Socialinės apsaugos ir darbo ministro Rimanto Dagio nuolat deklaruojamas rūpinimasis šeima ir žmogaus teisėmis jo paties rankose dažniausiai virsta skaudžiai žmones veržiančia kilpa.
„Rimanto Jono Dagio veiksmai kovojant su krize – baisi nesėkmė. Galima tik karčiai šyptelėti: jam užėmus ministerijos vadovo kėdę, vietoj socialinės apsaugos Lietuvos žmonės gavo skaudžiai besibadančią piktžolių puokštę. Tikra nelaimė žmonėms turėti tokį ministrą“, – taip apie socialinės apsaugos ir darbo ministro R.Dagio vykdomą socialinę politiką atsiliepė opozicinės Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys Vytenis Povilas Andriukaitis.
Sunkiausia našta – silpniausiems
„Įgyvendinti efektyvią socialinės apsaugos ir darbo politiką, siekiant užtikrinti šeimos gerovę, visuomenės socialinį saugumą ir socialinę sanglaudą, sukurti kokybiško užimtumo galimybes“, – tokiu tekstu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristato savo ofi cialią misiją. Konstitucijos straipsnių, kuriuose teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę ir vaikystę, nevengia minėti ir pats ministerijos vadovas. Tačiau R.Dagio deklaruojami teiginiai visuomenės akyse vis dažniau pavirsta saldžia beletristika, mažų mažiausiai neadekvačia konkretiems jo veiksmams.
Lyg iš gausybės rago pilasi ministro siūlymai, kaip sutaupyti „Sodros“ biudžeto lėšų, užkraunant vis sunkesnę fi nansinę naštą ant labiausiai socialiai neapsaugotų žmonių pečių. Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto nario Algirdo Syso nuomone, ministerija nepateikė siūlymų, kuriems galima būtų pritarti, nes tarp jų nėra nė vieno, kuris žmogui padėtų, o ne jį skriaustų. „Visos socialinės reformos ir taupymai daromi skriaudžiant vaikus, neįgaliuosius, ligonius ir bedarbius. Nuolat spekuliuojama šeimos apsaugos svarba, pamirštant, kokie elementai tą šeimos gerovę sukuria. Todėl akivaizdu, kad dabartinės daugumos Vyriausybė pasuko ne tuo keliu, kuriuo eina visa Europa. Mūsų Vyriausybė užsiima tik taupymu ir neskatina vartojimo, kai kitose šalyse kalbama apie būtinybę išlaikyti žmonių perkamąją galią. Užsienyje suvokiama, kad jokiu būdu negalima mažinti lėšų mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, nes jie yra tie pagrindiniai vartotojai, skatinantys nacionalinį verslą. O iš dabartinio Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministro lūpų sklinda tik siūlymai be perstojo viską mažinti“, – stebėjosi A.Sysas.
Baudžia bedarbius ir ligonius
Tačiau ministras R.Dagys mano visai kitaip – kai kuriais atvejais jis netgi jaučiasi darantis paslaugą žmonėms. Pavyzdžiui, kad ir siūlydamas netekusiems darbo piliečiams neleisti pasinaudoti keliomis pašalpomis – išeitine, bedarbio pašalpa bei stipendija persikvalifi kuojant – vienu metu. Dar daugiau – ministras siūlo iš darbo atleistam ir išeitinę kompensaciją gavusiam asmeniui nemokėti bedarbio pašalpos tiek mėnesių, už kiek šis gavo kompensaciją iš buvusios darbovietės. Ir visa tai planuojama daryti tuomet, kai bedarbių gretos masiškai auga, o galimybės susirasti naują darbovietę vis labiau nyksta. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovas įsitikinęs, kad tokiu būdu bedarbiams skirti pinigai bus geriau panaudoti. „Norime išvengti išmokų dubliavimosi ir taip ištęsti paramos sistemą bedarbiams iki dvejų metų. Antraip visos išmokos susikoncentruotų į pusmetį, o jam praėjus žmogus paprasčiausiai liktų „ant ledo“. Taigi viskas daroma tik bedarbio labui“, – tikino R.Dagys.
Ministras buvo sumanęs pataupyti ir iš ligonių, siūlydamas nemokėti „Sodros“ pašalpos už tris pirmąsias ligos dienas. Statistika rodo, kad maždaug trečdalis susirgusiųjų išmokų iš „Sodros“ būtų negavę visai, nes pernai net 36,5 proc. ligos atvejų sudarė 3–5 darbo dienų trukmės susirgimai. Tačiau, kaip VL pabrėžė R.Dagys, šiuo siūlymu tiesiog buvo stengiamasi labiau apsaugoti tuos žmones, kurie ilgiau serga, o ne tuos, kurie sunegalavo trumpam.
Seimas vis dėlto apsisprendė šiek tiek sušvelninti padėtį ir nuo gegužės pirmosios įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią 40 proc. ligos pašalpos „Sodra“ mokės nuo trečiosios iki septintosios laikinojo nedarbingumo dienos, o nuo aštuntosios – 80 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. R.Dagys šį apsisprendimą vadina pusiau kompromisiniu ir jam pritaria: „Priimta ligos pašalpų mokėjimo tvarka mus tenkina, nes prisideda prie lėšų taupymo. Tai vienas iš būdų paimti pinigų, kurių nėra iš kur gauti“, – sakė socialiai mus saugantis ministras.
Tuo tarpu A.Sysui ši situacija priminė lietuvių liaudies pasaką: „Pirmiausiai įsliūkina slibinas, gąsdindamas, kad suės visus. Vėliau atsibunda slibino sėbrai, apkapoja jam porą galvų ir šis jau tikina, kad valgys mažiau“, – ironizavo pašnekovas.
Neproporcingos proporcijos
Seimo nario V.Andriukaičio požiūriu, tiek valstybės vyrai, tiek visuomenė supranta, kad taupyti sunkmečiu reikia, tačiau R.Dagio vykdomoje socialinėje politikoje sunku įžvelgti bent elementarias proporcijas. Ministras rinkosi tarp ateities ir dabarties: mažinti pensijas dabartiniams pensininkams, arba mažinti pervedimus į privačius pensijų fondus. Nuspręsta eiti antruoju keliu – „Sodros“ pervedimai į privačius pensijų fondus sumažės iki 2 proc., žadant gyventojams dėl to patiriamus nuostolius vėliau kompensuoti. „Tokiu atveju ministras kompensavimo principą turėtų taikyti ir darbo užmokesčiui, juk dabar ir jis apkarpytas! Tai kodėl gi privatiems kaupiamiesiems fondams kompensuojame, o kitiems sektoriams – ne? Kur proporcijos?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Logikos R.Dagio taupyme neįžvelgė ir A.Sysas. „Sodros“ biudžeto skylės kamšomos visais įmanomais būdais, tačiau liberalcentristui Artūrui Zuokui patarus vaiko priežiūros atostogas sutrumpinti nuo dvejų iki vienų metų ir taip sutaupyti lėšų, siūlymas tuoj pat buvo apšauktas nelogišku. Nors valstybės galvos puikiai žino, kad tokių ilgų motinystės atostogų nėra nė vienoje Europos Sąjungos šalyje. Netgi turtingiausiai Europos valstybei Norvegijai tokia didžiulė išmokų našta yra per sunki. Lietuvoje vien šioms išmokoms kasmet yra skiriama apie 1 milijardą litų. Tačiau socialinės apsaugos ir darbo ministras kratosi tokios taupymo galimybės: „Gimstamumo skatinimas per pagarbą šeimai ir šeimos institucijos sutvirtinimą yra mūsų strateginė nuostata. Negi manote, kad mūsų tvirtos šeimos ir mūsų tautos ateitis – vaikai, kurie turi būti kiek įmanoma labiau apsaugoti, – nėra prioritetas, ir mes galime juos aukoti?“ – piktinosi ministerijos vadovas.
Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto narys A.Sysas tokius R.Dagio pareiškimus vadina ne strategine nuostata, o taktine priedanga. „Demonstratyviai aukštindamas šeimos kaip vertybės prioritetą, ministras nežiūri į kitus šalutinius įstatymus, lygiai taip pat skausmingai atsiliepiančius šeimos gerovei. Ar tėčio ir mamytės atlyginimai, pašalpos netekus darbo, parama susirgus neturi įtakos visos šeimos likimui? Ministras pjauna šaką, ant kurios pats sėdi“, – pabrėžė parlamentaras.
Išgyvena tapatybės krizę?
Šiuo metu Seimas svarsto Vyriausybės pateiktą Darbo kodekso pataisų paketą dėl darbo santykių liberalizavimo. Jas priėmus, kolektyvinėmis sutartimis darbdaviai lanksčiau galės nutraukti darbo sutartis, sulygti dėl kitokių išeitinių išmokų, įspėjimo terminų. R.Dagio manymu, liberalizavimas yra naudingas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui. Tačiau A.Sysas čia įžvelgia ne darbo santykių liberalizavimo galimybę, o darbuotojų prievartavimo grėsmę: „Aiškinamajame rašte aiškiai išdėstytas siūlymas: darbdaviui sudaryti sąlygas lengviau atleisti darbuotoją iš darbo. Ar čia liberalizavimas? Taip ir rašykime – darbuotojo garantijų mažinimas! Toks siūlymas mažų mažiausia prasilenkia su logika. Tiesą sakant, R.Dagys man vis labiau primena ne socialinės apsaugos, bet fi nansų ministrą. Nesu matęs, kad ne kuris kitas, o pats socialinių reikalų ir darbo ministras siūlytų viską mažinti ir atiminėti iš savo žmonių! Tačiau išties viskas paprasta – jis niekada nedirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete, o visą laiką buvo Finansų ir biudžeto komiteto narys. Žinant tai, daug kas tampa aišku“, – kalbėjo A.Sysas.
Šiai minčiai pritarė ir V.Andriukaitis. Jo įsitikinimu, R.Dagio siūlytos antikrizinės priemonės davė baisių rezultatų Lietuvos darbo rinkai. „Įmonių bankrotai, darbo vietų mažėjimas, mokesčių naštos pakėlimas atskiriems ūkio segmentams, akcizų didinimas ir t. t. – viskas dramatiškai išaugo per tris mėnesius paties ministro akivaizdoje. O jis juk yra ir darbo ministras, todėl turėjo „kryžium gultis“ prieš tas priemones. Ieškoma ne ekonomikos stimulų, o jos smaugimo būdų. R.Dagys paklusniai sutinka su visais Algirdo Šemetos socialinės politikos karpymo metodais, visais nedarbą didinančiais veiksniais. Jis jau kaip darbo ministras patenka į keblią padėtį, o kaip socialinės apsaugos ministras – į dar blogesnę. R.Dagys – tai ministras, kuris destabilizuoja socialinę sritį ir dar aktyviai ragina tam pritarti. Įspūdis toks, kad jis nesuvokia savo, kaip socialinės apsaugos ir darbo ministro, padėties. Žmogus pateko į tapatybės krizę“, – pabrėžė Seimo narys.
Reikėjo drąsos
Jurgis Razma, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas:
Bet kokiam žmogui atėjus į socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas tokiu ekonominiu sunkmečiu būtų labai sudėtinga dirbti. Didėjantis nedarbas, mažėjančios įplaukos į biudžetą, mažėjančios galimybės paremti socialines programas – visa našta ir atsakomybė gula ant ministro pečių. O visi, kurie tikisi vienokios ar kitokios socialinės paramos, ne visada pajėgia objektyviai vertinti situaciją ir suprasti, kad kažko tenka bent laikinai atsisakyti. Mano požiūriu, jo ligšioliniai taupymo būdai buvo subalansuoti, nes neuždėjo didelių papildomų naštų verslui ir kartu nepalietė ypatingai jautrių išmokų žmonėms. R.Dagys turėjo rasti savyje drąsos priimti tokius sudėtingus sprendimus, žinodamas, kad užkliudys ir keletą socialiai jautrių sričių, bet, regis, lengvesnių išeičių iš padėties niekas nepasiūlė.
Klauso, bet negirdi
Aldona Jašinskienė, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė:
Ministro priimami sprendimai, nors labai nepopuliarūs ir nepalankūs žmonėms, galbūt yra ir būtini. Tačiau yra labai ydinga praktika – nesitarti. Pamenu, kai po sausio 16-osios įvykių visos valstybės institucijos sakė, kad yra padaryta klaidų, todėl, kad nesitarta. Tačiau net ir po to – žodžio nesilaikoma. Išlieka ta pati tendencija – su mumis nei bendraujama, nei bendradarbiaujama. Profsąjungų atstovai neieško garantijų kokiai nors socialinei grupei, o tik nori tartis ir ieškoti sprendimų drauge. Tik bendrai susitarus galima priimti ir pačius nepopuliariausius sprendimus bei jų laikytis. Mūsų darbas – užtikrinti žmonėms, jog po priimtų sprendimų jie nebus taip visiškai sugniuždyti, kad ir po dešimties metų negalės atsitiesti.
Virginija Mačėnaitė
