Dailius Dargis
Būdamas vaikas Valerijus Januškevičius atrado savo didžiąją gyvenimo meilę – automobilius. Jis stebėdamasis atsimena, kaip būdamas devynerių mokė vairuoti tėvą, įsigijusį pirmąjį automobilį, - rašoma didžiausio susidomėjimo 2013-ųjų vasarą Lietuvos knygynuose sulaukusioje žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis”.
Didžioji meilė - automobiliams
„Nuo vaikystės norėjau būti lenktynininkas, – pasakojo V. Januškevičius per vieną mūsų susitikimų Lukiškių kalėjimo svečių kambaryje. – Kaimynystėje gyveno garsus to meto ralistas, todėl iš jo skolindavausi literatūros apie sportinius automobilius. Aš nuo mažumės mokėjau vairuoti, nes vis prašydavau suaugusiųjų leisti pavairuoti bent jau sėdint jiems ant kelių. Būdamas septynerių mokymo aikštelėje laisvai važinėdavau motoroleriu su priekaba. Mano brolis nemokėjo, galbūt nenorėjo, o aš visaip stengdamasis siekiau nuspausti sankabos pedalą.”
Valerijus pripažino, kad automobiliai – jo stichija. „Jau būdamas vyresnis kai kurias mašinas remontuodavau namų garaže, – prisimena jis. – Kažkada turėjau 1956-ųjų laidos „Ford”. Norėjau per savo vestuves juo važiuoti. Bet kažko pritrūko atnaujinimo darbams, o galiausiai jį atidaviau draugui. Vairuodamas labai mėgau manevruoti – daryti staigius posūkius. Dirbdamas vairuotoju dalyvaudavau greituminio manevravimo rungtyse. Kai dirbau autobusų parke, ten stovėjo toks gremėzdas. Laikant vairavimo egzaminą teko pro tokį plyšį pravažiuoti, kad instruktorius kaskart emocingai sureaguodavo ir pristabdydavo. Matyt, jam nervai neatlaikė stebint tokį važiavimą, bet aš žinojau, kad pralįsiu ir sėkmingai įveiksiu kliūtį. Ko gero, šiuolaikines mašinas sunkiai sektųsi perprasti, nes, kiek žinau, jose daug kompiuterinės įrangos.”
Tėvai Valerijaus pernelyg nelepino. Jis prisiminė ne vieną atvejį, kai tėvas keldavo prieš jį ranką. „Motina yra sakiusi, kad mano tėvą labai lupdavo vaikystėje ir dėl to kai kada jis būdavo žiaurus man, – kalbėjo jis. – Kartais jis mane taip mušdavo, kad net persistengdavo. Pasiimdavo tokį keistą plastikinį daiktą ir juo labai skaudžiai suduodavo. Juk vaikui reikia suduoti vieną ar du kartus, o jis taip lupdavo, kad net pervargdavo, prakaitu apsipildavo. Kartą po vieno tokio mušimo labai smarkiai ant jo supykau. Pagalvojau: kai užaugsiu, prisiminsiu tokius tavo darbelius. Po to ilgus metus, kai tėvui kas nors nutikdavo ar jis ko nors prašydavo, galvodavau: na, parazite, dabar atsiimk už man vaikystėje sukeltą skausmą.”
Tačiau Valerijus ginčus su tėvais stengdavosi išspręsti diplomatiškai: „Man nesuvokiama, kai išgirstu, kad kai kuriose šeimose vaikai mušasi su tėvais. Aš su tėvu niekada nesistumdžiau. Su motina kartais pasibardavau, bet dažniausiai jai atsakydavau ramiu tonu, be jokių keiksmažodžių, šiurkščių posakių.”
Nepaisydamas nemalonių atsiminimų, Valerijus pripažįsta, kad jam tėvas buvo didelis autoritetas.
Vaikystės traumos
Teismo archyve saugomoje V. Januškevičiaus baudžiamojoje byloje įsegtas lapas su jo motinos apklausos protokolu. Valentina teigia, kad Valerijus yra turėjęs daug galvos traumų: pirmoji patirta 1957 metais, kai jam buvo tik metukai. Tada jis nukrito nuo lovos, diagnozė – kaukolės kiaušo lūžis, poodinė hematoma.
Anot V. Januškevičiaus motinos, operacija buvo atlikta 1957 m. Vilniaus 1-ojoje tarybinėje klinikinėje ligoninėje.
Būdamas penkerių ar šešerių metų jis susirgo epilepsija – ištiko pora priepuolių, bet laikui bėgant epilepsija praėjo.
Motinos teigimu, kai Valerijui suėjo 11 metų, mokykloje per fizinio lavinimo pamoką jis patyrė dar vieną galvos traumą – krito nuo stulpo, stipriai susimušė galvą. Po šios traumos pusantros paros buvo be sąmonės, mėnesį praleido Antakalnio klinikose. Diagnozė – smegenų sukrėtimas.
1980 metais važiuodamas motociklu krito ir vėl susitrenkė galvą. Diagnozė – smegenų sukrėtimas. Gydėsi Vilniaus 1-ojoje tarybinėje klinikinėje ligoninėje.
„Būdamas vaikas, Valerijus buvo labai judrus, o po galvos traumų, ypač paaugęs, tapo melancholiškas, užsidaręs. Kiek pamenu, Valerijus dažnai iki pat suėmimo skųsdavosi galvos skausmais. Būtent dėl to jis vidurinėje mokykloje mokėsi vidutiniškai”, – taip apklausiama prokurorų kalbėjo V. Januškevičiaus motina.
Išgirdęs tokius prokurorams pateiktus motinos pasakojimus apie vaikystėje patirtas traumas Valera kukliai nusišypsojo: „Na, gal ji čia šiek tiek persūdė. Kadangi šnekėjo pareigūnams, galėjo ką nors sukurti, nes, kaip mano motina, labai tikėjosi, kad išvengsiu griežtos kalėjimo bausmės. Kai buvau moksleivis, traumų pasitaikė visokių. Artimieji pasakojo, kad senelė netyčia mane išmetė iš rankų, kai buvau kelerių metų. Tuomet prasiskėliau galvą ir joje iki šiol yra įdubimas. Po kelerių metų čiuoždamas rogutėmis smarkiai susitrenkiau užpakalį. Tąsyk susižeidžiau stuburą ir lyg paralyžiuotas pragulėjau keletą dieną. Po šio atsitikimo ilgus metus vargino nugaros skausmai. Iki šiol neretai paskauda. Mokydamasis penktoje klasėje įsisiūbavau ant šalia mokyklos pastatyto skersinio ir aukštielninkas kritau ant asfalto. Po šio atvejo ligoninėje pragulėjau net dvi savaites, vėliau pastebimai pablogėjo regėjimas. Bet aš nemanau, kad tokios traumos turėjo įtakos mano, kaip asmenybės, formavimuisi. Kur kas didesnę įtaką darė slogi atmosfera šeimoje. Motina buvo pernelyg valdinga, kai kada stipriai terorizuodavo tiek mane, tiek brolį Gediminą.”
Mokyklos suolo draugas – Seimo veteranas
V. Januškevičiaus mokykla, buvusi Vilniaus 23-ioji vidurinė, kurioje jis baigė aštuonias klases, buvo keletas kvartalų nuo namų. Šalia tunelio po dabartiniu Seimo viešbučiu esanti mokykla 1997 metais reorganizuota ir jai suteiktas Simono Daukanto vardas.
2009 metais mokykla pertvarkyta į gimnaziją.
Kai sumaniau pakalbinti šios mokymo įstaigos mokytojus veteranus, dabartiniai pedagogai iš manęs ėmė šaipytis. Esą šiandien nebeliko gyvų nė vieno iš anų laikų pedagogų, kurie šiame pastate mokytojavo beveik prieš penkiasdešimt metų.
V. Januškevičiui mokslai sekėsi neblogai. Pirmas penkias vidurinės mokyklos klases jis baigė geriausiais įvertinimais. Buvo gabus, imlus naujovėms vaikas. Per pamokas nuolat keldavo ranką, diskusijose su mokytojais reiškėsi aktyviai ir drąsiai.
„Tačiau mane nustojo kviesti prie lentos. Užvaldytas vaikiškų ambicijų nusprendžiau: kadangi jūs manęs nekviečiate, tai ir nesimokysiu”, – sakė V. Januškevičius.
Kodėl mokytojai pradėjo ignoruoti Valerą? „Kam jiems mane kviesti, jeigu aš viską žinodavau? Matyt, tokia buvo sovietinių mokytojų psichologija”, – šiandien svarsto jis.
Kai Valerijus pradėjęs eiti į šeštąją klasę nutarė daugiau mokykloje nesistengti, dvejetai vienas po kito pradėjo mirgėti pažymių knygelėje. Galiausiai metiniame trimestre puikavosi trys dvejetai. Jis per vasaros atostogas buvo paliktas pataisų. Išsitaisyti pavyko, tačiau tarp jo ir mokytojų atsirado sunkiai paaiškinama priešprieša. Pedagogai tarytum susitarę keršijo nepaklusniam moksleiviui, o galiausiai nutarė perkelti į kitą klasę.
Čia tarp Valerijaus bendraklasių buvo vėliau Kovo 11-osios Akto signataru, ilgamečiu Seimo nariu tapęs Saulius Pečeliūnas, Kęstutis Šimkus, kuris sovietiniais laikais priklausė specialiai Vidaus reikalų ministerijos grupei, demaskavusiai Kauno Daktarų gaują, plėšusią lapių augintojų valdas. Nepriklausomybės metais jis tapo Lietuvos teisės akademijos (dabartinio Mykolo Romerio universiteto) Operatyvinės veiklos katedros vedėju ir apsigynė pirmąją Lietuvoje disertaciją apie šalies organizuotą nusikalstamumą ir jo raidą, vėliau buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas. Tačiau prieš kiek laiko K. Šimkus persikėlė į provincijoje pastatytą sodybą tikėdamasis išvengti dėmesio, susijusio su audringa praeitimi kovojant su banditizmu. Renkant medžiagą šiai knygai su juo susisiekti nepavyko.
V. Januškevičiaus bendramoksliai anuomet buvo sveikatos apsaugos ir transporto ministrais tapusių valdininkų atžalos. Tarp klasės draugų buvo ir žymaus sovietinėje Lietuvoje kardiochirurgo sūnus. Jo tėvas pirmasis šalyje persodino širdį. Jis pats pasekė tėvo pėdomis – baigė mediciną, išvažiavo į Ameriką ir dirba plastikos chirurgu.
„Aš gerai sutardavau su silpnesniais vaikais, – atsimena jis. - Su S. Pečeliūnu buvome ne tik suolo draugai, bet ir kaimynai. Kartu ne vieną vasarą praleidome pionierių stovyklose. Sykį vienoje jų buvo surengtas vakaras: mergaitėms turėjome siųsti laiškelius, o jos mums atgal. Tada buvau nustebintas, kad toks neišvaizdus, smulkaus sudėjimo ir akiniuotas S. Pečeliūnas prisirinko daugiausia meilės laiškelių. Mokykloje su kitais bendramoksliais iš jo kai kada pasišaipydavome, nes jis buvo silpnas. Tada kažkodėl mums juoką kėlė tai, kad per fizinio lavinimo pamoką jam nepavykdavo pastovėti ant rankų.”
Po daugelio metų, kai S. Pečeliūnas tapo Seimo nariu (juo išbuvo keturias kadencijas, nebuvo išrinktas tik 2000–2004 metais ir 2012 metais prasidėjusioje kadencijoje), susitikau su juo Seimo rūmų kavinėje. Mano nuostabai, tą popietę jis mielai sutiko pasidalinti prisiminimais apie V. Januškevičių.
„Visai normalus berniokas buvo, sportavo ir šaudymą lankė. Gerai jis tada šaudė. Aš šaudymu nelabai domėjausi, mane kur kas labiau traukė automobiliai, todėl apie šią sporto šaką nieko negaliu pasakyti, – kalbėjo buvęs parlamentaras. – Mes su juo mokėmės iki aštuntos klasės. Sutardavome neblogai. Normaliai jis mokėsi – nebuvo nei pirmūnas, nei paskutinis. Toks vidutiniokas. Tais laikais, jei sportuodavai, negalėjai būti blogiausias mokinys, antraip mokytojai to neleisdavo daryti. O čia dar toks sportas – šaudymas. Pamenu, kelis kartus lankiausi jo namuose. Su jo tėvais man nėra tekę susidurti, bet sklido kalbos, kad jie Januškevičiui buvo ypač griežti. Pasibaigus pamokoms su juo bėgdavome ant Tauro kalno – nuo jo mėgdavome laidyti aitvarus. Vėliau mūsų ryšys nepastebimai nutrūko. Po to retsykiais mieste susitikdavome, pasisveikindavome, tačiau patraukdavome į skirtingas puses.”
Klasės draugo S. Pečeliūno motina gerai pažinojo Valeros žmoną ir neretai susitikusios pasikalbėdavo. „Paskutinį kartą jos buvo susitikusios jau po 2000 metų, man sėdint. Žmona pasakojo, jog Sauliaus motina skundėsi, kad dabar sunku pragyventi, kainos didelės. Tuo metu jie ruošėsi pirkti butą”, – pasakojo Valerijus.
