis veiklos paslaptis. Bomberis bene vienintelis iš šalies nusikaltėlių ryžosi labiausiai sukrečiantiems liudijimams – už kiek, ką ir kokiais būdais „vertė”.
Apie autorių
Dailius Dargis (g. 1978 m.) – žurnalistas, rašytojas ir žinomas Lietuvos kriminalinio pasaulio bylų tyrinėtojas, dirbęs ir tebedirbantis įvairiose šalies žiniasklaidos grupėse. D. Dargis išgarsėjo 2010 metų gegužę išleidęs pirmąją savo knygą „Tikroji Daktarų istorija”. Kauno mafijos ištakas narpliojanti knyga sulaukė milžiniškos sėkmės. Iki šiol išleisti net penki jos leidimai. Apytiksliais skaičiavimais, debiutinę D. Dargio knygą yra perskaitę daugiau nei milijonas skaitytojų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. 2011 metų lapkritį pasirodžiusi antroji autoriaus knyga „Kruvinasis mafijos maršrutas”, atskleidžianti Lietuvos nusikalstamų susivienijimų užkulisius ir mūsiškės mafijos atsiradimo bei žlugimo priežastis, taip pat sulaukė nemažo pasisekimo, išleista dviem leidimais.
