Originalioje knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis” pasakojama apie ryškiausią Vilniaus bomberį ir išskirtinių gangsterių, vykdžiusių užsakytas žmogžudystes, krauju pažymėtą gyvenimą XX a. paskutinį dešimtmetį. Septynis kartus iki gyvos galvos nuteistas samdomas žudikas Valerijus Januškevičius netgi yra pelnęs jį sekusių ir kaltinimus pareiškusių griežtų sostinės kriminalistų, prokurorų pagarbą. Jau penkiolika metų būdamas už grotų legendiniame šalies kalėjime Lukiškėse jis gyveno šešėlyje ir niekuomet atvirai nekalbėjo su žurnalistais. Knygos autorius nesitikėjo, kad per keletą mėnesių jis taip atvirai ir detaliai atskleis veiklos paslaptis. Bomberis bene vienintelis iš šalies nusikaltėlių ryžosi sukrečiantiems liudijimams – už kiek, ką ir kokiais būdais „vertė”.
„Ką tik žiūrėjau per televizorių rodomą filmą „Neliečiamieji”. Apie plėšikų gaują, XX a. 8-ąjį dešimtmetį plėšusią bankus ir pašto skyrius. Žiūrėjau ir savo kailiu jutau visą tą siaubą, kuris būdingas nusikaltėlių tarpusavio santykiams. Kai visko mesti ir grįžti į normalų gyvenimą jau negali. Turi arba mirti, arba sėsti į kalėjimą. Ir nesvarbu, kiek praeis metų, tave visada pasivys kriminalinė praeitis. Šiaip man abejonių nekyla, kad išėjus iš kalėjimo reikia keisti visus draugus ir net dėl smulkmenų nebendrauti su kriminalinio pasaulio atstovais. Įtrauks, net nepajusi!” – iš 2012 metų rugsėjo 15-ąją V. Januškevičiaus atsiųsto laiško man.
Valeros dukra: gyvenimas šešėlyje
Kai žmogus įvykdo nusikaltimą, jis sulaukia pelnytos bausmės. Tačiau žiaurių poelgių pasekmes skaudžiai pajunta ir turi atlaikyti ir nusikaltėlių artimieji, dažnai net nesuvokiantys, kaip nusikaltimas subrendo. „Nežinau, ką reikės vaikams pasakyti, kai jie paaugs ir pradės klausinėti, kodėl jų senelis taip ilgai sėdi kalėjime. Būti žmogžudžio dukra ar anūku – ne ypač garbinga, todėl dauguma žmonių nežino, kas yra mano tėvas. Kai kurie žino, kad kalėjime, bet nežino, už ką jis atlieka bausmę. Nežino jo pavardės”, – sakė V. Januškevičiaus dukra, pavadinta Panele X, nes primygtinai reikalavo šios knygos puslapiuose palikti ją neatpažįstamą.
Moteris, bendraujanti su Valerijaus broliu, iki šiol negali suprasti, kaip švelnus ir ramus tėvas tapo žudiku ir sprogdintoju. „Mes dažnai su tėvo broliu pasišnekame. Mūsų nuomonė vienoda: prastas iš jo gangsteris. Reikėjo jam vairuoti taksi arba po užsienį kursuojančius vilkikus”, – kalbėjo vienturtė Valeros dukra.
2012 metų lapkritį ji pagimdė dukrą. V. Januškevičius dar nematė savo anūkės, tačiau skaudžiai išgyvena, kad vaikas gimė turėdamas įgimtą ligą. „Mergaitei sugipsuotos pėdos, dabar svarbiausia jas ištiesinti, – pasakojo V. Januškevičius. – Vėliau reikės į vietą įstatyti klubų sąnarius, tiesa, dėl vieno yra problemų. Ir su kelio sąnariu reikės kažką daryti, nes koja neišsitiesia. Dukra džiaugiasi, kad nors rankutės sveikos, nes kartu su ja gimdžiusiai moteriai gimė mergaitė be abiejų rankučių. Todėl mums, galima sakyti, dar pasisekė. Ši genetinė liga vadinasi artrogripoze.”
Vieną saulėtą 2012-ųjų rugpjūčio pavakare į Vilniaus centre esančią kavinę, pro kurios langus puikiai matyti gyvenamasis namas, iš kurio kiemo 1995 m. gegužės 26-osios vidurdienį išvažiavus eksbankininkui R. Grainiui susprogo jo vairuojamas „Mercedes” su Valeros pagaminta ir pritvirtinta bomba, atskubėjo labai pavargusi, gyvenimo iškankinta jauna moteris.
Tik po kelių valandų pokalbio antro vaiko tuomet besilaukusi V. Januškevičiaus dukra atvirai prabilo, kas jos tėvą galėjo paskatinti daryti nusikaltimus. Vilnietė sakė, kad jos santykiai su tėvu visada buvo gana artimi. Šiuo metu pašnekovei atrodo, kad visą gyvenimą ji nelabai žinojo, kaip bendrauti su jau velione motina Galina, ypač kai ši tapo pernelyg emocinga dėl šeimą užgriuvusių problemų su teisėsauga.
„Mūsų namuose niekada nebuvo kalbama apie jokią nusikalstamą veiklą. Tėtis visada kur nors dirbdavo, bent jau dėl akių, ir slėpė savo tikrąjį pajamų šaltinį, – sakė išvargusi jauna moteris. – Nors aš labai abejoju, kad mama visiškai nieko nežinojo, jei net man kartais kildavo įtarimų. Pamenu, mama pasakodavo tokią istoriją: kai juodu su tėčiu norėjo susituokti, reikėjo duoti kraujo, ir tėtis, išeidamas iš kabineto, nualpo. Sakė, kad dėl to, jog bijojo kraujo. Pridėjus visas kitas jo teigiamas savybes, kas galėjo pamanyti, kad jis užsiima žmogžudystėmis? Blogiausia, ką buvo galima pagalvoti, kad užsiima kokiu nors pinigų plovimu, tais laikais buvo labai populiari spekuliacija. Įvertinus tai, kad gyvenome gana kukliai, kartais pamąstau ir net gailiuosi, jog tėtis buvo apdairus ir neafišavo savo pinigų.
Jei jau turėjo priėjimą prie tokių sumų ir vis tiek viskas baigėsi kalėjimu, galėjome bent tuos kelerius metus pasidžiaugti gyvenimu. Tarkim, pasidaryti kietą remontą bute arba nusipirkti prabangų namą, pakeliauti po pasaulį, kiekvieną dieną lankytis restoranuose, atsidaryti gražią sąskaitėlę Kaimanų salose, kaip filmuose rodo, kad iki gyvenimo pabaigos užtektų. Galu gale mama galėjo turėti puošnių drabužių, papuošalų, vaikščioti po grožio salonus... Nežinau, gal jai niekada to ir nereikėjo, o gal tėvas iš tiesų manė, jog jo niekada nepagaus, bet apmaudu, kad, turint vienintelę progą pasidžiaugti gyvenimu, ja nebuvo pasinaudota.” Ji iki šiol kuo puikiausiai atsimena 1998 m. liepos 8-ąją, kai likus dviem dienoms iki jos 14-ojo gimtadienio į duris pasibeldė Vilniaus kriminalistai. „Padarė kratą namuose, tėčiui uždėjo antrankius ir išsivedė. Kas vyksta, niekas man neaiškino, – sakė užsakytų žmogžudysčių vykdytojo Valerijaus dukra. – Žinojau, kad mūsų automobilį ir namus jau kurį laiką sekė, kad pokalbių telefonu buvo klausomasi, tačiau niekas iš suaugusiųjų nesiteikė paaiškinti, kodėl tai buvo daroma, o man buvo nedrąsu klausti. Buvau taip auklėjama – niekada neužduoti nereikalingų klausimų. Kad tėtis kalėjime – buvo faktas, tačiau už ką, ar ilgam, niekas nieko nesakė. Mama su močiute apie tai šnekėjo tik už uždarų durų, o aš tuo metu išsigandusi sėdėdavau savo kambaryje. Klausytis radijo ir žiūrėti televizorių man buvo griežtai uždrausta. Tik po kokio mėnesio mama pagaliau pasakė, kad tėtį suėmė dėl žmogžudystės. Sakė, jog jis nekaltas, ir liepė netikėti, kad ir ką blogo apie jį išgirsčiau. Prigrasino su niekuo apie tai nekalbėti ir niekam nieko nepasakoti. Sakė, kad viskas, ką galiu išgirsti, yra melas, kad viskas išsispręs. Gal jai ir atrodė, jog tai – guodžiantys žodžiai, tačiau sunku paaiškinti, ką vaikui reiškia žinoti, kad jo mylimiausią žmogų pasodino „už nieką”. Geriau jau būtų tinkamai išaiškinusi tiesą, juk ne treji metai man tada buvo. Bet blogiausia dar buvo prieš akis.”
Gyvenimas svetur truko mėnesį
Kuriam laikui Valerijaus dukrai ir žmonai Galinai teko pasitraukti iš Lietuvos. Jos įsikūrė pas gimines kaime Baltarusijoje. „Kaip supratau, mama ketino ten pasilikti tol, kol baigsis teismo procesas, nurims aistros, ir nutarė grįžti į Lietuvą, kai, jos akimis, bus saugu, – dėstė Valeros dukra. – Ten mane ketino leisti ir į mokyklą, tačiau sukliudė tai, kad privaloma buvo valstybinė kalba, o ir pirmoji užsienio kalba toje mokykloje buvo ne anglų, o vokiečių. Dabar manau, kad visos šios kliūtys buvo juokingos, palyginti su tuo, ką abi būtume gavusios, jei būtume pasilikusios gyventi su giminėmis, kurie palaikė mudvi, ramioje kaimo aplinkoje, arti gamtos ir toli nuo viso triukšmo ir nervų. Tačiau mano mama nusprendė kitaip.”
Po mėnesio V. Januškevičiaus šeimos narės nutarė sugrįžti į Lietuvą. Galina išsinuomojo mažą kambarį kukliame bute viename Vilniaus rajone ir išleido dukrą į mokyklą. „Bet naujoje klasėje vaikai manęs nepriėmė, – tvirtino moteris. – Kentėjau patyčias, stumdymus, nuolatinį engimą. Grįžusi iš mokyklos daugiausia laiko liedavau ašaras. Mamos nebuvo ištisas paras – ji nakvodavo pas močiutę, todėl buvau palikta kovoti su savo problemomis viena. Net ir pasiguodusi jai nesulaukdavau paramos, nes ji mano problemoms tiesiog neturėjo laiko, o ir nelabai žinojo, kaip būtų galima padėti.”
Artimųjų mirtys – viena po kitos
Didžiausia bausme už padarytus kruvinus nusikaltimus, suluošintus kitų žmonių likimus ir pasisavintus svetimus pinigus V. Januškevičiui, ko gero, būtų galima laikyti jo artimųjų netektį. Kol dar vyko teismai, 2000-aisiais mirė Valerijaus tėvas. Žudiko dukros žodžiais, Valeros tėvas daugiau nei dvidešimt metų sirgo cukralige. Suprantama, kad įkalintam ir griežtai teismuose prižiūrimam sūnui nebuvo suteikta galimybės palydėti tėvo į paskutinę kelionę. Vėliau buvo atmesti ir kiti jo prašymai dalyvauti artimiausių žmonių laidotuvėse.
2008 metais į amžinybę iškeliavo Valerijaus žmona Galina. Prieš mirtį jo gyvenimo palydovė keturis mėnesius praleido Vilniaus Santariškių klinikose, perkeliama iš vieno skyriaus į kitą. Tarp jų buvo ir onkologijos. Anot dukros, iki pat mirties Galina neišgirdo aiškios diagnozės. „Kad ir kas jai buvo, manau, vienintelė tiesa šiuo atveju – nervai, – įsitikinusi pašnekovė. – Per tuos dešimt metų, kai tėvas pateko už grotų, ant jos pečių užgriuvo be galo daug problemų. Pamenu, pirmieji ligos požymiai išryškėjo praėjus keliems mėnesiams po tėvo įkalinimo, kai gyvenome Nemenčinėje. Ji grįždavo namo ir vos galėdavo nusiauti batus. Pirštų sąnariai būdavo ištinę, skausmingi. Diagnozė – artritas. Tuomet ji gydėsi natūraliomis priemonėmis – dėdavo kopūstų lapų kompresus. Pinigų vaistams vis tiek nebuvo, o ir laiko lakstyti pas gydytojus. Be to, kurį laiką tokio gydymo lyg ir užtekdavo.”
Vėliau, V. Januškevičiaus ir garsiosios gaujos teismų maratonui nurimus, reikalai lyg ir buvo pagerėję, tačiau Galinai rūpesčių nesumažėjo. „Praėjus septyneriems metams po tėvo įkalinimo mamos sveikata ėmė pastebimai blogėti, – prisimena dukra. – Skausmai iš kojų sanarių išplito į rankų sąnarius, nugarą. Kaulai lūždavo nuo, rodos, nereikšmingo sutrenkimo, nors kaulų tankio tyrimai nerodė kokios nors patologijos. Mama pradėjo nuolat lankytis pas gydytojus, tirtis. Be abejo, atliekant viso organizmo tyrimus buvo rastos kelios ligos, tačiau nebuvo nieko nepagydomo. Bet sveikata vis blogėjo.” Paskutiniais gyvenimo metais Galiną prižiūrėjo, slaugė motina. Tomis dienomis ji, geriausia Galinos draugė, globojusi ją daugelį metų ir viskuo padėdavusi, pradėjo papirkinėti gydytojus siekdama geresnės priežiūros. Dukros gyvenimo draugas net pakvietė ekstrasensų, tačiau vieno atsakymo taip ir nebuvo. „Nepaisant visko, netikėjome, kad ji gali mirti. Net tada, kai nuo nepakeliamo skausmo ją ištiko koma, viltis dar buvo gyva. Bet po dviejų dienų mama užgeso”, – apgailestaudama sakė Valeros dukra.
Tuo metu Galinai buvo 51 metai. Nuo V. Januškevičiaus įkalinimo buvo praėjęs dešimtmetis.
Ši netektis bene labiausiai paveikė Valerijų. Viename laiškų jis dukrai rašė, kad niekada nėra taip kentėjęs ir tiek verkęs, kad gyvenimas jam neteko prasmės. „Mama jam buvo ne tik žmona, bet ir geriausia draugė visus 25-erius kartu praleistus metus, – tvirtino Valerijaus ir Galinos dukra. – Dar ilgą laiką jis rašė jai laiškus ir degino. Daug sykių ją sapnavo jauną ir sveiką, o pabudęs vėl išgyvendavo dėl netekties.”
Atnaujino ryšį su tėvu
Po kelerių metų, susitaikęs su šiuo praradimu, jis dukrai prisipažino, kad žmonos mirtis jį išlaisvino. „Kol ji buvo gyva, nebuvo dienos, kad jis nesvajotų apie laisvę, apie galimybę vėl būti kartu, – sakė Valeros dukra. – Jai mirus, gyvenimas ėmė tekėti kita vaga. Man mamos mirtis reiškė viena – visišką laisvę. Kai bandžiau paaiškinti savo jausmus tėvui, jis sutiko, kad greičiausiai lygiai taip pat pasijus po savo motinos mirties.”
Būtent po skausmingos žinios apie Galinos mirtį Valerijaus dukra vėl atnaujino ryšį su tėvu. Iki tol moteris su juo nebuvo bendravusi dešimt metų. Ji sakė, kad buvo keista po tiek laiko vėl išgirsti tėvo balsą – atrodė, lyg kalbėtum su savo praeitimi. „Prireikė metų, kad įprasčiau ir suvokčiau, jog vėl turiu tėtį, – sakė pašnekovė. – Ir man labai patinka tas jausmas, nes, be jo, man daugiau nėra ką turėti.”
