Liepos 6 d. simboliškai atidaromas garsiausias ir prieštaringiausiai vertinamas pastarojo dešimtmečio statinys - Vilniaus Žemutinė pilis (Valdovų rūmai). Tačiau visuomenės beveik nepastebėtas liko birželio viduryje šmėstelėjęs Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimas, kad speciali darbo grupė iki liepos 31 d. turi nuspręsti, ar verta Vilniuje ant Tauro kalno statyti Tautos namus, apie kuriuos prieš šimtą metų svajojo patriarchas Jonas Basanavičius ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o mūsų laikais – poetas Justinas Marcinkevičius.
Istorikas Gediminas Ilgūnas tvirtina, kad taip pavadinta įstaiga, kurioje susiburtų lietuvių etninės, kultūrinės draugijos, kurstytų tautinę nesantaiką, įžeistų Lietuvos rusus, lenkus, totorius.
Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos vadovas Gediminas ILGŪNAS atsako į „Ūkininko patarėjo“ klausimus, kodėl garbingiausioje sostinės vietoje, šalia Katedros, sumūrijusi elitinę rezidenciją saviems valdantiesiems ir besisvečiuojantiems užsienio karaliams, valstybė netesėjo kito jubiliejinio įsipareigojimo - nepastatė lietuvių tautos kultūrinės atstovybės.
- Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną iškilmingai bus atidaromi Valdovų rūmai, svarbiausias Lietuvos vardo tūkstantmečio statinys. Tačiau tarp kitų jubiliejinių valstybės įsipareigojimų buvo ir 1999 m. paskelbta Vilniaus Tauro kalno rekonstrukcijos bei Tautos namų (kongresų ir koncertų rūmų) statybos idėja. Kodėl šis projektas net nebuvo pradėtas, senstančią Tautos namų idėją teprimena 2007 m. vasario 16 d. ant Tauro kalno atidengtas paminklinis akmuo, o dabar Vyriausybės darbo grupė svarsto, ar apskritai verta Tautos namus statyti?
- Esate neteisingai informuotas. Tūkstantmečio programos projekte niekada nebuvo šio statinio. Ir Valdovų rūmai liepos 6-ąją nebus atidaromi. Tądien iškilmingai atidengiami pagrindiniai barokiniai jų vartai su lotynišku užrašu „Millennio Lithuaniae MIX-MMIX" („Lietuvos tūkstantmečiui 1009-2009").
1999 m., kai buvo rengiama Tūkstantmečio programa, gauta tiek pasiūlymų, kad, norint juos visus įgyvendinti, būtų tekę išleisti 3,5 mlrd. Lt. Didesnę sumą nei visas tuometinis šalies biudžetas. Kažko reikėjo atsisakyti. Iš garbių žmonių buvo sudaryta ekspertų komisija. Ji nusprendė atidėti Tautos namų idėją.
- Kas svarbiau XXI amžiaus Lietuvai - Valdovų rūmai, skirti aukštiesiems užsienio svečiams pasigrožėti, ar Tautos namai, po kurių stogu, pagal jų iniciatorių sumanymą, turėjo susiburti lietuvių kultūrinės, etnokultūrinės draugijos ir bendrijos, Lietuvių kalbos komisija, Tarptautinė baltistų asociacija?
- Valdovų rūmuose bus daug ko. Tai viena. O antra – aš taip pat dalyvaudavau Tautos namų iniciatyvinės grupės posėdžiuose ir atvirai sakydavau, kad neįmanoma jų sukurti tokių, kokius prieš 100 metų įsivaizdavo lietuvių šviesuomenė. Vienos iš Rusijos imperijos gubernijų administraciniame centre Vilniuje tuomet gyveno tik 2 proc. lietuvių. Reikėjo juos vienyti, ginti nuo svetimų įtakų. Tada Tautos namai buvo reikalingi, netgi gyvybiškai svarbūs. Dabar gyvename nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Vilnius – mūsų šalies sostinė. Tos idėjos, kurios XX a. pradžioje buvo išsakomos „aušrininkų“ ir „varpininkų“ susirinkimuose, dabar netinka.
Sutinku, kad ant Tauro kalno stovintys apdegę profesinių sąjungų rūmai nevykę, jų vietoje prasminga būtų pastatyti didingą kultūros centrą. Tokie architektūros šedevrai stovi Vašingtone, Paryžiuje. Tačiau kultūros centro negalima vadinti Tautos namais. Negi Lietuvos karaimams, totoriams, rusams į juos būtų draudžiama užeiti?
Galėjo ant Tauro kalno įsikurti ir Nacionalinė dailės galerija. Vis dėlto taip jau susiklostė, kad galerijai pasirinkta vieta ant Neries upės kranto, buvusiame Revoliucijos muziejuje, jį restauravus ir prikėlus naujam gyvenimui.
- 1907 m. apie Tautos namus ant Tauro kalno svajojo nemažai garsių Lietuvos žmonių – patriarchas Jonas Basanavičius, kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, rašytojas Juozas Tumas -Vaižgantas, garsūs valstybininkai broliai Vileišiai. 1993 m. būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus rašė, kad Tautos namai turi simbolizuoti naująją Lietuvą, kaip Gedimino pilis – ikikrikščionišką mūsų šalį. Tačiau šis palinkėjimas taip ir neišsipildė. Nepadėjo ir 2007 m. viešai paskelbtas tuometinio Lietuvos premjero Gedimino Kirkilo įsipareigojimas būti Tautos namų projekto globėju. Tuo tarpu vieno žmogaus „idee fixe“ („įkyri mintis“) – Valdovų rūmai - štai jau baigiama įgyvendinti...
- Neteisinga, klaidinanti nuomonė. 1987 m. įsikūrė Lietuvos kultūros fondas. Jo pirmininkas, geografas, gamtininkas ir visuomenės veikėjas profesorius Česlovas Kudaba 1988 m. kartu su bendraminčiais pasiūlė atstatyti Valdovų rūmus, kreiptasi visuomenės paramos šiam sumanymui įgyvendinti. Žmonės neliko abejingi, suaukojo daug rublių. 1988-1990 metais netgi vyravo nuomonė: jeigu pasisakai, kad būtų atstatyti Valdovų rūmai, vadinasi, pritari ir Lietuvos nepriklausomybei bei demokratijai. Jeigu priešiniesi rūmų idėjai, tada tu laikaisi rusų politikos, susidedi su komunistu internacionalistu Mykolu Burokevičiumi, tarnauji Maskvai, kuri 1799-1801 metais nugriovė Vilniaus Žemutinę pilį.
O premjeras Algirdas Brazauskas tik vykdė konservatorių Seimo patvirtintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą.
- Lietuvos elitas jau turi savo rezidenciją pačioje garbingiausioje sostinės vietoje, šalia Katedros. Ar tauta kada nors turės savo atstovybę ant Tauro kalno?
- Tauta turi savo atstovybę. Tai Lietuvos Respublikos Seimas, įsikūręs Vilniuje, Gedimino prospekte, 53-iuoju numeriu pažymėtame pastate. Geri ar blogi Seimo nariai, bet jie yra demokratiškai išrinkti politiniai, visuomeniniai tautos atstovai. Deja, ne kultūros atstovai. Šią garbę galbūt galima suteikti Lietuvos kultūros kongreso nariams.
Klausinėjo „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
