Artūro sesuo Gerda kreipėsi į Lietuvos ambasadą Indijoje bei Užsienio reikalų ministeriją prašydama užtikrinti broliui palydą iki Lietuvos. Moteris jau apmokėjo vieną skrydžio bilietą broliui, sutinka apmokėti ir kitą, tačiau nežino, kaip užtikrinti, kad kelionė nuo Indijos iki Lietuvos būtų sėkminga. Jeigu Artūras būtų sugrąžintas, Lietuvoje savivaldybė galėtų suorganizuoti greitąją pagalbą ir vyras būtų guldomas į ligoninę.
Savo ruožtu Lietuvos ambasada Indijoje bando pasiekti, kad Artūras svečioje šalyje gautų psichiatrinį gydymą, bet suorganizuoti palydos negali – neleidžia teisės aktai. Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja apsvarstyti galimybę giminaičiams patiems atvykti į Indiją ir padėti Artūrui grįžti į Lietuvą.
Bet blogiausia, kad negydant situacija tik prastėja – Artūras užsieniečių deportacijos centre veliasi į konfliktus, jam pasireiškia vaizdinės haliucinacijos, vyras eksponuoja nuogą savo kūną. Giminaičių teigimu, vaikinas buvo sumuštas, nes galimai kiti gyventojai neapsikentė jo elgesio.
Lietuvoje dirbo taksistu, bet Indijoje liga parodė veidą
Kaip pasakoja giminaičiai, Artūras serga paranoidine šizofrenija, tačiau kadangi tai ne proto, o psichikos negalia, vartodamas vaistus vyras galėjo gyventi ganėtinai visavertį gyvenimą ir dirbti taksi vairuotoju. Jeigu liga paūmėdavo, tuomet Artūras guldavosi į ligoninę.
Remiantis Gerdos pasakojimu, į Indiją Artūras išvyko 2019 metais dėl neaiškių priežasčių. Indijoje, sesers teigimu, jos brolis valkatavo, savanoriavo šunų prieglaudoje, ne kartą buvo pradingęs. Tačiau šių metų kovo mėnesį Artūrą sulaikė Indijos migracijos pareigūnai, nes vaikinui pasibaigė vizos galiojimas, tad šalyje jo buvimas yra nelegalus. Jis buvo apgyvendintas Delio užsieniečių deportacijos centre.
Kadangi Artūras kurį laiką nevartojo vaistų, jo sveikatos būklė šiuo metu yra ypatingai prasta: vyras ne tik nepajėgia savarankiškai grįžti namo, bet jam pasireiškia haliucinacijos, jis girdi balsus, plėšia nuo savęs drabužius, priekabiauja prie žmonių, lipa į medžius bei negeba užmegzti kontakto su seserimi, bandančia pakalbėti su juo nuotolinėmis priemonėmis.
Gerda sako iš pradžių maniusi, kad brolį deportuos, tačiau ambasada paaiškino, kad giminaičiai turi nupirkti Artūrui bilietą namo ir sumokėti už laikiną grįžimo pažymėjimą. Visa tai kainavo 478 eurus, bet moteris sutiko apmokėti kelionę ir dokumentus, nors tam reikėjo pasiskolinti pinigų.
Kelionė turėjo įvykti šių metų balandžio 23 dieną, tačiau ambasada netikėtai pranešė, jog įsodinti Artūro į lėktuvą nepavyko – Delio oro uoste vyras nusiplėšė nuo savęs drabužius, pradėjo priekabiauti prie kitų žmonių, todėl buvo grąžintas atgal į užsieniečių registracijos centrą. Organizuojant kitą jo parvykimą, tektų bilietus pirkti iš naujo ir apmokėti kitą laikiną grįžimo pažymėjimą.
„Paprašėme ambasados Artūrui į centrą, kuriame jis šiuo metu yra, iškviesti psichiatrą. Tikėjomės, kad kažkiek jį pagydžius, jis be problemų bus įleistas į lėktuvą ir grįš į Lietuvą. Balandžio pabaigoje Artūrui buvo iškviestas psichiatras, paskirti vaistai dešimčiai dienų, tačiau vaistai skirti miego sutrikimams. Įprastai jis vartodavo kur kas rimtesnius vaistus ir apskritai, ligai paūmėjus, Lietuvoje gydydavosi psichiatrijos ligoninėje“, – padėtį išdėstė Gerda.
Moteris paprašė, kad Lietuvos ambasada Indijoje užtikrintų palydą jos broliui, bet kol kas jos noras lieka neįgyvenamas – tokios paslaugos nėra teikiamos pagal Lietuvos teisės aktus.
„Nuo balandžio vidurio tas klausimas vis sprendžiamas: Lietuva negali jo parvežti, netaiko tokių paslaugų. Čia reiktų vykti su palyda, nes jį reikia paguldyti į ligoninę. Rašėme į visas institucijas, bet niekas nepadeda“, – apgailestavo Gerda.
Pasak moters, birželio mėnesio pradžioje Lietuvos ambasados Indijoje darbuotojas aplankė jos brolį užsieniečių deportacijos centre, bet gerų žinių iš susitikimo neparnešė: centro darbuotojų teigimu, Artūro psichikos būklė per keletą mėnesių dar labiau pablogėjo.
„Prie viso to situaciją pablogina ir tai, jog tarp Artūro ir kitų asmenų, kurie ten yra laikomi, kyla konfliktų, smurtas“, – pasakoja Gerda.
Ambasada negali užtikrinti palydos lietuviui
Užsienio reikalų ministerija, kuri atsakinga už Lietuvos ambasadas užsienyje, pripažįsta, kad situaciją puikiai žino, bet palydėjimo iš Indijos į Lietuvą užtikrinti negali, nes to nenumato mūsų šalies teisės aktai.
„Ministerija ar Lietuvos diplomatinės atstovybės nėra įgaliotos vykdyti ar finansuoti Lietuvos piliečių medicininės repatriacijos iš užsienio valstybių. Pagal turimą informaciją iš Indijos institucijų, ši šalis taip pat negali skirti Indijos valstybės lėšomis finansuojamos medicininės palydos asmens skrydžio metu“, – sakoma ministerijos atsakyme tv3.lt.
Pasak tarnautojų, konsuliniai pareigūnai keletą kartų aplankė Artūrą užsieniečių deportacijos centre, nuolat bendrauja su vyro giminaičiais, tarpininkauja dėl medicininės pagalbos teikimo ir šiuo metu bando pasiekti, kad Artūras atsidurtų ligoninėje Indijoje. Kol kas pastangos be rezultatų.
„Ambasada taip pat yra nota kreipusis į Indijos išorės reikalų ministeriją dėl Lietuvos piliečio, prašydama užtikrinti žmogaus teises, suteikti informaciją dėl susidariusios situacijos bei užtikrinti reikiamą medikų pagalbą“, – sako ministerijos atstovai.
Norint sugrąžinti Artūrą į Lietuvą, Užsienio reikalų ministerija siūlo giminaičiams arba kreiptis į draudimo bendrovę, arba svarstyti galimybę patiems atvykti į Indiją ir padėti pargabenti vyrą į namus.
Paklausta, ar negalvoja vykti pati parsivežti brolio, Gerda sako apie tai svarsčiusi, bet tai gana sudėtinga tol, kol Artūrui Indijoje nėra taikomas normalus psichiatrinis gydymas, neišrašomi ligai kontroliuoti būtini vaistai. Priešingu atveju, gali susiklostyti analogiška situacija kaip ir balandžio mėnesį – oro uoste Artūras gali pradėti neadekvačiai elgtis, todėl tikriausiai vėl nebūtų įleistas į lėktuvą.
„Mes net nežinom, ar Artūras ją atpažintų. Ir kokiu teisiniu pagrindu? Juk tai ne šuniukas, tai suaugęs vyras – už rankytės nepaimsi, neatvesi prie oro uosto patikros“, – sako Gerdos vyras Vytenis, pažymėdamas, kad Artūras yra laikomas veiksniu, todėl priversti jį parvykti arba gydytis kol kas galimybių nėra.
Vytenis pasakoja, kad paūmėjimų atvejais Artūrui ir Lietuvoje buvo būdingos superidėjos, o paskui jas keisdavo depresija ir agresija. Viena tokių superidėjų ir buvo kelionė į Indiją – į ją Artūras susiruošė per tris dienas ir neklausė giminaičių maldavimų niekur nevykti.
„Ir nėra taip, kad išrašei vaisus ir davei. Reikia žiūrėti, kurie vaistai tinka, kurie gali pernelyg nuslopinti. Lengva pasakyti „nuvažiuokit“, tai tuomet gali bet kas nuvažiuoti. Ir ką? Teisiškai jis yra veiksnus, bet dabartinė jo būsena yra kitokia. Mes kartais kalbame, o neduok Dieve, atsitiks taip, kad jis nebegrįš į normalią būseną?“, – sako pašnekovas.
Artūro sesuo Gerda teigia, kad su ambasada kalbėjo ir apie privatų gydymą broliui, kurį, jeigu suma būtų pakeliama, galėtų apmokėti giminaičiai, bet kadangi Artūras Indijoje šiuo metu yra nelegaliai, jo vizos galiojimas pasibaigęs, tai apsunkina net ir šią galimybę. Sprendimą dėl vyro gydymo tikriausiai priims Indijos imigracijos biuras.
Kaip galima parvežti psichikos negalios kamuojamą žmogų?
Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius pasakoja, kad panašios situacijos kaip Artūro nėra labai retos, nes visomis ligomis sergantys žmonės šiais laikais yra linkę keliauti, tik kartais nutinka, jog grįžti tampa sunkiau nei išvykti.
„Problemų nekyla tose šalyse, kuriose galioja europinė sveikatos draudimo kortelė, arba jeigu žmogus yra apsidraudęs. Kai yra šitie variantai, tai viskas vyksta paprastai: žmogus patenka į tos šalies psichikos sveikatos įstaigą, ten yra gydomas, o jeigu būklė pakankamai gera ar įmanoma pagydyti tiek, kad asmuo būtų ramesnis, tuomet duoda palydintį asmenį ir atskraidina iki Lietuvos. O tada mes jau derinamės su greitąja medicinos pagalba: jie paima žmogų tiesiai iš lėktuvo ir perveža tolimesniam gydymui mums. Taigi su civilizuotomis šalimis problemų nėra: ir mes gydome užsienio piliečius, ir mūsų ne vienas pilietis yra užsienyje gydytas“, – pasakoja pašnekovas.
Kalbėdamas apie Artūro situaciją, M. Marcinkevičius pripažino, kad situacija nėra eilinė. Jis sako negalintis vertinti Indijos psichiatrinio gydymo pažangumo, todėl sunku numatyti, ar Artūrui padėtų, jeigu jį bent kuriam laikui priimtų į vietos ligoninę. Tik jeigu Artūras neturi privataus sveikatos draudimo ir kadangi tai nėra Europos Sąjungos valstybė, iškart kyla klausimas dėl apmokėjimo už gydymą. Be to, nereikia užmiršti ir pandeminės situacijos, kuri visą Indijos medicinos sistemą parklupdė ant kelių.
Paranoidinę šizofreniją M. Marcinkevičius apibūdina kaip sunkią psichikos ligą, kuriai būdinga gana įvairi eiga: gerybinė, vidutinė ir rezistencinė. Nuo eigos dažnai priklauso sergančiojo gyvenimo kokybė.
„Kai eiga yra lengva, žmogui pasitaiko kažkoks psichozės epizodas, bet su gydymu tokie epizodai gali nesikartoti 5-10 metų. Esant vidutinei eigai, psichozės pasikartojimai dažnesni, bet gaudamas gydymą žmogus gali gyventi pakankamai įprastai: ir dirbti, ir mokytis, ir gyventi normalų socialinį gyvenimą. Taip pat daug kas priklauso nuo paties žmogaus ar jo artimųjų, kaip laiku sugeba pastebėti pablogėjimą ir koreguoti gydymą. Ir yra gydymui rezistenciška arba sunki eiga, kai nepaisant gydymo, žmogui sunku gyventi pilnavertį gyvenimą, nors jis nėra nuolatinėje psichozėje. Su kuo mes dažnai susiduriame, kad išėję iš ligoninės tokie žmonės po kelių savaičių nutraukia vaistų vartojimą. Be vaistų šita liga nepraeina, tai rimta psichikos liga“, – pasakoja psichiatras.
Paklaustas, ar įmanoma būtų išrašyti Artūrui reikiamų vaistų Lietuvoje ir perduoti per ambasadą Indijos užsieniečių deportacijos centrui, M. Marcinkevičius svarstė, kad tai gana keblu, nes negalima išrašyti vaistų pacientui, kurio gydytojas nemato ir kuris yra ištiktas sunkios psichozės būsenos.
„Dar kebliau – o kas užtikrins, kad tie vaistai būtų vartojami, ypač, jeigu, kaip sakote, žmogus yra agresyvus. Turi būti kažkas, kas užtikrintų, kad jis tuos vaistus tvarkingai išgertų. Ir pacientas turi sutikti juos gerti. O per tuos pablogėjimus žmonės kaip tik nenori vartoti vaistų, nesutinka. Aš manau, kad jeigu jis vartotų vaistus, juos galėtų išrašyti ir vietinis gydytojas. Bet jeigu situacija yra sudėtinga, tada reikia intensyvaus stacionarinio gydymo“, – mano gydytojas.
Jis taip pat pažymi, kad sergančiajam gali padėti artimieji, su kuriais jis palaiko gerą kontaktą. Pasak M. Marcinkevičiaus, artimųjų buvimas gali raminti, nes ūmių būklių pacientai agresiją dažniausiai rodo iš baimės ar streso – o patikros oro uostuose, skrydžiai kaip tik ir kelia stresą.
„Kai kuriais atvejais atskrenda artimieji, šalia kurių sergantysis jaučiasi saugus, ir jį ramiai parsiskraidina į savo šalį. Bet visi atvejai labai individualūs“, – pastebi pašnekovas.
