Vytenis Rimkus, Šiaulių miesto garbės pilietis, menotyrininkas, profesorius, sako, jog šiandien vis kartojamas teiginys, kad lietuviai per Sąjūdį iš liaudies virto tauta – tik „išmislijimai“.
„Mes visada buvome tauta“, – sako sušaudymo išvengęs tremtinys.
Išgyvenimas
Visa V. Rimkaus šeima patyrė tremties likimą. Tėvas – pedagogas, dailininkas, tarpukario šviesuolis Jaroslavas Rimkus, sesuo Elena ir jis pats kalėjo Sibiro lageriuose. Už išleistą antitarybinį laikraštuką „Taiga“ V. Rimkus buvo nuteistas sušaudyti, mirties bausmė pakeista 25 metus kalėti.
– Tautos tremties minėjimo diena įvardyta Gedulo ir vilties diena. Kokius jausmus ji sukelia?
– Minėjimu įvardyta tik pirmoji didžioji tremtis – 1941 metų birželio 14 dienos. Bet trėmimai vyko ištisus metus. Dvi didžiausios tremtys po to buvo 1948 metų gegužę ir 1949 kovo 25 dieną, o paskutinė – 1951 metais.
Mūsų šeima – tėvai, šeši vaikai – išvežta 1949 metų kovo 25 dieną. Man buvo 19 metų, vyriausia sesuo Irena buvo 21-erių, sesuo Elena – 17-os, brolis Vaidevutis – 9 metų, sesuo Elzytė – 7 metų, jauniausiam Alfonsui – vos treji.
Tremties dieną nebuvo jokios vilties.
– Kas padėjo išgyventi?
– Lietuviai labai orientuoti žmonės, viską sugeba. Sibire reikėjo tik adaptacijos laikotarpio, ir lietuviai materialiai pralenkė vietos gyventojus.
Gali svarstyti: geras ar blogas bruožas – prisitaikymas? Bet tai – išgyvenimas.
Irkutsko srityje, kai mus išsodino iš vagonų ir turėjo išvežioti į kolūkius, dešimt sunkvežimių užstrigo purvynuose. Likome 70 šeimų – pustrečio šimto žmonių su vaikais, senukais, ligos prasidėjo. Iš karto ieškojomės vietos čia pat kurtis. Barakuose apsigyvenome – ne kolūkis, o miško gamyb. Šiek tiek geriau. Kitais metais bulves nukasėme, kažkas karvę nusipirko.
Žmogus negali išgyventi, jeigu neprisitaikai.
Rusiškasis imperializmas neišnyko
– Kokios yra tremties pasekmės?
– Mano tėvas Jaroslavas Rimkus jaunystėje buvo netoli komunizmo ideologijos. Vienu metu – net Rusijos aviacijos divizijos komisaras, o atsidūrė Irkutske tardymo kalėjime, gavo 10 metų lagerio.
Jis turėjo nuostatą, kurią tvirtino iki gyvenimo pabaigos: „Čia joks komunizmas, o naujomis formomis prisidengęs rusiškasis imperializmas.“
Tremčių pagrindinis tikslas – apgyvendinti bekraštes Sibiro erdves, surusinti kitas tautas. Dėl to trėmė šeimas su vaikais. Kitas dalykas, kad žmonės ten buvo pasmerkti myriop, neišgyveno ledo, šalčio, badmečių. Bet žuvo ne tik tremiamos tautos – žuvo, badavo patys rusai.
Lietuvių buvo ištremta šimtai tūkstančių – nė vienos lietuviškos mokyklos Sibire nebuvo. Neturėjo jų nei latviai, nei ukrainiečiai – su visais tas pats.
Keisčiausia buvo, kad pradėjo mus priiminėti į institutus – Irkutskas buvo pilnas lietuvių studentų. Prasidėjo mišrios vedybos.
Įdomus faktas – Irkutsko srities pirmas sekretorius XX komunistų partijos suvažiavime dėkojo A. Sniečkui už „pagalbą“ žmonėmis keliant Irkutsko ekonomiką.
Rusiškasis imperializmas nėra pralaimėjęs – apie 410 tūkstančių lietuvių dabar ten gyvena.
Tremties pasekmės mūsų tautai – liūdnos. Jos jaučiamos iki šiandien. Sibiro šaltis tarp mūsų iki šiol egzistuoja.
Atplėšti nuo žemės
– Kaip pasireiškia tas šaltis?
– Nuoskaudomis. Turto, nuosavybės požiūriu. Lietuvos žmonių atplėšimas nuo žemės, nuo žemės ūkio. Ta žemės tuštuma, kaimų tuštėjimas tęsiasi iki šiol.
Išbuožinti, ištremti buvo ne dvarininkai – darbštūs ūkininkai, o kolūkiams liko mažiau aktyvūs, mėgstantys išgerti. Sodybų griovimas, koncentracija į miestus tada prasidėjo.
Prisimenami klestintys kolūkiai. Bet užmirštama, kad tie klestintys kolūkiai nesugebėjo apdirbti žemės, nuimti derliaus. Kiekvieną rudenį reikėjo talkų. Kas tik išgalėjo, traukė į miestus. Mieste nebetelpa, prasidėjo migracija – į Kazachstaną, net į Murmanską, Archangelską.
– O kaip nukentėjo kultūra?
– Tai labai sudėtinga. Ne tik tremtis, partizaninis karas Lietuvai davė didžiulius nuostolius. Trisdešimt tūkstančių žuvo – jauni vyrai, patys iniciatyviausi. Tai didvyriškas laikotarpis. Pats buvau aktyvus to proceso dalyvis, bet reikia pripažinti, kad tas karas buvo pralaimėtas.
Kultūrinė rezistencija atvedė iki Tarybų sąjungos žlugimo.
Sąmoningai – tarytum nuošalėje
– Koks, jūsų nuomone, Sąjūdžio vaidmuo?
– Sąjūdis – tik vienas iš to proceso elementų. Nesureikšminčiau jo, kaip vienintelio. Sajūdis nieko nebūtų nuveikęs, jeigu Lietuvos komunistų partija nebūtų sulietuvėjusi.
Pirmajame Sąjūdžio etape buvusi karinė rezistencija praktiškai nedalyvavo. Aš pats į Sąjūdį atėjau iš nuošalės, kai jis jau buvo susiformavęs.
Luokėje, Kurtuvėnuose jau buvo atgaivintas Užgavėnių šventimas. Tai buvo tik švelni kultūros rezistencijos forma, bet ji labai gąsdino oficialią valdžią.
Vyksta Užgavėnių eisena, mane kviečia. O saugumo atstovai jau domisi, ar Rimkus dalyvauja? Jeigu užfiksuos, kad dalyvauju, ne aš nukentėsiu, bet bus pasakyta, jog tai antitarybininkų renginys – visi nukentės.
Archyvuose radau Šiaulių saugumo raportus Vilniui. Nuolat sekami buvome trylika, vėliau likome trys, kaip ypač pavojingi. 1984 metais vis dar buvau įvardijamas antitarybinio jaunimo vadu, o jau turėjau docento vardą.
Kopijuoti negali
– Sąjūdis prasidėjo su tautos atgimimo viltimi. Ar mums pavyko?
– Pavyko. Bet dabar yra naujos atgimimo formos, nauji veiksmai ir naujos užduotys. Visi, drįstu taip sakyti, atkūrėme Lietuvą. Bet ji nėra ta tarpukario Lietuva. Ji kita – kopijavimo nė negali būti.
Senajai išeivijai Lietuva – paveiksliukas su rugių gubomis. Važiuok per Lietuvą nė vienos tokios gubos nerasi, nė vieno artojo nepamatysi. Yra kombainas, traktorius.
Lietuvos sąjūdis suvaidino svarbu vaidmenį žlungant Tarybų Sąjungai. Bet ir pačioje Rusijoje, Maskvoje, viskas keitėsi. Jeigu ne rusų demokratai, ne Borisas Jelcinas, kas čia būtų buvę? Būtų užtekę iš Šiaulių aerodromo pakelti kelias eskadriles.
– Tai mitas, kad mes sugriovėme Tarybų Sąjungą?
– Mitas. Svarbų vaidmenį suvaidinome, bet suvaidinome jį savo visuma.
Rusų tauta yra puiki. Bet rusiškasis imperalizmas nėra išnykęs. Ne mažesnės grėsmės yra iš bičiulių lenkų. Baltarusių taip pat – net jų demokratai Vilnių ir Trakus laiko Baltarusijos dalimi.
Miršta ir be emigracijos
– Minint Sąjūdžio 25-metį kartojama, jog Sąjūdis liaudį pavertė tauta.
– Tai „išmislijimai“ – mes visada buvome tauta. Aš visada buvau lietuvis. Atstovavau Lietuvai, ar buvau Rusijoje, ar Mongolijoje. Tauta buvo ir yra.
– Bet Lietuvoje mūsų nebėra trijų milijonų. Ar neišnyksime globaliame pasaulyje kaip šalis ir tauta?
– Tos grėsmės niekur nedingsta. Skaičiau statistiką apie mirštančias šalis. 30 valstybių įvardyta, beveik visos – Europos. Pirmoje vietoje – Ukraina. Latvija – ketvirtoje, Lietuva – 15, Rusija – 18. Ribinės šalys – Danija ir Suomija, kuriose gimimų ir mirčių skaičiai susilygina.
Ir tai – be emigracijos.
Bet emigracija visada buvo. Į Ameriką emigruota, tik baudžiavą panaikinus. Smetonos laikais – į Argentiną. Siuntė tada į Argentiną mokytojus, steigė mokyklas, kad lietuviai išliktų. Šiandien galime konstatuoti, kad veltui buvo išmesti pinigai.
Esu tokios nuomonės: išvažiavai iš Lietuvos – man tu nebeįdomus. Tu jau kursi ne Lietuvos, o tos šalies, kurioje dirbi, kultūrą.
– Manote, be reikalo esame pesimistai?
– Reikia ieškoti priemonių keisti situaciją pačioje Lietuvoje. Vidinis teisingumas turi stiprėti, mažėti atskirtis tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Reikia stengtis, kad vidurinė klasė stiprėtų.
Įsivyravusi tinginystė, girtuoklystė. Prarasta žmonių inciatyva. Socialinė pašalpa – kultūringas žingsnis, bet yra neigiamų požymių – žmogus neskatinamas dirbti.
Priklauso nuo kiekvieno pozicijos
– Romualdas Ozolas sako, jog vėl gyvename baimėje. Ką apie tai manote?
– Aš nieko nebijau. Vienintelį kartą baimę jaučiau jaunystėje, kai užsiėmėme ezoterija. Kai ištarėme „Vėle, jeigu esi...“, trenkė perkūnas, atrodė, namo kampas vidury žiemos sugriuvo. Visas nutirpau. O pasirodo, katinas nuo spintos nutrenkė gitarą.
Nebuvo baimės, net kai už tremtyje išleistus penkis numerius laikraštuko aš ir Juozas Balčiūnas buvome nuteisti aukščiausiąja bausme, mano sesutė – 10 metų, kita mergytė – 8 metams lagerio.
Viskas priklauso tik nuo žmogaus pozicijos.
Pavyzdžiui, grįžau į Lietuvą – jokių galimybių čia mokytis. Važiuoju į Peterburgą, į Dailės akademiją – išlaikiau konkursinius egzaminus, buvau tryliktas iš 600 stojančiųjų. Anketose nerašiau apie lagerius, bet aišku, kad žinojo, o priėmė.
Nė negalvojau, jog grįžęs galėsiu Šiaulių pedagoginiame institute dirbti. Viską padarė dailininkai Vitolis Trušys su Aloyzu Toleikiu. Per juos priėmė mane į institutą. Nuo 1966 metų dirbau.
Parašiau disertaciją gintis Leningrado dailės akademijoje. Paskirta gynimo diena. Staiga telegrama iš Leningrado – atvažiuok, depeša“ atsiųsta iš Šiaulių saugumo: ką darote, liaudies priešui leidžiate gintis.
Leningrado dailės akademijos prorektorius varto popierius visą valandą, tyli. Pagaliau stipriai nusikeikė: „Nu i n...Budem zašiščiatsa (ginsimės)“. Todėl ir šiandien sakau, kad Peterburgas – tai mano miestas.
– Daug metų dirbate su jaunimu, ar rūpi jam Lietuvos ateitis?
– Jaunimas įvairus. Bet man atrodo, kad rūpi.
Konfliktų tarp kartų yra ir bus. „Amžinas“ konfliktas, pavyzdžiui, rūkymas. Mano tėvo atsiminimuose yra toks epizodas: 1905 metai – mitinguoja Šiaulių berniukų gimnazija, dabartinė Juliaus Janonio. Vienas iš reikalavimų – leisti gimnazistams rūkyti. Ir tą reikalavimą vykdo – skiria atskirą kabinetą rūkaliams. Tai kodėl dabar, 2013 metais, turėčiau tuo piktintis?
Eilėraščiui parašyti pinigų nereikia
– Kaip vertinate šiandieninės kultūros situaciją?
– „Šiaulių kraštą“ skaitau – šiuo metu mieste vyksta 32 parodos. Tai kada kultūros buvo daugiau?
Amžinos mūsų dejonės. Blogai nėra. Tikrasis menas dažniausiai kuriamas be jokio finansavimo. Kompozitorius parašė operą, sonatą – kas mokėjo? Ar Maironiui reikėjo, kad už eilėraštį mokėtų?
– Ko nepakenčiate?
– Viską pakenčiu. Idealių žmonių nėra ir absoliučių nusikaltėlių nėra. Tik mąstau: nusidėjėliai raginami: atgailaukite, ir bus atleista. O jeigu velnias pradėtų atgailauti, ar jis grįžtų į angelo statusą? Vyskupo klausiau, neatsakė.
– Kokias vertybes laikote svarbiausiomis?
– Žmogiškumas – svarbiausia. Žmogiškumas – per artimo ir gimtinės meilę. Bet „myliu“ nesu ištaręs nė vienai moteriai, nes esu įsitikines, jog ne žodžiai, o veiksmas yra pagrindas.
– Vis kartojama garsioji jūsų frazė, jog „yra Vilnius ir visa kita Lietuva“. Kodėl ši atskirtis neįveikiama?
– Manau, taip gali būti visada. Kiekvienas šiaulietis turime pusantro karto geriau dirbti už vilnietį, kad būtume lygūs su juo. Kitaip nieko nebus. Lygiai tas pats – su mūsų Šiaulių universitetu. Dabar jau galiu pasigirti, kad buvau pirmasis Lietuvoje menotyros habilituotas daktaras. Čia – Šiaulių universitete. Tik po to pradėjo kviesti mane į Dailės akademiją.
Rūta JANKUVIENĖ
