Kaip ir daugelis kitų jos pažįstamų jaunų rusų iš Sankt Peterburgo, 25-erių P. Prokofeva išėjo į gatves protestuoti prieš vasario 24-osios invaziją ir prisijungė prie tautiečių, taip pat prieštaraujančių Rusijos agresijai. Ir lygiai taip pat kaip ir daugybė kitų protestuotojų, ji buvo sulaikyta ir nuteista 12-ai dienų kalėjimo.
„Mes, protestuotojai, savyje jautėme ugnį, mes buvome įsiutę, – Radio Free Europe/Radio Liberty sakė P. Prokofeva. – Aš ir kiti žmonės, kurie jau ne vienerius metus esame politiškai aktyvūs, seniai žinojome, kuo Rusija tapo, bet didžiosios gyventojų dalies akis atvėrė būtent invazija.“
Paleista iš kalėjimo, ji turėjo priimti sunkų sprendimą: likti namuose ir kentėti tolimesnes represijas arba bėgti. Dėl kovo pradžioje įvestų griežtų Vakarų sankcijų moteris neteko savo darbo rinkodaros srityje, kur pagrindiniai klientai buvo užsienio kompanijos.
Neturėdama daug galimybių ir sunerimusi dėl persekiojimų, kurie jai grėsė dėl jos antikarinių pažiūrų, P. Prokofeva, kaip ir šimtai tūkstančių kitų rusų, paliko savo šalį. Galiausiai ji įsikūrė Serbijos sostinėje Belgrade. P. Prokofeva pripažįsta, kad Serbija nebuvo jos pirmasis pasirinkimas.
Kaip ir kiti rusai, ji susidūrė su vizų išdavimo apribojimais ir kelionių draudimais, kurie atskyrė Rusiją nuo didžiosios dalies Vakarų pasaulio. Iš pradžių ji prisijungė prie tautiečių, kurie vyko į kaimyninę Armėniją. Kadangi ši šalis yra arti Rusijos, o norint į ją atvykti nereikia turėti vizos, Armėnija tapo savotišku pabėgusių viduriniosios klasės rusų centru. Tačiau P. Prokofeva nusprendė judėti toliau ir persikėlė į Stambulą – kitą bėgančiųjų pamėgtą vietą, kadangi Turkija taip pat nereikalauja vizų iš rusų. Galiausiai ją ir dar tūkstančius moters tautiečių sudomino atviros Serbijos sienos ir ji nusprendė laikinai įsikurti šioje Balkanų valstybėje.
Serbijos sostinė tapo netikėtais namais augančiai rusų bendruomenei, bėgančiai nuo sankcijų, represijų ir rugsėjį Kremliaus paskelbtos dalinės mobilizacijos. Tai žmonės, kurie dabar susiduria su imigracijos sunkumais, jų tautybės keliamais klausimais, ir kaltės bei atsakomybės jausmu, kurį kelia Rusijos agresija Ukrainoje.
„Yra dienų, kai jaučiuosi kalta, kad išvažiavau, – sakė P. Prokofeva. – Sunku iš toli žiūrėti, kaip dega tavo šalis, kuri vis labiau panašėja į Sovietų Sąjungą.“
Sveiki atvykę į Serbiją
Daugeliu aspektų, Serbija yra netikėtas pasirinkimas opoziciją palaikantiems rusams, tokiems kaip P. Prokofeva. Serbija neprisijungė prie Vakarų sankcijų prieš Rusiją, Belgrado suvenyrų parduotuvėse galima įsigyti marškinėlių su Vladimiro Putino atvaizdu, o raidės „Z“ – tapusios Rusijos nacionalistų simboliu Ukrainos kare – grafičius galima aptikti ant daugybės pastatų sienų.
Kultūriniai ir istoriniai ryšiai tarp šių dviejų valstybių, kuriose didžioji dauguma gyventojų yra slavai ir stačiatikiai, tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. Dalis Serbijos gyventojų, paprastai dešiniųjų pažiūrų tikintys asmenys, netgi laiko V. Putiną tradicinių vertybių sergėtoju.
1999 m. per Kosovo karą NATO įvykdyti Serbijos bombardavimai paliko labai gilią žaizdą šios tautos sąmonėje. Taigi Rusijos invazija į Ukrainą – kurią Maskva vis dažniau stengiasi pavaizduoti kaip kovą prieš NATO ir Jungtines Amerikos Valstijas – daugybei serbų yra lyg veidrodis.
Remiantis liepos mėnesį Belgrade įsikūrusios žmogaus teisių prižiūrėtojos „Crta“ atlikta apklausa, du trečdaliai Serbijos gyventojų teigia esantys „arčiau“ Rusijos, o trys ketvirtadaliai serbų tiki, kad Maskva buvo priversta įsitraukti į šį karą dėl „NATO ekspansinių užmojų“. Apklausa taip pat parodė, kad 40 proc. serbų pasisakė už tai, kad šalis atsisakytų savo ilgalaikio tikslo tapti Europos Sąjungos nare ir verčiau pradėtų bendradarbiauti su Maskva.
„Manau, kad serbai nedaug žino apie Rusiją ir nelabai supranta, koks ten gyvenimas yra iš tiesų, – Radio Free Europe/Radio Liberty teigė Jevgenijus Aleksandrovas, Belgrade gyvenantis IT specialistas iš Rusijos. – Tie, kurie remia Rusiją ar kritikuoja Ukrainą, dėl visko kaltina NATO. Tai viskas, ką jie mato.“
Kremliaus propaganda Serbijoje rado patiklią auditoriją, kuri pritaria antiamerikietiškai ir anti-NATO retorikai. Šalyje liko vos keli nepriklausomi žiniasklaidos kanalai, nes valdant Serbijos prezidentui Aleksandrui Vučičui, žurnalistai susiduria su vis didesniu spaudimu.
Nepaisant artimų tarpusavio ryšių, per šį jau septynis mėnesius trunkantį karą Serbijos vyriausybė ne kartą stengėsi atsiriboti nuo Kremliaus. Neseniai Belgradas paskelbė nepripažinsiąs Rusijos kontroliuojamose Ukrainos teritorijose vykdytų balsavimų, kuriuos Kyjivas pavadino butaforiniais referendumais.
Nauja bendruomenė
Sunku pasakyti, kiek rusų atvyko į Serbiją nuo karo pradžios. Remiantis Serbijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gautais iš „Balkan Investigative Reporting Network“ (BIRN), nuo vasario mėnesio Serbijos sieną kirto beveik 45 000 Rusijos piliečių. Tačiau lieka neaišku, kiek jų liko šioje šalyje.
„Air Serbia“, kartu su „Turkish Airlines“, yra vienintelės oro linijos Europoje, vis dar turinčios tiesioginių skrydžių į Rusiją, todėl Belgradas rusams tapo tarpine stotele, iš kurios jie persikelia į kitas vietas Balkanuose ar už šio regiono ribų.
Pagal tuos pačius BIRN duomenis, tik kiek mažiau nei 4000 į Serbiją atvykusių rusų pateikė prašymus gauti leidimą čia gyventi. Daugybė čia pasilikti nusprendusių žmonių turi dažnai keliauti į kaimynines Bosniją ir Hercegoviną ar Juodkalniją ir greitai grįžti: taip jie atnaujina savo 30-ies dienų vizos nereikalaujantį laikotarpį, užtikrinantį, kad Serbijoje jie gyvena teisėtai.
J. Aleksandrovas tikino, kad jis yra vienas iš nedaugelio „laimingųjų“, kurių tarptautinis darbdavys padėjo jam gauti darbo vizą ir dokumentus, leidžiančius jam gyventi Serbijoje. Dauguma kitų rusų savo namus paliko neturėdami daug pinigų, todėl Serbijoje jie pradėjo verstis individualia veikla arba dirbti nelegaliai. Kiti su savo darbdaviais Rusijoje bando susitarti dėl nuotolinio darbo.
„Jeigu ir būčiau mąstęs apie gyvenimą svetur, niekada nebūčiau galvojęs, kad tai bus Serbija, – sakė J. Aleksandrovas. – Bet čia jaučiuosi saugus, o grįžimas į Rusiją paprasčiausiai nebėra tinkama išeitis.“
Chemijos inžinierius Georgijus iš Čeliabinsko, kuris paprašė neatskleisti jo pavardės, siekiant apsaugoti jį ir jo šeimą nuo Rusijos institucijų persekiojimo, sakė, kad Serbija yra svetinga šalis su klestinčia rusų bendruomene, bet pridūrė tikintis, jog rusai turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už jų valstybės vykdomus karo nusikaltimus ir kitus žiaurumus prieš Ukrainą.
38-erių vyras į Belgradą persikėlė su savo žmona. Nuo to laiko jie pardavė savo butą Rusijoje, o gautus pinigus panaudojo būstui Serbijoje įsigyti. Jis sako anksčiau svajojęs apie gyvenimą Europos Sąjungoje, tačiau dėl naujųjų vizų apribojimų, mažai tikėtina, kad ši svajonė išsipildys. Taigi, kaip pasakojo vyras, pora planuoja likti Belgrade ir gauti Serbijos pilietybę.
„Suprantu, kodėl Europa mūsų nenori. Mes to nusipelnėme. Karas sužlugdė daugybę mano troškimų, tačiau kartu jis atvėrė mano akis. Dabar nebegaliu jų užmerkti.“
„Suprantu, kodėl Europa mūsų nenori. Mes to nusipelnėme, – sakė vyras. – Karas sužlugdė daugybę mano troškimų, tačiau kartu jis atvėrė mano akis. Dabar nebegaliu jų užmerkti.“
Ieškant balso
Persikėlimas į Serbiją Belgrade apsistojusiems rusams padėjo pajausti palengvėjimą, gijimą ir saugumą, kurių taip trūko per pastaruosius septynis mėnesius trunkantį sukrėtimą. Tačiau kai kurie niekaip negali nustoti galvoti apie mirtį ir naikinimą Ukrainoje bei Rusijos ateitį.
Panašu, kad šis susirūpinimas tik didės, nes Kremliaus paskelbta mobilizacija galimai tik dar labiau eskaluos šį karą ir pradės naują pavojingą jo etapą. Kai kurių analitikų teigimu, Maskva į karą galimai įtrauks visus kovai tinkamo amžiaus vyrus.
Sunku suprasti, kokia viešoji nuomonė vyrauja Rusijoje. Paskutiniai nepriklausomos žiniasklaidos ir opozicinės politikos likučiai buvo išstumti iš šalies, o valstybinė žiniasklaida transliuoja tik nacionalistinį ir karą palaikantį turinį.
Kai kurios apklausos, pavyzdžiui tos, kurias vykdo ilgą laiką patikimiausia Rusijos apklausų vykdytoja laikyta įmonė „Levada Center“, rodo, kad didžioji gyventojų dalis palaiko karą, tačiau šis palaikymas galimai yra pasyvus. Rusijos vyriausybės užmojis išsiųsti daugiau vyrų į Ukrainą, išprovokavo ne tik protestus visoje šalyje, bet ir išpuolius kai kuriuose karo tarnybos centruose.
Pranešimas apie mobilizaciją Rusijoje sukėlė dar vieną emigracijos bangą. Prie Kazachstano ir Sakartvelo sienų nusidriekė ilgiausios eilės nuo šaukimo į kariuomenę bėgančių rusų, o skrydžių į valstybių, nereikalaujančių vizų, miestus – pavyzdžiui, Belgradą – bilietai yra išparduoti iki pat spalio vidurio.
Kova su šiomis pasekmėmis tapo Belgrade įsikūrusios grupės „Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir serbai kartu prieš karą“ pagrindiniu tikslu. Ši laisva bendraminčių organizacija kas savaitę susirenka aptarti karo ir kitų Rusijos įvykių. Nuo invazijos pradžios ji padėjo suorganizuoti kelias nedideles demonstracijas prieš karą ir pagelbėjo tiekiant paramą pabėgėliams iš Ukrainos Serbijoje ir kitose Europos valstybėse.
„Serbija neturi karui prieštaraujančio balso, čia yra daug propagandos apie karą“, – sakė Peteris Nikitinas, vienas iš grupės įkūrėjų.
Iš Maskvos kilęs 41-erių P. Nikitinas į Belgradą persikėlė prieš šešerius metus, kur dabar dirba vertėju. Jis teigia, kad grupės atsiradimas buvo spontaniškas – prasidėjus Rusijos invazijai, žmonės socialiniuose tinkluose pradėjo organizuoti susitikimus.
„Viena iš mūsų pagrindinių idėjų yra parodyti, kad mes – ukrainiečiai, baltarusiai, rusai – galime sukurti bendruomenę ir kad Kremlius yra bendras mūsų priešininkas“, – tikino P. Nikitinas.
Rusijos ateitis
Nepaisant to, kad Kremlius toliau eskaluoja karą ir varžo savo gyventojų teises, sprendimas palikti Rusiją nėra toks paprastas. Nors vieni įsikūrė Serbijoje, kitiems, tokiems kaip aktyvistei P. Prokofevai, ši šalis tėra tarpinė stotelė, stengiantis apsigyventi Europos Sąjungoje.
Pastaruosius kelis mėnesius ji dalyvavo įvairiuose interviu bei iškentusi daug biurokratijos gavo politinę-humanitarinę vizą ir netrukus persikels į Vokietiją.
Julijai Semjačkinai, 33-ejų, ir Svetlanai Putro, 34-erių, šis sprendimas taip pat reiškė, kad jos turės atskirti savo vaikus nuo jų giminaičių ir pažįstamos Maskvos aplinkos. J. Semjačkinos sūnui yra aštuoneri, o S. Putro sūnui – šešeri.
Tačiau dvi draugės galiausiai nusprendė išsikraustyti į užsienį, nes tai joms leis suteikti geresnes galimybes jų vaikams. Rusijos švietimo sistema tampa vis labiau nacionalistinė ir palaikanti karą, kadangi nuo invazijos pradžios yra stengiamasi sukurti „labiau patriotišką“ mokymo programą.
„Nenoriu, kad mano vaikas būtų indoktrinuotas ir taptų savotiška „Triušio Džodžo“ versija.
„Nenoriu, kad mano vaikas būtų indoktrinuotas ir taptų savotiška „Triušio Džodžo“ versija, – sakė S. Putro, omenyje turėdama 2019 m. filmą apie mažą berniuką iš Vokietijos, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo smarkiai paveiktas nacių propagandos. – Tikiuosi, kad mes priimsime teisingus sprendimus augindami savo vaikus ir kita karta bus kitokia.“
Nors integruotis į Serbijos visuomenę nebuvo paprasta, dabar abu berniukai mokosi serbų mokyklose. J. Semjačkinos buvęs vyras liko Rusijoje, o dauguma jos darbo rinkodaroje sutarčių buvo sustabdytos arba nutrauktos dėl sankcijų. Tačiau jai pavyksta gauti pakankamai pajamų dirbant su naujais klientais. S. Putro vyras, su kuriuo ji yra išsiskyrusi, yra serbas, o tai, moters teigimu, padėjo greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos. Tačiau, pasak jos, ji susiduria su sunkumais dirbdama iš namų ir bandydama pasiekti pinigus, esančius moters rusiškose banko sąskaitose.
Nors tiek J. Semjačkina, tiek S. Putro į Rusijos ateitį ir jos „imperialistinius“ užmojus žiūri ciniškai, jos teigia dažnai pasvajojančios apie tai, ką jos darytų, jeigu nebeliktų V. Putino ir jo sukurtos sistemos.
„Vieną dieną ši imperija grius. Tada aš apsivilksiu gražiausią savo suknelę ir atšvęsiu su taure prabangaus gėrimo“, – sakė S. Putro.
„Nežinau, kada tai įvyks. Galbūt greit, galbūt, kai man bus 60, – pasakojo J. Semjačkina. – Labiausiai viliuosi, kad ši supuvusi sistema neatgims iš naujo.“
