A. Ramanauskas-Vanagas į ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupacijai įsitraukė 1945 metų balandį. Partizaniniam judėjimui ypač pravertė jo karinis parengimas, įgytas karo mokykloje.
Vėliau jis ėmė vadovauti vis stambesniems partizanų junginiams Dzūkijoje.
Sakydamas atsisveikinimo kalbą Šventų Jonų bažnyčioje, A. Anušauskas teigė, kad pokario metais buvo didelių išsivadavimo lūkesčių, viliantis, kad pasikartos 1918–1919 metų situacija ir bus galima atkovoti nepriklausomybę.
„Nors šiaip buvo linksmas ir partizaninėje spaudoje spausdindavo įvairius juokelius, kaip vadas buvo griežtas, ypač daug dėmesio skyrė kovotojų drausmei, tiksliam drausmės nuostatų taikymui, net ir MGB vykdomo beatodairiško teroro sąlygomis“, – sakė A. Anušauskas.
Pasak jo, sužinojęs apie įtartinas aplinkybes vykdant karo lauko teismų nuosprendžius, partizanų vadas reikalavo raportų ir paaiškinimų, reikalavo vengti civilių aukų.
„Kuklus ir principingas vadas tapo dideliu autoritetu. Ant jo pečių gulė ir pogrindinės spaudos leidybos organizavimas. Vanagas pats rašė straipsnius, piešė karikatūras, spausdino. Ir žinojo, kad kiekviena redaktorius yra pagrindinis okupantų taikinys“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Jo teigimu, A. Ramanauskas-Vanagas dar iki dvikovos su KGB ir sulaikymo buvo tapęs legendine asmenybe, jam rasti MGB pasitelkė šimtus čekistų, dešimtis savo agentų ir net kvietė patį pasiduoti.
„KGB siekė suimti arba sunaikinti Vanagą: vykdė slaptus rėmėjų suėmimus, kankino ir žudė paimtus į nelaisvę partizanus, naudojo agentus smogikus, specialius preparatus (psichotropinius preparatus, migdomuosius, kapsules su dujomis...), užmaskuotas specialias minas (spausdinimo mašinėlė, „ryšininkų“ perduodamas paketas...), verbavo agentus ir stengėsi juos infiltruoti į pasipriešinimo gretas“, – sakė istorikas.
Anot A. Anušausko, ir po sulaikymo 1956 metais žiauriai kankinamas A. Ramanauskas-Vanagas klaidino KGB, stengėsi apsaugoti savo dukrą, okupantų teisme gynė pasipriešinimo veiksmų teisėtumą ir okupantus vadino okupantais, o savo kovą – kova dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Ekspertai nustatė, kad jis buvo žiauriai sumuštas ir nužudytas šūviu į veidą.
„Jis išdrįso pažiūrėti savo mirčiai į akis, kol per kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Ar ką spėjo pagalvoti ir kas paskutinį kartą šmėstelėjo jo galvoje, mes nesužinosime. Gal paskutinį kartą pamatyta dukra, kurios ateitimi rūpinosi iki pat okupantų teismo dienos, kuriai užrašė knygoje, kad jisai tiki, kad jo vaikas išliks, užaugs ir gyvens nepriklausomoje Lietuvoje. Kad Lietuva bus laisva“, – kalbėjo A. Anušauskas.
A. Ramanausko-Vanago palaikai rasti ir identifikuoti šiais metais. Jo valstybinės laidotuvės įvyks šeštadienį.
