Siaubingame vaizdo įraše, kurį jis paviešino, jis stovėjo apsuptas Wagnerio karių kūnų Bachmute ir keikė Rusijos generolus.
Prigožinas pagrasino išvesti savo pajėgas iš Bachmuto, jei joms nebus nedelsiant suteikta daugiau amunicijos. Daugeliui stebėtojų atrodė, kad tarp Wagnerio ir Kremliaus santykiai pašlijo. Kiti spėliojo, kad Prigožino dienos gali būti suskaičiuotos, mat jo priešais tapo visa Rusijos karinė vadovybė.
Tačiau po dviejų dienų Prigožinas atsisakė grasinimo ištraukti Wagnerį iš Bachmuto ir bandė sakyti, kad viskas susiklostė geriau, nei yra išties. Ir tada naujame vaizdo įraše jis išbarė kažkokį neįvardytą „laimingą senelį“, kuris „mano, kad yra geras“, Maskvoje ne vienas po to kilstelėjo antakius.
Galiausiai melodrama atrodė kaip beviltiškas Prigožino bandymas išsaugoti Wagnerio, kaip vienintelio Rusijos padalinio, galinčio vykdyti puolimo operacijas, reputaciją, nepaisant katastrofiškų nuostolių Bachmute.
Visgil Putinas toleruoja ar bent jau iki šiol toleravo Prigožino išdaigas, o Wagneris patenka į Rusijos karinę ir žvalgybos hierarchiją. Tiesą sakant, Wagnerio iškilimas yra tik naujausias įvykis per ilgą Rusijos ir Sovietų Sąjungos pasitikėjimo neformaliomis karinėmis jėgomis istoriją, kuri siekia Stalino epochą.
Be to, grupuotė turi "praeitį" Ukrainoje, ji yra kariavusi Donbase. Putinui Wagneris taip pat tapo itin svarbia priemone suvaldyti kariuomenę, kurią jis ilgą laiką laikė potencialia grėsme savo valdžiai.
Priešingai Vakarų prielaidoms, didelis Wagnerio vaidmuo kare yra susijęs su galios dinamika Maskvoje ir su tuo, kas vyksta mūšio lauke Ukrainoje.
Slaptos Stalino pamokos
Norint suprasti santykinę Prigožino ir Wagnerio stiprybę Rusijoje, reikia pagalvoti, kaip į juos žiūri mažiausiai keturios skirtingos Rusijos valstybės dalys: karinė žvalgyba GRU, kariuomenė apskritai, valstybės saugumo agentūra FSB ir pats Putinas.
GRU suvaidino pagrindinį vaidmenį Wagnerio ištakose, o priežastys didžiąja dalimi glūdi audringose reformose, kurias karinė žvalgyba išgyveno iki 2010 metų. Valdant Šoigu pirmtakui Anatolijui Serdiukovui, kuris ėjo gynybos ministro pareigas 2007–2012 m., ministerija bandė sumažinti GRU vaidmenį kariuomenėje.
Tačiau netrukus valdžią perėmęs Šoigu pakeitė kursą ir skyrė naujų išteklių GRU. Dėl to agentūra buvo papildyta naujais darbuotojais, kurių daugelis buvo užverbuoti iš Spetsnazo – karinių specialiųjų pajėgų, kurias tradiciškai prižiūrėjo GRU.
Agentūrai vadovaujantys generolai norėjo pritraukti daugiau Spetsnazo: tuo metu Rusijos kariuomenė buvo smarkiai įsitraukusi į konfliktą Sirijoje, taip pat Kryme ir Rytų Ukrainoje, o GRU sutelkė dėmesį į tai, ką ji vadino „aktyvia žvalgyba“. Vykdė ginkluotas operacijas, o ne tiesiog tradiciškai šnipinėjo.
Vėlesniais metais šis Spetsnazo mentalitetas agentūroje išaugo, ir generolas Vladimiras Aleksejevas, kuris buvo atsakingas už Spetsnazą, buvo paaukštintas ir tapo pirmuoju GRU vadovo pavaduotoju.
Pasikeitus GRU prioritetams, apie Wagnerio egzistavimą pirmą kartą buvo pranešta Rusijos žiniasklaidoje. 2015 metais Sankt Peterburge įsikūrusi nepriklausoma naujienų svetainė Fontanka.ru pranešė, kad privačios karinės kompanijos nariai aktyviai veikė Rytų Ukrainoje.
Fontanka taip pat pirmasis pranešė, kad Prigožinas buvo pagrindinis Wagnerio rėmėjas ir kad Dmitrijus Utkinas, tarnavęs Spetsnatz vadu, buvo atsakingas už Wagnerio karines operacijas. Tiesą sakant, nors tuo metu tai nebuvo žinoma, GRU viduje buvo suformuotas naujas skyrius, prižiūrėjęs privačių karinių įmonių, įskaitant Wagner, veiklą.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai pirmą kartą buvo pranešta apie Wagnerio egzistavimą, vienas GRU pareigūnas patvirtino, kad egzistuoja šis naujas skyrius, kuriame dirbo Spetsnaz veteranai. GRU patogiai paneigė Wagnerio egzistavimą, kai Rusija viešai išsižadėjo savo tiesioginio dalyvavimo Rytų Ukrainoje.
Iš pažiūros privačių karinių įmonių naudojimas atitinka naują dvidešimt pirmojo amžiaus karo modelį. Pavyzdžiui, JAV Irake naudojo karinius rangovus, o Wagneris yra panašus į JAV karinį rangovą Blackwater.
Tačiau Wagneris taip pat turi daug senesnės tradicijas, siekiančios sovietinius laikus, tai tarsi istorijos tąsa, mat anuomet Kremlius pasitelkdavo nežymėtas pajėgas, kad galėtų kištis į konfliktus visame pasaulyje.
Nors sovietų valdžia niekada oficialiai nepatvirtino savo įsikišimo, yra gerai žinoma, kad XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Stalinas atsiuntė karinius patarėjus į Ispaniją,
Visiems išvykusiems sovietų kariams buvo suteikti netikri ispaniškai skambantys vardai. (Vienas iš šių patarėjų buvo legendinis sovietų karininkas Haji Mamsurovas, kuris Ispanijoje buvo žinomas kaip pulkininkas Xanti ir kuris galėjo būti vienas iš galimų Roberto Jordano personažo prototipų Ernesto Hemingvėjaus romane „Kam skambina varpas“.)
2015 m. , Ispanijos miestelis netoli Madrido per ceremoniją, kurioje dalyvavo Mamsurovo palikuonys ir Rusijos vyriausybės pareigūnai, atidengė paminklą pulkininkui Xanti. Sovietų ir Rusijos kariniai pareigūnai ilgą laiką laikė Ispanijos pilietinį karą „geru karu“: sovietų kariai buvo dešinėje, o kovos buvo neabejotinai antifašistinės, nes respublikonai kovojo su generolo Francisco Franco, kuris buvo Musolinio ir Hitlerio sąjungininkas.
Oficialioje Rusijos istoriografijoje sovietų įsikišimas Ispanijoje laikomas tiesioginiu Didžiojo Tėvynės karo – monumentalios Rusijos kovos su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais – pirmtaku.
GRU Rusijos patirtis Ispanijos pilietiniame kare tapo patogiu pateisinimu, kodėl ji kuravo Wagnerio pajėgas Ukrainoje, kur Kremlius tvirtino vėl kovojantis su fašistais. O Wagneris netgi turėjo savo pulkininką Ksanti: kaip ir garsusis sovietų karininkas, Dimitrijus Utkinas naudojo nom de guerre – Wagner, o jo „žygdarbiai“ iki šiol skamba Sirijoje.
Generolų žaidimai
Tačiau daug sudėtingesnis klausimas yra Wagnerio parama kariuomenėje ir FSB. Per metus nuo jo atsiradimo 2015 m., o ypač nuo dabartinio Rusijos karo Ukrainoje pradžios, Wagnerio karinių operacijų pobūdis gerokai pasikeitė.
Wagneris nebėra slapta, tamsi samdinių organizacija, dabar apie juos žino visi, o jie tapo dideliu kariniu vienetu, kuris vykdo operacijas keliose šalyse, turi savo artileriją ir oro pajėgas ir didžiulius verbavimo stendus Rusijos miestų gatvėse. Jie taip pat tapo žinomi, kaip žiauriausia Rusijos kariuomenės jėga, atvirai besigirianti baisiausiu būdu žudanti „išdavikus“.
Prigožinui vis drąsiau kritikuojant karinę vadovybę, daugelis stebėtojų ėmė abejoti, kiek laiko jis gali taip daryti ir išsisukti. Pasak pareigūnų, šiuo metu GRU palaiko Wagnerį. Atrodo, kad GRU tiki, jog Wagneris yra naudingas.
Tačiau GRU parama Prigožinui nesuteikia daug garantijų. Putino kadencijos metu buvo žymių atvejų, kai GRU parama nebuvo labai svarbi. Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje GRU ir jos Spetsnazo pajėgos prižiūrėjo įgaliotąjį karinį batalioną Čečėnijoje pavadinimu „Vostok“, kuriam vadovavo galingas čečėnų karo vadas Ruslanas Jamadajevas.
„Vostok“ buvo efektyvi jėga, o Jamadajevas ištikimas GRU žmogus. Tačiau to nepakako apsaugoti jį, kai jo klanas pradėjo atvirą konfliktą su Čečėnijos prezidentu Ramzanu Kadyrovu. 2008 m. rugsėjį Jamadajevas buvo nužudytas, kai sėdėjo savo automobilyje vos už kelių šimtų metrų nuo Baltųjų rūmų Maskvoje (Rusijos vyriausybės būstinė). Daugelis mano, kad nužudymą užsakė Kadyrovas.
Šiuo metu Prigožinas taip pat išlaiko tam tikrą paramą kariuomenėje, nepaisant jo kritikos Gynybos ministerijai. Nuo 2022 metų rugsėjo, kai Rusija prarado daug teritorijos dėl Ukrainos puolimo šiaurės rytuose, Prigožinas atvirai atakuoja Rusijos karinę vadovavimo grandinę.
Nepaisant to, Rusijos žiniasklaidai, įskaitant vadinamuosius voenkorus – Rusijos karo reporterius, kurie yra įkomponuoti į kariuomenę, buvo įsakyta padėti reklamuoti Wagnerį ir jo veiklą Ukrainoje.
Dėl to prokremliški laikraščiai ir toliau skelbė interviu su Wagnerio karininkais, šlovinančiais grupuotės kovinę dvasią. Net ir dabar Rusijos žiniasklaidos pro-Wagnerio nušvietimas nenuslūgo.
Be to, atrodo, kad ir pati armija remia Wagnerį. Anot Prigožino, paviešinus jo Bachmuto vaizdo įrašą, karinė vadovybė paskyrė generolą Sergejų Surovikiną, buvusį Rusijos pajėgų Ukrainoje vadovą ir vis dar vieną gerbiamiausių Rusijos generolų, prižiūrėti, kaip Wagneriui tiekiama amunicija ir kiti ištekliai.
Prigožino privalumas yra tas, kad Wagneris be jo liktų beveidis, o Rusijos karinė vadovybė jo nelaiko konkurentu. Nors Prigožinas nepaliaujamai reklamavo savo kovotojus kaip pajėgiausias kovines pajėgas Rusijos pusėje, jis taip pat dėjo ypatingas pastangas, kad jo karininkai ir lauko vadai liktų anonimiški.
Nė vieno jų vado, net Utkino, rusai nepažįsta, o kai Wagnerio kariai ir karininkai apklausiami voenkorų, jie lieka anonimiški. Karinės vadovybės tolerancija Wagneriui yra svarbi, tačiau ji gali būti atšaukta tą minutę, kai kariuomenė ar Kremlius nuspręs, kad to reikia.
Rusijos generolai nėra žinomi dėl savo ištikimybės kovos draugams. Lygiai taip pat svarbi Wagneriui yra FSB, pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros, pozicija. Po pirminių FSB klaidų karo pradžioje agentūra neseniai atgavo savo pagrindą ir įtaką Rusijos sistemoje.
Pačioje Rusijoje FSB darosi vis agresyvesnė. Tačiau ji taip pat labai aktyviai veikia Ukrainoje, ypač jos karinės kontržvalgybos skyrius, kuris prižiūri kariuomenę, kuris slopino visų formų pasipriešinimą Rusijos okupuotose teritorijose.
Blogio nauda
Tačiau svarbiausias veiksnys, lemiantis tolesnį Prigožino vaidmenį Ukrainoje, yra Putinas. Iš tiesų, pasikartojantys Prigožino išpuoliai prieš du aukščiausius kariuomenės lyderius atrodo blogai, todėl tik asmeninė Putino parama gali lemti Wagnerio lyderio vaidmenį kare.
Bet kodėl Prigožinas reikalingas Putinui? Paaiškinimas slypi sudėtinguose Putino santykiuose su Rusijos kariuomene. Pirmaisiais jo valdymo metais vienas didžiausių Putino iššūkių buvo suvaldyti kariuomenę.
Kaip viena didžiausių pasaulio armijų didžiulėje šalyje, kurioje viskas daroma viduje, kariuomenė turi tradiciją pasirūpinti, kad išorinis pasaulis kuo mažiau žinotų apie jos veiklą. Tai reiškia, kad įprastos valdymo formos ir viešoji priežiūra – per parlamentą, teisėsaugą ar žiniasklaidą – Rusijoje tiesiog nevyksta.
Pirmąjį savo kadencijos dešimtmetį Putinas siekė sugriežtinti kariuomenę, gynybos ministru paskirdamas buvusį KGB generolą ir jo patikimą draugą Sergejų Ivanovą. Tačiau Putinas buvo priverstas jį pakeisti 2007 m., kai paaiškėjo, kad Ivanovo pastangos pradėti didesnę karinę reformą žlugo. Vėliau su Šoigu, kitu svetimu kariuomenei žmogumi, Putinas vėl bandė įgyti daugiau svertų.
Tačiau dabar, po daugiau nei metus trukusio karo Ukrainoje, nėra daug įrodymų, kad Putinui su Šoigu pasisekė labiau nei su Ivanovu. Be to, Putinas supranta, kad karo metu kariuomenė yra linkusi įgyti daugiau galios valstybėje.
Jis žino, kad kuo ilgiau tęsis karas, tuo labiau ši galia augs ir jam gali būti sunkiau kontroliuoti. karius ir generolus. Dėl to Putinas griebiasi vis neįprastesnių metodų, kad sutramdytų generolus. Pavyzdžiui, nuo 2022 metų rudens jis skatino voenkorus viešinti kariuomenės problemas.
Tačiau dar svarbesnis buvo Wagnerio, kaip kariuomenę atsveriančios jėgos, vaidmuo. Prigožinui, nepaisant ypatingų aukų, kurias patyrė jo kareiviai, ši situacija yra naudinga. Jis pripažįsta, kad niekada nekels politinės grėsmės Putinui, nes neturi jokios kitos paramos Rusijos valdančiame elite, išskyrus paties Putino globą.
Turėdamas ypatingą statusą – laisvai valdomas GRU, toleruojamas kariuomenės ir saugomas Putino – Prigožinas tikisi išsaugoti savo unikalią poziciją Kremliaus scenoje, kuri vis labiau mena viduramžius.
Ir šioje situacijoje netgi piktinantys Prigožino išpuoliai gali būti projekto dalis: kuo labiau jis elgsis kaip piktas teismo juokdarys, tuo geriau. Tai pažįstamas tipas Rusijos istorijoje. XVIII amžiuje caras Petras Didysis pavertė Aleksandrą Menšikovą, savo paties rūmų juokdario versiją, galingiausiu šalies princu dėl tos pačios priežasties: kuklios kilmės Menšikovas neturėjo jokios pozicijos Rusijos aristokratijoje ir buvo žiaurus, negailestingas ir visiškai ištikimas carui, kuris turėjo įprotį jį mušti lazda.
Tačiau Prigožinas, matyt, nesupranta, kad Putino Rusija nėra Petro Didžiojo Rusija, nors jis ir Putinas bandė tai padaryti.
Daugelis Rusijos visuomenės sluoksnių, ypač šalies biurokratija, su siaubu ir pasibjaurėjimu stebi Wagnerio boso išsišokimus. Šiuo metu Wagneris sudegina daugiau amunicijos nei bet kuris kitas Rusijos dalinys, o tai gali būti pateisinama tik tol, kol Wagneris daro tai, ką žadėjo Prigožinas – pažangą Bachmute.
Jei mūšio lauke reikalai pakryps į pietus, ši milžiniška kelis mėnesius trunkanti kampanija, kurios metu Wagneris paaukojo tūkstančius žmonių gyvybių ir sunaikino didžiulius kiekius karo reikmenų, gali pradėti atrodyti kaip milžiniškas ribotų išteklių švaistymas.
Bet ar Putinas rimtą Wagnerio nesėkmę laikytų sunkiu nusikaltimu, yra kitas klausimas. Rusijos prezidentas ilgą laiką efektyviai naudojasi žlugusiais biurokratais, politikais ir kitais pakalikai – į galvą ateina buvęs prezidentas ir ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. Kitas galėtų būti Prigožinas.
