Didelį atgarsį žiniasklaidoje sukėlęs prieš dvejus metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytas šalies socialinės sistemos modelis rengėjų ir užsakovų pristatomas kaip didelis žingsnis į priekį, kuriant geresnę šalies ateitį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, kurios vadovaujama ministerija kelių universitetų socialinių mokslų ekspertams už šį darbą sumokėjo 5 mln. litų, net pareiškė, kad šis socialinis modelis – tvarios ir sėkmingos Lietuvos ateities garantas.
Labai gaila, kad tokį Lietuvos sėkmės receptą valdininkai susiprato mokslininkams užsakyti tik po 25 nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metų, kai, neapsikentę tokio gyvenimo, iš šalies pabėgo šimtai tūkstančių jaunų darbingų žmonių, kurių rankomis ir turėjo būti kuriama ta ateitis.
Reikėjo mokslininkams nepagailėti ne varganų 5, o 50 ar 200 mln. litų už tokį harmoningų socialinių santykių „garantą“: viskas per ketvirtį amžiaus būtų atsipirkę su kaupu. Deja, esamos ir buvusių Lietuvos valdžių pasiekimai socialinės politikos srityje leidžia įtarti, kad iki šiol šios srities įstatymus, reformas, nutarimus rengė ne galybės ekspertų konsultuoti politikai ir valdininkai, o kažkokie nežinia iš kur atsiradę nemokšos.
Su ministre A.Pabedinskiene sutinka ir Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, tokio socialinio modelio parengimą pavadinęs vienu iš svarbiausių šalies nepriklausomybės laikotarpio darbų.
Politinių fanfarų fone geroku disonansu nuskambėjo jo pavaduotojo Algirdo Syso nuomonė. „Reikia pripažinti – tai labai modernus, labai šiuolaikiškas, naujoviškas modelis, galbūt lenkiantis kitų valstybių modelius, bet jis atitrūkęs nuo realybės. Mes neturime idealių darbdavių, idealių darbuotojų. Reikėtų grįžti į realias pozicijas, todėl Trišalė taryba, realūs veikiantys asmenys, nuleis tą modelį iš padangių ant žemės“, – sakė politikas „Žinių radijui“.
Iki rinkimų pamirš?
Nemažai pasidomėjusiųjų, kokius konkrečiai darbo santykių ir visos socialinės politikos teoretikų sumanymus dėl geresnės Lietuvos ateities planuojama „nuleisti ant žemės“, buvo šokiruoti.
Tai – įspėjimo apie atleidimą iš darbo termino sutrumpinimas ir išeitinės išmokos suvienodinimas bei jos sumažinimas iki 1 mėnesio, siūlymas vaikus auginantiems tėvams antrais metais mokėti išmoką tik uždirbant mažiau nei iki vaiko gimimo ir tik 40 proc. prarastų pajamų, o pirmais metais mokėti 70 proc. prarastų pajamų, jei motina ar tėvas dirba.
Tapusiems bedarbiais siūloma mokėti nedarbo išmoką iki 50 proc. algos pirmus tris mėnesius ir ją mažinti neįsidarbinusiems ilgesnį laiką – iki 9 mėnesių, vėliau išmoka apskritai nebūtų mokama.
Taip pat siūloma atsisakyti konkretaus darbo valandų per dieną nustatymo, paliekant 40 valandų per savaitę darbo laiko normą: darbo santykių teoretikų teigimu, tokiu būdu darbdavys su darbuotoju galėtų susitarti dėl individualaus kiekvienos dienos grafiko. Modelio kūrėjai ragina atleidimo iš darbo apribojimus ir garantijas iš Darbo kodekso perkelti į nacionalines kolektyvines sutartis, kur darbdaviai su darbuotojais esą sutars dėl abiem pusėms naudingų, lankstesnių darbo santykių.
Regis, universitetuose dirbantys socialinių mokslų teoretikai nelabai susigaudo, kokioje šalyje gyvena ir kaip atrodo lietuviška darbo santykių tikrovė, jei nuoširdžiai tiki darbdavių ir darbuotojų galimybe „susitarti“ dėl abiem pusėms naudingų darbo santykių ir teisingo atlyginimo už darbą. Nuo tokių „susitarimų“ iš Lietuvos pabėgo tiek žmonių, kad kilo grėsmė tautos išlikimui.
Demografų teigimu, nuo 2000-ųjų iki 2013-ųjų metų Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas buvo intensyviausias Europos Sąjungoje: kasmet išvažiuodavo po 30 tūkst. gyventojų. Jei padėtis nesikeis, per artimiausius 45 metus Lietuva neteks dar 1,1 mln. gyventojų. Ir tai – optimistinė prognozė, realybė gali būti kur kas žiauresnė.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovo Artūro Černiausko teigimu, patvirtinus naują socialinio modelio projektą, Lietuva pretenduoja turėti liberaliausius socialinius santykius Europos Sąjungoje. „Žiūrint į dabartinį modelį ir dabartinį jo projektą, tai yra akivaizdus žaidimas į vienus vartus, kurį žaidžia premjeras.
Šiuo modeliu bandoma liberalizuoti darbo santykius, iš darbuotojų atimant daugumą socialinių garantijų“, – konstatavo A.Černiauskas. Pasak jo, darbo santykiai būtų liberalizuojami darbuotojų sąskaita, neatmestina ir tai, kad kelis milijonus žmonių paliesiančią pertvarką skubama įvykdyti tikintis, kad žmonės iki kitų Seimo rinkimų tai pamirš.
Vilkas avies kailyje
Ne mažiau šokiruoja ir tai, kad tokį radikalų darbo santykių liberalizavimą remia ne Lietuvos dešiniosios partijos, o socialdemokratai, pagal politinę teoriją privalantys ginti ne kapitalo, o samdomų darbuotojų interesus. Socialdemokratų pirmininkas A.Butkevičius televizijos žiūrovus net patikino, kad šis socialinis modelis atspindi socialdemokratų vertybes, o šį dokumentą „tvarios Lietuvos ateities garantu“ pavadinusi ministrė A.Pabedinskienė į Vyriausybę buvo deleguota Darbo partijos.
Įdomu tai, kad paprastai su kur kas smulkesnėmis problemomis susidurdavęs A.Butkevičius iškart sudarydavo darbo grupes joms spręsti: politiniai oponentai nuolat šaipydavosi dėl tokio sprendimų vilkinimo. Tačiau dabar premjeras itin skuba „prastumti“ didelės kritikos susilaukusį socialinio modelio projektą: skelbiama, kad Vyriausybė nori jau gegužę teikti jį svarstyti Seimui, kad pakeitimai darbo santykių ir socialinio draudimo srityje įsigaliotų nuo 2016 m. pradžios.
Jei į darbdavių pusę jau dabar smarkiai nusvertą darbo santykių reguliavimo politiką Lietuvoje socialdemokratai nori dar labiau liberalizuoti, atimdami iš dirbančiųjų didelę dalį įstatymų numatytų socialinių garantijų, gal Lietuvos socialdemokratų partijai jau seniai laikas keisti pavadinimą ir neklaidinti rinkėjų socialdemokratiniu šūkiu „Viskas – žmogui“? Kad ir kokios kvailos ir kantrios būtų avys, vilko nasrų iš po užsimesto avikailio jau nebeįmanoma nepastebėti.
