Kinija, pasak apie šią šalį diskutavusių ekspertų ir sprendimų priėmėjų, šiuo metu aktyviai dirba ties savo, kaip taikdarės įvaizdžio, siekia didesnės diplomatinės įtakos pasaulyje ir tuo pat metu flirtuoja su visomis pusėmis. Manoma, kad taip siekiama įgyti daugiau politinės įtakos ir patirties prieš galimą didesnį susidūrimą ateityje.
Pasitikėjimo Kinija – mažėja, nors Europos didžiųjų valstybių lyderiai ir vyksta į Pekiną su didelėmis verslo delegacijomis, bet supratimo, kad susidūrimas artėja, o verslas su kinais yra pavojingas dalykas, nedaugėja. Vyksta keistas žaidimas su laiku.
Lietuva ekonomiškai atsisiedama nuo Kinijos yra gana vieniša, nors, pasak ekspertų ir politikos formuotojų, ilgoje perspektyvoje tai turėtų išeiti mums į naudą. Diskusijoje dalyvavusių ekspertų pavardžių negalime įvardinti, nes tokios buvo diskusijos sąlygos.
Santykiai bjūra
Keičiasi JAV ir Kinijos santykių tonas, ypatingai kalbant apie abipusio nepasitikėjimo dinamiką, kuri jaučiasi pastaraisiais metais. Tas nepasitikėjimas yra susijęs su Kinijos šnipinėjimo atvejų augimu, nors pats atvejų augimas nėra svarbiausias šio pokyčio veiksnys. Pagrindinis ir daugiausiai nerimo keliantis dalykas yra stiprėjantys Kinijos pajėgumai, ypatingai kibernetinėje plotmėje ir tų pajėgumų skirtumas lyginant su JAV.
„Strateginių ir tarptautinių studijų centro atliktas tyrimas parodė, kad Kinijos šnipinėjimo veikla per paskutinius dvidešimt metų išaugo labai smarkiai, o daugiausia šnipinėta pastaraisiais metais. Kertinė riba, nuo kurios įvyko pokyčiai yra Xi Janpingo atėjimas į valdžią. Pagrindinės šnipinėjimo sritys yra komercinis, kibernetinis šnipinėjimas ir akademinis šnipinėjimas. Kalbant apie pramoninį šnipinėjimą, tai jau senokai yra viena pagrindinių sričių, kelianti didžiulę įtampą tarp JAV ir Kinijos. Tokių atvejų nemažėja, jie tampa vis išradingesni.
Kibernetinis šnipinėjimas šiuo metu kelia daugiausiai iššūkių, nes Kinija pradeda įgauti didelį pranašumą, čia kuriama sinergiją tarp civilinių ir karinių organizacijų, jos bendradarbiauja. Viena iš pačių aktualiausių temų, kurios šiuo metu audrina visuomenę, tai socialinių platformų karai.
„Tik Tok“ klausimas JAV yra labai rimtai nagrinėjamas. Tai, matyt, vienas iš nedaugelio klausimų, kai JAV politikai yra vieningi, nepaisant partinių linijų. Pagrindiniai debatai yra ne tik ar reikia blokuoti, bet ir tai, kaip tai reikia padaryti. Tai bus nemaža dilema, ir daugelis laukia, kaip ji bus išspręsta“, – sakė Kinijos ekspertas.
Pasak kito politikos eksperto, matosi ir ryškėjantis Kinijos noras tapti ne tik šnipinėjančia galia, ekonomine supervalstybe, bet ir diplomatine galia. Čia yra gana naujas etapas Kinijos galios projekcijoje.
Kinijos deklaruojamas noras tarpininkauti derybose tarp Rusijos ir Ukrainos, pakankamai sėkmingas įsitraukimas į derybas tarp Saudo Arabijos ir Irano, ir visai neseniai paskelbtas noras tarpininkauti tarp palestiniečių bei Izraelio rodo, kad kinai bando savo galią projektuoti ne tik siauroje diplomatinėje „vilko karių“ politikoje. Pastaroji yra žinoma, kaip gynybinė į save koncentruota diplomatija.
„Kinai dabar bando pereiti į globalesnį lygį, tapti globaliais tarpininkais. Tai nauja ambicija ir rimtas kėsinimasis į JAV ir Europos dominavimą. Nes paskutinius kelis šimtus metų globalioje diplomatinėje arenoje dominavo europiečiai ir amerikiečiai. Kinai bando tą dominavimą išjudinti“, – svarstė politikos ekspertas.
Jis pridūrė, kad, Kinijos vertinimas Europoje nėra vienareikšmis. Viena vertus nieko nestebina kalbos apie tai, kad Kinija yra grėsmė ar sisteminis varžovas. Svarstoma, kad reiktų mažinti priklausomybę nuo Kinijos tiekimo grandžių, technologijų, kurios gali būti skirtos ir šnipinėjimui.
„Kinijos grėsmės supratimas yra tapęs nauja realybe, ta tema pripažįstama visur. Net Vokietijos didžiosios partijos pripažįsta, kad didelis noras ekonomiškai susisaistyti su Kinija galėtų būti klaida. Kita vertus, jei kalbėtume apie priešingas tendencijas, tai tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos vadovai rodo didžiulį dėmesį Kinijai, vežasi didžiules verslo delegacijas į Kiniją, sudarinėja verslo kontraktus, įskaitant strateginius sektorius, tokius, kaip branduolinė energetika, aviacija. Vieną dieną kalbi apie grėsmes, o kita dieną pasirašomos sutartys, kurios tas grėsmes turėtų sustiprinti“, – stebėjosi ekspertas.
Anot jo, Vokietijos, Prancūzijos ar JAV politikai nekalba apie ekonominį atsisiejimą nuo Kinijos. Ekonominio atsisaistymo kol kas nėra didžiųjų valstybių darbotvarkėse.
Lietuvos politika liko nesuprasta?
„Taigi, turime įdomią ir gana rimtą problemą, kai kalbame apie Lietuvos poziciją Kinijos atžvilgiu. Lietuva buvo bene vienintelė ES šalis, kuri per labai trumpą laiką 90 proc. sumažino savo eksportą į Kiniją. Turėjome aiškų kritimą ir kartu turėjome politinę poziciją, kad viskas čia gerai. Kuo mažiau prekybos su Kinija, tuo geriau, nes esame saugesni, galime išreikšti savo poziciją.
Panašiai, kaip turėjome vengti susisaistymo su Rusija, taip turėtume mažinti ir priklausomybes nuo Kinijos. Taigi, atsisaistymas nuo Kinijos yra ne kartą išreikšta mūsų oficiali pozicija. Bet, deja, mes šiai tezei neturime daug sąjungininkų. Atsisaistymas ekonomine, technologine ir kitokia prasme yra gana aiški, bet vieniša pozicija“, – aiškino ekspertas.
Anot jo yra ir kita bėda, ogi tai, kad mes užsienio politikoje neturime vieningos ir tvarios pozicijos, nėra sutarimo tarp politinių partijų dėl mūsų užsienio politikos gairių, strategijos. Dabar lyg ir suvarstoma, yra toks pasiūlymas, Kinijos visiškai neminėti politinių partijų susitarime dėl užsienio politikos.
„Šios problemos: vienišumas, Europos neryžtingumas ir atsisaistymas nuo Kinijos susiveda į dar vieną klausimą – galimą Taivano konfliktą ir reakcijas į jį. Visi kalba apie tai, kad reikia kiek galima daugiau stabilumo, norime sulaikyti galimą agresiją. Bet reikėtų priimti realybę, kad visgi nėra vieningos Vakarų šalių pozicijos, kaip reiktų reaguoti į Kinijos agresiją prieš Taivaną.
Tiesa, tai nebūtinai iškart būtų invazija, tai gali būti blokados, izoliacijos ir kita. Bet vieningos pozicijos ir JAV, ir Europoje nesimato, kad ir ekonominių sankcijų prasme. Ar ES būtų nusiteikusi priimti sankcijas Kinijos atžvilgiu? Kyla abejonių, kaip ir klausimų ar pavyktų pasiekti tokios vienybės, kaip Rusijos sankcijų atžvilgiu“, – svarstė jis.
Pasak eksperto, mūsų atsisaistymo nuo Kinijos politika gali patirti skaudžią nesėkmę, nes ES viduje galime būti nepasiruošę rimtam skilimui dėl Kinijos-Taivano klausimų. Pasak ekspertų ir sprendimų priėmėjų, kol neprasidėjo didesnį nesutarimai ES, Lietuvai svarbu žinoti, kokia mūsų pozicija šiuo klausimu.
„Jau pusantrų metų praėjo nuo pirminio užsienio poliitkos susitarimo teksto parengimo, tada buvo karštos diskusijos dėl Taivanio. Dėl to opozicinės partijos tuomet užėmė gynybinę poziciją. Bet situacija nuo to laiko labai pasikeitė. Šiandien mes turime pasakyti savo poziciją dėl Kinijos, nes kitaip susitarimas visiškai neturės prasmės. Bandymas pasirinkti vertybinės politikos kryptį, autokratinio ir demokratinių valstybių priešpastatymas, ta idėja yra gera, bet reikia susitarimo“, – kalbėjo vienas iš ekspertų.
Susitarimas, pasak diskusijoje dalyvavusių žinovų, reikalingas dėl to, kad dabar užsienio politika patenka į vidaus politikos „apyvartą“. To anksčiau nebuvo. Ateina treji rinkimai ir jei dėl užsienio politikos krypties ir turinio nebus vieningai susitarta, tai ji gali pakliūti į artėjančių trejų rinkimų karuselę.
Pasak dar vieno užsienio politikos žinovo, dirbant su naujienų srautu matosi, kad Ukrainos klausimai lieka techniniai. Ukraina nėra politiką formuojantis klausimas, bet Kinija – taip. Viskas prasidėjo dar gerokai anksčiau, kai kilo protestai Honkonge. Kinija yra užvaldžiusi viešą, Vakarų žiniasklaidos diskursą.
„Todėl nerimą kelia Lietuvos politikų negebėjimas ir nenoras susitarti dėl užsienio politikos, tiksliau dėl Kinijos, nes apie nieką kitą ir neturime tartis, dėl Ukrainos viskas aišku. Taip pat ir atsisiejimas su Kinija, nes verslui tas supratimas jau ateina, keisčiau, kad to nesuvokia politikai. Lipama ant to paties grėblio, kaip prieš 1998 metų Rusijos krizę, o juk turėtume pasimokyti ir apsidrausti iš anksto. Taip, dabar atsisiedami nuo Kinijos prekybos mes prarasime konkurencinį pranašumą, bet tai apsidraudimas į ateitį. Nes visi supranta, tiek JAV, tiek Kinijoje, kad didysis susidūrimas ateina. <...> Kitose šalyse dėl to dar gali kilti klausimų, bet mes perėję per 1998 metų krizę ir pamatę, kad geriau iškart „nusitraukti“ nors ir skaudės, nesuprantame, kad čia bus taip pat, kelia nuostabą“, – tikino jis.
Pesimizmas dėl europiečių santykio su Kinija taip pat išlieka. Diskusijoje, kuri vyko, kai Olafas Scholzas kinams pardavinėjo Hamburgo uostą buvo keistų pareiškimų. Tada Emanuelis Macronas sakė, kad tai – negeras žingsnis, bet dabar pats nuvyko į Kiniją su didžiausia verslininkų delegacija.
Pasak eksperto, Europos prekybos rūmų Kinijoje vadovas, žmogus, gyvenantis Kinijoje seniai ir pažįstantis aukščiausius Kinijos vadus, sako, kad tik didysis verslas dar bando dirbti Kinijoje, visas vokiškasis vidutinis verslas bėga, todėl ateitis tikrai yra gana aiški.
Pasak vieno iš diskusijoje dalyvavusio sprendimų prėmėjo, didysis JAV ir Kinijos susidūrimas, matyt, yra neišvengiamas. Kinija siekia didinti savo vaidmenį pasaulyje, siekia išstumti JAV iš globalaus taikdario/konfliktų reguliuotojo vaidmens. Tai neišvengiamai prives prie susidūrimo.
„Kalbant apie verslą, tai kyla analogijų su Rusija ir Baltarusija. Mūsų verslas dėl šių šalių visada buvo perspėjamas. Ypatingai dėl Baltarusijos, senokai buvo aišku, kad ten bus problemų, bet verslininkai turėjo kitą požiūrį. Kol matė naudos ir galimybių, tol liko Baltarusijoje. Todėl dabar JAV ir Europos verslininkai, matyt, naudojasi panašia logika, o ir investicijos ten yra didžiulės, paprastai pasitraukti nepavyks. Taigi, kol verslas mato erdvę veikti, tol veikia. Dideliam verslui išeiti greitai yra sunku, o vidutinis ir smulkus verslas mato rizikas ir traukiasi“, – sakė jis.
Paska kito eksperto, Kinijoje nebėra ekonominio savintereso dirbti, bent jau tokio, koks buvo. Visi ekonominiai indikatoriai rodo, kad padėtis blogėja.
„Taip yra dėl kelių skirtingų priežasčių, pirmiausia dėl vieno žmogaus diktatūros, kuris nesupranta ekonomikos, tada yra struktūriniai dalykai, tarkime, investicijos pagrįstos skolinimusi, atėjo laikas, kai tai nebeveikia. Ta rinka tampa nebepatraukti. O ir Indiją aplenkė Kiniją pagal populiaciją, Kinija ima senėti, visuomenė turtingėja, pyragas mažėja, o patys kinai nežino, ką daryti. Pripažįstama, kad problemų su senėjančia visuomene ateityje tikrai iškils“, – sakė jis.
Susidūrimas neišvengiamas?
Kalbant apie galimą Kinijos ir JAV susidūrimą, tai nemažai studijų teigia, kad jis įvyks tarp 2027 ir 2030 metų. Tuo metu, pasak analitikų, bus „langas“, kurį lems daug įvairių veiksnių, kurie skatins agresyvų Taivano klausimo sprendimą. Tarp tų veiksnių bus demografija, nes bus pasiekta ta riba, nuo kurios pradės mažėti Kinijos galia. Taip pat bus Xi amžiaus ir susirealizavimo apogėjus, pasiektas ir karinės parengties pikas.
Tas „langas“ analizėse ima kartotis, tai tampa tarsi savotiška pranašyste. Kodėl ne dabar? Gal dėl to, pasak ekspertų, kad Kinija yra mažiau prisirišusi prie atsitiktinumo faktoriaus, jie nuosekliai transformuoja kariuomenę ir pildo savo planus.
„Pagrindine Kinijos problema yra ne „geležis“. Jie to turi daugiau nei amerikiečiai, ko jie neturi tai sklandaus karinių pajėgų veikimo, bendradarbiavimo tarp skirtingų pajėgų, tam tikrų procesų automatizmo. Tiesiog tai dar nėra atidirbta. Per pratybas aplink Taivaną, kurios vyko po buvusios JAV Senato vadovės Nency Pelosi vizito Taivane, kinai tai akivaizdžiai pamatė. Kinija vykdo nuoseklią armijos modernizaciją, kalbėta, kad ji turėtų būti baigta iki 2037 metų, bet galimai tai norima paspartinti“, – kalbėjo vienas iš ekspertų.
Pulti Taivaną, pasak eksperto, dabar nėra politinio tikslo. Gali būti, kad JAV po metų ims vadovauti kitas prezidentas, taigi situacija gali kisti. O ir Xi, dabar karo nereikia, jis dar 6-7 metus gali ramiai laukti.
