Gabija Narušytė, Artūras Matusas, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Minint didžiausių Lietuvoje vykdytų trėmimų 65 metų sukaktį, Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas pasakoja, kad, pagal vidines NKVD saugumo instrukcijas, iš Baltijos šalių iškeldintiems asmenims Sibire buvo numatomi sunkiausi darbai.
Trečiadienį sukanka 65 metai nuo didžiausių Lietuvoje vykdytų trėmimų. Operacija, kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), buvo surengta 1948 m. gegužės 22–23 d. Į Sibirą buvo ištremta 40 tūkst. lietuvių, iš kurių net 11 tūkst. buvo vaikai. Vykdant deportaciją buvo pasitelkta net 30 tūkst. represinių institucijų darbuotojų.
SSSR Ministrų Tarybos nutarimu numatyta ištremti 12 tūkst. šeimų. Pusę šeimų planuota išvežti į Krasnojarsko kraštą, kitą pusę – į Jakutiją. Lietuvos miestuose trėmimai prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d. 12 val. nakties, o kaimuose – 4 val. ryto. Buvo tremiama iš visų apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų.
Apie didžiausius Lietuvoje vykdytus trėmimus su Seimo nariu, parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininku dr. A. Anušausku kalbėjosi LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai Gabija Narušytė ir Artūras Matusas.
Pone Anušauskai, kodėl ši didžiausia, „Pavasariu“ pavadinta deportacija buvo vykdoma tik Lietuvoje, skirtingai nuo kitų, kai trėmimai visose okupuotose Baltijos šalyse buvo rengiami vienu metu?
Taip, operacija vyko tik Lietuvoje, nors pavienių, mažų trėmimų iš kitų Sovietų Sąjungos dalių (tarkim, iš Ukrainos) tada taip pat buvo. Lietuviai tuo metu sudarė pusę iš okupuotų teritorijų tremiamų žmonių. Ši trėmimo operacija pirmiausia buvo nukreipta prieš partizanų, suimtųjų šeimas, t. y. prieš šeimas tų žmonių, kurie kovojo su okupaciniu režimu, nes Lietuvoje tuo laikotarpiu vyko labai intensyvus pasipriešinimas.
Buvo numatyta deportuoti 12 tūkst. šeimų. Kur ir kiek žmonių buvo ištremta?
Buvo numatyta ištremti 48 tūkst. žmonių, bet deportacijos metu jiems teko ne tik sumažinti planą, bet ir pasitelkti papildomus sąrašus. Žmonės buvo vežami į Sibirą – į Krasnojarską, Igarką ir kitur, nors iš pradžių buvo numatyta išgabenti į lietuviams jau nuo 1942 m. žinomą Jakutiją.
Istorija liudija, kad daugiau nei 11 tūkst. ištremtųjų buvo vaikai. Vadinasi, operacijos „Vesna“ liudytojų ir išgyvenusių tremtį šiandien dar yra nemažai?
Taip, didelė dalis tremtinių buvo vaikai, kūdikiai, o dalis iš jų gimė bevežant vagonuose. Taigi jie ne tik liudininkai gyvi, bet ir žmonės, kurie patyrė didžiausią žalą. Neteisūs tie, kurie mano, kad tremtis paprastas dalykas – išvežė iš vienos teritorijos į kitą, ir tiek. Tremtinius prižiūrėjo specialios komendantūros, kurios turėjo visišką valią su tremtiniais daryti, ką nori. Beje, iš Baltijos šalių iškeldintiems žmonėms pagal vidines NKVD saugumo instrukcijas tuo metu Sibire buvo numatomi sunkiausi darbai, pvz., miško kirtyklose.
Prieš kurį laiką jūs kreipėtės į Seimo Pirmininką siūlydamas šią dieną paminėti ir Seime, paremti įvairias visuomenines iniciatyvas, puoselėjančias istorinę atmintį. Ar sulaukėte palaikymo?
Taip, Seimo plenarinių posėdžių salėje ne visada vyksta minėjimai – minimos tik pačios svarbiausios datos. O antradienį mes šią dieną paminėjome. Vilniaus miesto savivaldybė taip pat parėmė iniciatyvą ir po savaitės rotušėje organizuoja specialų koncertą tremtiniams, nes tremtiniais buvusių vaikų šiuo metu ir Vilniaus mieste yra šimtai.
