Policijos departamente ketvirtadienio popietę pristatyta nauja Balsas.lt žurnalisto ir rašytojo Dailiaus Dargio knyga „Vilniaus bomberio išpažintis“, kurioje sugulė atviri žinomiausio Lietuvoje sprogdintojo ir samdomo žudiko Valerijaus Januškevičiaus prisiminimai.
„V. Januškevičius – tai žmogus, kuris, būdamas 16 metų, 1972-siais nušovė ir apiplėšė KGB majorą vien dėl to, kad netekęs stipendijos bijojo tėvų. Atlikęs bausmę Pravieniškių kalėjime, praėjus dvidešimčiai metų, 1992-siais, jis su bendrininkais iš skirtingų sluoksnių pasinėrė į mirties verslą.
Dar po kelerių metų tapo samdomu žudiku, apiplėšinėjo, šaudė ar prisidėjo grobiant žmones, reikalavo išpirkų iš ne visai sąžiningai pralobusių Lietuvos sostinės verslininkų.
1995-ųjų gegužę vyras ėmėsi sprogdintojo amato ir tapo pačios žinomiausios visų laikų mūsų šalyje užsakytos žmogžudystės, kai šalia Vyriausybės rūmų Vilniuje susprogdino tuometį bankininką Rimantą Grainį, vieninteliu vykdytoju“, - tai trumpa biografijos ištrauka žudiko, kuris už padarytus nusikaltimus nuteistas kalėti net septynis kartus iki gyvos galvos.
D. Dargio knygos pristatyme dalyvavo žinomi Lietuvoje teisėsaugos ir teisėtvarkos atstovai, kurie vienaip ar kitaip paliko savo pėdsaką visą šalį sukrėtusioje V. Januškevičiaus byloje. Susirinkę aukšto rango pareigūnai sutartinai kartojo, kad ši byla įrodė, kokia vieninga tuo metu buvo visa Lietuvos teisėsauga.
V. Januškevičių gynęs advokatas Valdemaras Bužinskas: „Džiugu, kad mano dalyvavimas šioje byloje buvo įvertintas teisingai. Dažnai advokatas yra tapatinamas su ginamuoju, tačiau visi mes esame teisėsaugos darbuotojai ir mūsų tikslas turi būti bendras.
Šioje knygoje yra Lietuvos teisėsaugos sistemos istorija. Žmonės turi teisę ir privalo žinoti, kaip kūrėsi Lietuvos teisėsauga, kokiomis sąlygomis išaugo pareigūnai bei daugelį kitų dalykų. Šios bylos nepamiršiu visą likusį gyvenimą, kaip ir tų asmenų, kurie padėjo atskleisti tuos žiaurius nusikaltimus.“
Bylą ištyręs prokuroras Justas Laucius: „V. Januškevičiaus byla nėra vieno žmogaus darbo vaisius. Tie, kas susirinko į knygos pristatymą – įnešė vienokį ar kitokį indėlį. Noriu akcentuoti, kad ši byla buvo puikus prokuratūros ir Vilniaus miesto VPK vaisingo bendradarbiavimo pavyzdys.
V. Januškevičius – asmenybė, kurią pavadinti teigiama tiesiog neapsiverčia liežuvis. Juk tai žmogus, kuris padarė vienus sunkiausių ir šiurpiausių nusikaltimų Lietuvoje. Tikiuosi, kad knygoje nebus akcentuojamos „romantiškos“ nusikaltimų detalės, o daugiau dėmesio skiriama žmonėms, kurie profesionaliai atliko savo darbą.“
Prie bylos ištyrimo prisidėjęs prokuroras Irmantas Mikelionis: „Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad šioje knygoje aprašytas profesionaliai atliktas pareigūnų darbas. Iki tol turėjome daug rezonansinių nusikaltimų, kurių nepavykdavo išaiškinti. Bet po šio tyrimo, tokio pobūdžio nusikaltimų ženkliai sumažėjo.
Šis nusikaltimas sustabdė ne vieną ir ne du kitus sunkius nusikaltimus. Galėjo būti ir toliau žudomi bei grobiami kiti žmonės. Bet po šio nusikaltimo išaiškinimo, viskas pakrypo tinkamesne linkme.“
Buvęs Vilniaus ONTT vadas Jonas Subačius: „Tais laikais teisėsauga buvo tarsi vienas kumštis. Niekas nelaikydavo savęs aukštesniu už kitus, susiskambindavome, vykdavome kartu į įvykio vietas, būdavome vieningi.
1991 metais iš tikrųjų vyravo laukinis banditizmas. Vyko reketai, sprogdinimai, bet vėliau pamažu nurimo. Kaip žmogus, V. Januškevičius buvo aktyvus žmogus. Pirmą kartą išėjęs iš kalėjimo jis bandė grįžti į normalų gyvenimą, tačiau vos tik kas nors sužinodavo, kad jis teistas už žmogžudystę, tada V. Januškevičius tapdavo nereikalingas.
Žmogus buvo mėtomas iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai sulaukė „solidaus“ pasiūlymo užsidirbti tokiu būdu, dėl kurio jis vėliau ir buvo nuteistas. Jo gyvenimo istorijos pabaiga liūdna. Tokį nusikaltimą išaiškinti buvo itin sunku. Vilniaus mieste tuo metu jis greičiausia buvo vienintelis samdomas žudikas. Kituose miestuose greičiausia tokių irgi buvo, bet apie juos nieko nežinome.“
Vilniaus kriminalinėje policijoje dirbantis Marijanas Bagdziūnas, kuriam knygos autorius per pristatymą perdavė V. Januškevičiaus rašytą laišką: „Taip, su juo iki šiol išlikęs kontaktas. Jis kartais rašo laiškus. V. Januškevičiaus bylos tyrimas buvo labai rimtas ir sudėtingas. Bent jau man asmeniškai. Juk toje byloje buvo daug kraujo, daug nužudytų žmonių, todėl viskas reikalavo itin didelio kruopštumo.
Šiaip jis buvo paprastas žmogus, kuris neturėjo tinkamo išsilavinimo. V. Januškevičius domėjosi viskuo. Pats gamindavo sprogmenis. Tiesiog buvo tobulas samdomas žudikas.“
- Kaip sekėsi prakalbinti už itin sunkius nusikaltimus nuteistą V. Januškevičių? – balsas.lt pasiteiravo D. Dargio.
- Prakalbinti pasisekė man pačiam gana netikėtai lengvai. Prieš tai su juo susirašinėjau. Norėjau parašyti išskirtinę istoriją. Asmeniškai man, V. Januškevičius buvo įdomesnis nei Henrinkas Daktaras. Nustebau, kad V. Januškevičius sutiko kalbėti.
Įsiminė jo bendravimo stilius, nors kalbėjo apie kraupius dalykus, tačiau jokio gailesčio savo aukoms jis neparodė. Akcentavo, kad eidavo žudyti tarsi į darbą. Juk jis nuteistas net dėl 13 asmenų nužudymo.
- Kokį atlygį V. Januškevičius gaudavo už nužudymus?
- Sumos būdavo palyginus kuklios ir nedidelės. Už nužudymą jam sumokėdavo nuo 5 iki 8 tūkst. dolerių. Už R. Grainio nužudymą jis gavo 10 tūkst. dolerių.
- Kas išdavė V. Januškevičių dėl jo padarytų nusikaltimų?
- V. Januškevičių išdavė vienintelis skambutis. Šiais laikais modernios technologijos padeda sugauti nusikaltėlius ir tas nieko nestebina. Tačiau panašiu principu pavyko viską susekti ir tais laikais.
