Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Šiaulietei Marytei Jakubauskaitei-Kolegovai „Šiaulių krašto“ straipsnis apie Zimą (Irkutsko sritis) sukėlė jaunystės prisiminimus. Ištremta aštuonerių, į tėvynę Marytė grįžo šešiolikos metų.
Sugrįžo prisiminimai
„Lėkiau pas kaimynus laikraščio, nes apie Zimą buvo labai įdomu paskaityti“, – šypsosi šiaulietė.
Vargano Zimos turgelio nuotrauka moteriai priminė 1955–1956 metus, kai žiemą būdavo parduodamas užšaldytas pienas su viršuje nusistovėjusia grietine. „Kol eini namo, pusę grietinės sugrauži“, – prisimena moteris.
Prisiminų sukėlė ir medinių šaligatvių liekanos – iš paauglystės metų.
Zimos kapinių vaizdai priminė rusų nužudytą lietuvį, jį vežė laidoti į kapines už miesto.
Šių dienų Zimos nuotraukose pamačiusi medinį namą su aukšta tvora moteris nušvinta: „Panašus į mūsų namelį! Čia – „kalitka“ (varteliai – rus.). Atidarai duris, iš karto – vienas kambarėlis, kaip virtuvė, kitas – miegamasis ar salionas. Ir langai tokie...“
Išsaugojo nuotraukas
M. Kolegovos nuotraukose – gyvenimo Zulumajuje ir Zimoje nuotrupos. Marytė, dar vaikas, nufotografuota su mažesniaisiais broliu ir seserimi, darželyje – su auklėtoja, mokykloje – su bendraklasiais ir mokytoja. Beveik pusė klasės – lietuvaičiai. Buvo dar ukrainiečių, latvių, čiuvašų. Šios tautos atstovai sakydavę: „Jūs kenčiate nuo 1940-ųjų, o mes – nuo 1917 metų.“
Zulumajaus mokyklos draugės 1955 metais kitoje nuotraukos pusėje Marytei parašė: „Kur dingo svajonių jaunystė, kur dingsta gražieji sapnai, kam dienos gražiausios jaunystės apleido mus amžinai“. Tekste tarp lietuviškų raidžių atklysta ir rusiška.
Kitose nuotraukose – mamos darbas plytinėje, tėvas su kitais tremtiniais.
„Kelias į Zulumajų, didelė pieva, plytinė. Abiejose upės pusėse gyveno žmonės. Barakai, barakai, barakai“, – žiūrėdama į nuotrauką, vaizdą atkuria moteris.
Paskutinėse tremties nuotraukose – 1956 metų vasara.
Brolis gimė vagone
Ponios Marytės tėvai Bronė ir Bronius Jakubauskai susituokė 1939 metais. Po metų gimė pirmagimė Marytė, 1942 metais – sesė.
Šeima turėjo 16 hektarų žemės. Sodyba Radviliškio rajone, Paežerių kaime, buvo netoli miško.
Tėvas B. Jakubauskas 1947 metų rudenį buvo suimtas, kalintas Šiauliuose ir išvežtas į Norilsko lagerį (Krasnojarsko sritis).
1948 gegužės 22 dieną besilaukianti motina Bronė Jakubauskienė ištremta su dviem vaikais. Marytei buvo aštuoneri, sesei Angelei – šešeri. Brolis Bronius gimė antrą tremties dieną vagone, greičiausiai kažkur Baltarusijoje.
„Iš trėmimo nakties prisimenu stribuką. Ir dabar prieš akis jį matau. Nedidelio ūgio, su barzdžike. Kokį atsimenu, toks ir yra nuotraukoje kapuose“, – sako moteris.
Į Komiją buvo išvežtas ir jos tėvo pusbrolis. Apie tris mėnesius kartu bausmę kentė garsusis aviakonstruktorius Andrejus Tupolevas.
Už ką? Iki šiol šis tremtinių klausimas – be atsakymo.
Jau po daugelio metų ponios Marytės anyta, kariškė, dirbusi Černiachovskio psichiatrijos ligoninėje, į kurią už ne vietoje pasakytą žodį patekdavo ir aukšti karininkai, paaiškino: „Visą Pabaltijį reikėjo išvežt...“
Gelbėjo siuntiniai
Kelionė traukiniu truko mėnesį. Dieną stovėdavo įvažiavimuose, naktį ešelonas lėkdavo pašėlusiai greitai.
Atvažiavo iki Zimos. Ten iškrovė barake, nes vaikai susirgo tymais. Prabuvo apie savaitę.
Nuo Zimos iki Zulumajaus – 100 kilometrų duobėto kelio, kurį įveikti reikia dienos.
Moters atmintyje išliko Zulumajaus barako kampuose pūpsantys tremtinių šeimų ryšuliai. Kambaryje stovėjo krosnis – ne maistui gaminti, o pakūrenti.
M. Kolegova paima nuotrauką, kurioje matyti vėlesnis barakas. Rodo du savo „buto“ langus. Nedideliame kamabariuke stovėjo dvi lovos, stalas, krosnis, ant kurios jau galėjo virti valgį.
Šeimai gyventi ir išgyventi tremtyje padėjo mamos giminių Lietuvoje siuntiniai su kruopomis, miltais, lašiniais.
Augindavo bulvių. Su kastuvėliu reikėdavo sukasti žemę, pasodinti bulves ir iškasti. Vyriškos rankos nebuvo. 1,5 metro rūsį po kambariu pilną pripildavo bulvių, jos užaugdavo kaip geras kumštis.
Maitino taiga
Dar vienas maitintojas – miškas.
Sibiro gamta iki šiol giliai įstrigusi prisiminimuose. Pavasarį, dar nenutirpus sniegui, prasiskleisdavo pirmieji žiedai. Birželį taiga sužysdavo lelijomis. Arčiau Sajanų augdavo kedrynai, rudenį į juos atklysdavo meškų.
„Aplink – miškų begalybė: 100 kilometrų iki Sajanų, 20 kilometrų iki kito kaimo. Aš, paauglė, į taigą vesdavau 6–7 žmones uogauti. Neišsisklaidydavome, ūbaudavome, – prisimena M. Kolegova. – Ant kelmų šnypšdavo gyvatės, bet neprisimenu, kad kam būtų įkandusios.“
Pilnus kibirus didelių bruknių, spanguolių pririnkdavo greitai. Su nešuliu pėdindavo 5 kilometrus atgal.
„Kur einame uogauti? Prie kasos. Kasa buvo prikalta prie pušies, kur medis užmušė lenkę, turėjusią storą kasą, – prisimena M. Kolegova. – Pušų viršūnėmis bėgioja burundukai, alma šaltiniai. Praskleidi žoles, atsigeri.“
Grybų prisidžiovindavo, marinuodavo statinaitėse. Žiemai spanguolių pripildavo pilnas siuntinių dėžutes. Uogas sušaldydavo. Bruknes perbarstydavo cukrumi ir užpildavo vandeniu.
Moteris nusišypso: anksčiau, jei sapnuodavo, kad Sibire renka bruknes, žinojo, kad laukia ašaros. Dabar Sibiro nebesapnuoja.
Parsivedė paršiuką
Pavasarį šeima nusprendė pirkti paršiuką. Marytė su pakeleive 20 kilometrų nuėjo iki kito kaimo, bet visos kiaulės buvo išpirktos. Pernakvojusios, bekele antra tiek patraukė į kitą kaimą.
Paršiuką parsivedė už virvučių. Mama su vaikais kalvoje iškasė tvartą-žeminę. Per vasarą paršiuką penėjo, rudenį papjovė.
Kaime už upės tik viena rusė turėjo karvę. Ją dėl to vadindavo Bagočka (Turtuole).
„Jiems įskiepyta, kad negali turtingai gyventi. Jei turėsi ūkį, atims, kitur iškels“, – sako M. Kolegova.
Zulumajuje lietuviai į darbus eidavo 15 kilometrų. Visą savaitę kirsdavo medžius, šeštadienį vakare pareidavo namo, sekmadienio vakare vėl išeidavo.
Ponios Marytės mama vasarą dirbo plytinėje. Žiemą giliose pusnyse pjaudavo storiausius medžius. Nuleisdavo pušį, supjaustydavo ir kraudavo į rietuves. Medieną veždavo į plytines krosnims kūrenti.
Grįžo į tremtį
Marytei teko būti ir šeimininke, ir brolio aukle.
Moteris parodo dar vieną nuotrauką. Joje Zulumajaus kapinėse įsiamžinęs mamos brolis. Jis į Sibirą buvo atvažiavęs apie 1954-uosius.
„Buvo moteris, kuri vežė lietuvių vaikus į Lietuvą. Mama brolį ir seserį suruošė į kelionę, jie išvažiavo, – prisimena ponia Marytė. – Kaip tik tuo laiku vedė mamos brolis. Baba mamai parašė: „Kai savų vaikų atsiras, ar marti mylės, ar ne?“ Mama apsiverkė ir paprašė kito brolio atgal atvežti vaikus. Lietuvoje jie praleido tik vasarą.“
Iš mamos dukra nugirdo, kad jai atvykęs brolis sakė: „Jūs čia ramiau gyvenat nei Lietuvoje“.
Nepažino tėvo
Ponia Marytė puikiai prisimena dieną, kai iš lagerio Norilske grįžo tėvas. Mama buvo darbe. Į barako koridorių įėjęs vyras paklausė, kur gyvena jo šeima.
Dukra tėvo nepažino. „Įsivaizduokite, buvo momentų, kai tėvas, aukštas 180–190 centimetrų vyras, svėrė 45 kilogramus...“ – sako šiaulietė.
Tėvas pasakodavo apie lagerį, apie sukilimą Norilske. Kalbėdavo ir apie tai, kaip kaliniai ant amžino įšalo pastatė Norilsko miestą.
„Kartą kalinius nuėmė nuo darbo. Atvyko komsomolcai, jie kalė, triūsė, kol nufilmavo. Tada vėl suvarė kalinius dirbti, – prisimena tėvo pasakotas istorijas moteris. – Barakuose žmonėms nugaros prišaldavo. Numirus nebūdavo kur laidoti. Lavonus kraudavo kaip malkas, o pavasarį turbūt išveždavo į jūrą.“
Pastatė „Jūratę ir Kastytį“
Zulumajuje septynias klases baigusiai penkiolikmetei Marytei reikėjo tęsti mokslus: „Norėjau eiti mokytis akušerijos, bet mama sakė baigti vidurinę. Tolimesniuose planuose buvo juridiniai mokslai Irkutske“.
Kai tėvukas grįžo, beveik iš karto dviese pervažiavo į Zimą. Čia gyveno pusantrų metų – iki išvykimo.
Tėvas įsidarbino medienos perdirbimo gamykloje ("lesozavode"). Per vasarą totoriams statė namus. Pavasarį prie šeimos prisijungė ir mama su dviem vaikais.
Zimoje gyveno Pogodajevo gatvėje, tik numeris iš atminties išsitrynė – šeštas ar aštuntas.
„Lesozavod“ rajone buvo lyg aštuoni barakai, visuose gyveno lietuviai. Medienos rietuvės Zimoje buvo prikrautos kaip penkių aukštų namai. Lietuviai išmokė vietinius, kaip gyventi.
Sunkiai dirbdami lietuviai nepamiršo kultūros. Zulumajuje ponia Marytė dainavo lietuvių chore, o Zimoje šoko suaugusiųjų ansamblyje, kuris pastatė „Jūratę ir Kastytį“. Marytei teko Bangelės vaidmuo. Mergaitės dėvėjo sukneles, siūtas iš marlės.
Skirtingai įvertinta biografija
Jakubauskų šeima į Lietuvą grįžo 1956 metų lapkritį. Oras buvo apniukęs, lynojo. Kai traukinys įvažiavo į Baltarusiją, tėvai net aiktelėjo: „Ąžuolai...“
Grįžo pas mamos seserį, gyvenusią Radviliškyje. Tėvai džiaugėsi: jų tėvai, broliai dar gyvi. Atgavo namus.
Radviliškyje moksleivė nuėjo į lietuvių mokyklą, bet nesuprato, kas kalbama per pamokas. Baigė rusų mokyklą, studijas Kaliningrado prekybos mokykloje.
Nors buvo tremtinių dukra ir nepriklausė partijai, tapo Černiachovskio prekybos skyriaus, kuriam priklausė 53 parduotuvės, trys restoranai, direktoriaus pavaduotoja.
Grįžusią į Šiaulius, Algirdas Kuzma, skulptoriaus Stanislovo Kuzmos tėvas, priėmė dirbti į prekybos valdybą. Vėliau moteriai buvo siūloma tapti vienos iš prekių grupės, kuriai priklausė bazė ir 9 parduotuvės, direktore. Bet užkliuvo tėveliai ir praeitis.
Dirbo sporto parduotuvėje, o nuo 1965 iki 2000 metų – radijo ir televizijos prekių parduotuvės vedėja.
„Lietuvoje aš nesijaučiau svetima, buvau drąsi. Kur reikėjo biografijos, rašydavau, kad tėveliai ne išvežti, o „persikėlė“, – šypsosi moteris. – Apie kolegės tremtį sužinojau tik po Sąjūdžio.“
Įaugo Lietuvoje
„Jei tėvai nebūtų grįžę, mes, vaikai, būtume surusėję“, – neabejoja šiaulietė. Ji, nors lietuviškai nebaigusi nė vienos klasės, rašo lietuviškai: „Savaime išmokau. Pasižiūriu į žodį, kaip rašyti. Kebliau su nosinėmis, „i“ ir „y“ bei „u“, „o“ ir „uo“, nes taisyklių nesimokiau“.
Moteris žino, kad dėl jos rusiško akcento kitiems kyla klausimų, ar ji rusė, ar lietuvė.
„Gal galėjo ir kitaip gyvenimas susiklostyti. Kas čia žino, kaip turėjo būti“, – susimąsto.
Grįžęs iš tremties, tėtis, buvęs pareigingas, tvarkingas ūkininkas, tapo kolūkio brigadininku. Brolis su seserimi irgi įsitvirtino Lietuvoje.
Senojoje Jakubauskų sodyboje iki šiol išliko pastatai, tik daržinė pakrypo. „Nuvažiuojame, kieme pasėdime“, – pasakoja moteris.
