Beraščių Urdomos kunigaikščių ir socialdemokratų milijonierių amžiaus Lietuvoje neretai prabunda noras panagrinėti mūsų sąmonės bei prietarų sąraizgas, išduodančias požiūrį į turtą ir turtingą žmogų. Tai beveik tas pats, kas atpainioti posovietinio žmogaus neokapitalistinės vaizduotės mazgus.
Toks noras dažniau sujaudina kairiojo jautrumo žmogų. Tačiau jam pasidaro sunku, iškart nepavykus nuvyti įkyraus vaizdo kairėje mūsų politinio teatro scenos pusėje. O čia šmėžuoja itin spalvingas mažumos turtas daugumos skurdo fone. Taip pat išnyra beviltiškos viduriniosios klasės brendimo sunkenybės. Galų gale viską sujaukia arogantiška socialdemokratų arba iš dalies ekskomunistų turtuolių povyza. Sujaukia taip, kaip padorią kompaniją sujaukia aristokratiškai išsipusčiusi kekšė. Ir priešingai: liberalus turtuolis tartum pagal apibrėžimą pasirodo natūralus liberaliosios ideologijos vaisius. Bet argi ši ideologija nėra kai kurių komentatorių paskelbta esanti ant prarajos krašto?
Kairysis jautrumas Lietuvoje iš esmės yra benamis. Jo sėkla negali sau rasti politinės dirvos dėl daugelio priežasčių. Štai kad ir dėl to, kad žodis darbas iš vienos naujųjų turtuolių partijos perėjo kitai, dar įžūlesnei darbo partijai. Paradoksas, besiprašantis rimtesnės socialinės psichoanalizės, yra tas, kad šiandieninėje Lietuvoje mažaraščių praturtėjusių plebėjų laikysena yra labai paveiki lietuvių masėms. Kitaip tariant, ji veža, ji jaudina, ji įsiklijuoja į viešųjų ryšių amatininkų rankdarbius ir gerai parsiduoda per rinkimus.
Galime įtarti, kad šios turtuolio vaizdinio keistenybės yra susijusios su mūsų kolektyvine istorine atmintimi lygiai sovietinėmis sąmonės traumomis. Tiesą sakant, čia dėtas ir primityvus sovietinis ideologinis triukas išnaudotojų (kapitalistų) klasės šešėliais pridengti fantasmagoriškos nelygybės bei nomenklatūros turto kontrastus. Tik sovietinio režimo žlugimas galėjo padėti įteisinti tą turtą ir nelygybę laisvosios rinkos rojaus sąlygomis. Čia ir slypi atsakymas į klausimą, už ką stengėsi ir kieno pusėje buvo Sąjūdžio revoliucijos laikais raudonoji nomenklatūra. Rusų tankai išdardėjo jau senai, o sąmonės šešėliai ir kolektyvinės atminties bruožai išlieka mažai pasikeitę.
Paklausinėkime savo mokyklinės erudicijos apie tai, koks geriečio personažas išnyra lietuvių literatūroje ir istorijoje, įkalintoje vadovėlių narvuose ir chrestomatijose. Labai grubiai ir schematiškai paėmus, nuo karžygių panašių į Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą iki dorųjų ir darbščiųjų valstiečių- tikrųjų lietuvių tautos kūrėjų. O jei dar įdėmiau įsižiūrėtume, pastebėtume, kad išskyrus Dievo išrinktuosius monarchus, visi kiti lietuvių herojai yra beveik būtinai neturintys nieko bendro su turtu, su verslu, su pramone ir su prekyba. Net Valančiaus Palangos Juzė yra truputį įtartinas valstiečių akyse: vaikšto sau po kaimus, žemės nearia, karvių ir ožkų nemelžia. Nenormalus.
Miesto buržua ir feodaliniai magnatai įpiešiami į mūsų istorijos paveikslą, tačiau daugiausia blogiečių gretoje. Nuplovus ironiją nesunkiai atpažįstamas stamantriai nukaltas lietuviškosios tapatybės lopšys ( gal karstas). Diduomenė lyg ir ne mes, senieji miestai ir miestiečiai taip pat kažkokie svetimi, žydiški, vokiški, lenkiški. Tad neatsitiktinai šiandienėje mūsų savivokoje valstietiškai-etnografinis ir sovietiškai-socialistinis tapatumas paima viršų.
Tokiame dirbtinai suvalstietintame, agrariniame kultūrinės-istorinės atminties audinyje turtuoliui tenka kandies vaidmuo. Reikalo nekeičia faktas, kad tautinio atgimimo pionierių plejadoje iškyla Petro Vileišio figūra. Unikalių gabumų inžinierius ir įspūdingų magistralių projektų vystytojas vadovėliniame žinojime yra tiesiog kultūrininkas, švietėjiškų knygelių liaudžiai autorius ir leidėjas, bet tikrai ne pirmasis naujasis lietuvių milijonierius, ne tik gebėjęs statyti tiltus, fabrikus ir rūmus, bet dargi juos aukojęs tautos ateities labui.
Įkyriai peršasi mintis, kad iki kol istorijos vadovėliuose Petras Vileišis atsistos šalia Vytauto Didžiojo, mūsų šalyje viešpataus liguistas požiūris, kad kiekvienas turtingas verslo žmogus yra tiesiog blogietis. Turto prasmė ir beprasmybė lygu turto ir gyvenimo kokybės santykio slidumas dar laukia mūsų patirties. Šiandieniai laisvos rinkos ekonomikos neokapitalistiniai miražai gerokai pralenkia mūsų sąmonės formų kaitą.
Tačiau to negana. Lieka esminis neaiškumas, kokiu būdu kaimiško mentaliteto bendruomenėje, kurioje turtingas- tai būtinai blogietis, iškyla ir rinkimus laimi Urdomos kunigaikščiai ir brangiomis socialdemokratų uniformomis apsirengę medžiotojai? Ar iš tiesų yra tokios masinės rinkėjų sąmonės landos, kuriomis pasinaudoję naujaturčiai gali dalytis kunigaikštiškomis privilegijomis- būti turtingais ir nejaust valstietiškos neapykantos? Tai iš tiesų yra rimtas neaiškumas, kuriam išaiškinti reikia solidžių tyrinėjimų. Bet argi tam šiandien premjeras Gediminas Kirkilas žarsto privatizavimo fondo pinigus?
