Šiuo metu įstatymo pataisos jau svarstomos Seimo Žmogaus teisių komitete, o vėliau bus teikiamos svarstyti Seimui.
Įstatymo rengėjai numatė dvi išimtis, kada nėštumo nutraukimas būtų galimas: jeigu tai keltų pavojų moters sveikatai arba jei moteris pastojo, kai buvo išprievartauta.
Pažeidus įstatymą ir atlikus nėštumo nutraukimo operaciją, atsakomybė numatyta gydytojui arba asmeniui, kuris nesilaikė įstatymo ir atliko abortą. Moteriai atsakomybė negrėstų.
Įstatymo pataisų kritikai sako, jog uždraudus abortus šalyje, šios operacijos būtų atliekamos užsienyje arba daromos nelegaliai, o tai keltų didelę riziką sveikatai.
Pažymima ir tai, jog priėmus įstatymo pataisas, moteriai tekų gimdyti ir didelę patologiją turintį vaisių.
Draudimas – ne sprendimas
Į Krizinio nėštumo centrą, per ketverius su puse metų, kreipėsi apie 900 moterų, išgyvenusių krizinį nėštumą: neplanuotai pastojusių, svarstančių apie abortą, jau jį atlikusių ar patyrusių persileidimą.
Pasak centro vadovės, vien abortų draudimas nepadės pasiekti norimo rezultato.
„Jeigu vien tik uždrausime abortus, o jokios pagalbos moterims neteiksime, tai nebus sprendimas. Bet kokiu atveju ar abortai bus draudžiami, ar ne, pagalbos tinklas krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims turi būti vystomas ir tai turi būti valstybės reikalas bei prioritetas,“ - tv3.lt sakė Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė.
Anot pašnekovės, draudimas sumažintų legalių abortų skaičių, tačiau neišspręstų problemos.
„Žinoma, nelegalių abortų skaičius bus mažesnis negu dabar yra atliekamų legalių abortų. Tačiau jeigu kažką draudžiame, turime sukurti labai stiprią pagalbos sistemą ir pasiūlyti alternatyvas.
Neužtenka tiesiog draudimo, kad pasiektume tikslą ir padėtume naujai gyvybei išvysti šį pasaulį. Tačiau įvesti konsultacijas, pasiūlyti psichologinę pagalbą ir pailginti moters apsisprendimo laiką prieš abortą – būtina. Kaip ir visą abortų procedūrų ir apskaitos kontrolė,“ - įsitikinusi Z. Tomilinienė.
Niekas nekontroliuoja
Šiuo metu moteris nutraukti nėštumą gali iki 12 savaitės. Jeigu laukiamasi iki 6 savaitės, procedūra atliekama ir poliklinikose, ginekologijos kabinete. Jeigu nėštumas trunka ilgiau nei 6 savaitės, tai atlikus tyrimus, nėštumo nutraukimo operacija atliekama ligoninėse, ginekologijos skyriuose arba privačiose klinikose.
„Kai kurios privačios ginekologinės klinikos nemažai užsidirba iš abortų darymo. Jos suinteresuotos atlikti tokias procedūras, tad moterys pasakoja, kad paskambinus į kliniką, jos yra skubinamos nieko nelaukti ir kuo greičiau atvykti nutraukti nėštumą.
Niekas nekontroliuoja spaudimo, kurį patiria apie abortą dar tik svarstanti moteris. O jei jis yra daromas, tai turi būti taikoma ir atsakomybė tam žmogui, kuris daro spaudimą, šis dalykas turi būti kontroliuojamas,“ - tikina Krizinio nėštumo centro vadovė.
Nėštumo nutraukimas valstybinėse ligoninėse kainuoja nuo 70 eurų, privačiose klinikose – ir iki kelių šimtų eurų.
Vaikų ir suaugusiųjų švietimas
„Žvelgiant į statistiką, galima matyti, kad didžiausias abortų skaičius yra tarp moterų, kurių amžius yra nuo 25 iki 44 metų. Tad tokio amžiaus moteris jau žino, kaip atsiranda vaikai, suvokia kaip reikia saugotis, jei nenori pastoti, tačiau nėra 100 procentų nuo nėštumo apsaugančių priemonių. Kartais moteris tikisi, kad jai „šį kartą“ nieko neatsitiks, bet neplanuotai pastoja ir išgyvena krizinį nėštumą. Tai reiškia, švietimo neužtenka,“ - sako Z. Tomilinienė.
Kone 90 procentų į centrą besikreipusių moterų, svarsčiusių apie abortą, jautė spaudimą, nebuvo palaikomos artimųjų.
„Jos jaučiasi pasimetusios, pradeda svarstyti, kad gal tikrai aš viena nesugebėsiu, baiminasi būti vieniša mama. Dažnai vyrai joms iškelia ultimatumą: arba daraisi abortą arba atsisveikinsime. Tai nutinka net ir šeimose, kur pora laukiasi trečio ar ketvirto vaikelio. Vyrai išsigąsta atsakomybės už dar vieną vaiką ir spaudžia moterį daryti abortą,“ - teigia pašnekovė.
Abortų pasekmės
Ne kiekviena suvokia, kas laukia po aborto. Dažnu atveju, tai paliečia ne tik moters įsčias, bet ir širdį bei psichiką. Kai kurios nebemato prasmės mokytis, dirbti, keliauti, rūpintis jau turimais vaikais ar net gyventi.
„Moterys į mus kreipiasi ir po abortų. Dalis jų labai kenčia, nes net neįsivaizdavo, kad gyvenimas gali būti toks sunkus po nėštumo nutraukimo. Padedant psichologams, joms gali prireikti ir kelerių metų, kad galėtų atsitiesti ir vėl gyventi nesigrauždamos, susitaikiusios su patirtimi ir vėl pamatytų gyvenimo džiaugsmą bei prasmę,“ - teigia centro vadovė.
Kitoms moterims taip ir nepavyksta susitaikyti su patirtais išgyvenimais.
„Gyvenau mažame miestelyje. Buvau, atrodė, tvirtai nusistačiusi prieš abortus, bet pačiai aptemo protas, kai turėjo gimti trečias vaikas, ir negavau paramos, o tik priešiškumą. Kai paramos nebuvo, kilo net tokių minčių - kas bus su kitais mano vaikais, jei numirčiau gimdydama, kaip bus su darbu - nes aš šitiek įsipareigojusi. Ir, kad būtų bent vienas žmogus pasakęs: atsipeikėk, ką tu darai, aš pagelbėsiu tau, jei reiks tuo metu pažiūrėti kitus du tavo vaikus.
Kaip tik šiuo metu mano negimusiam trečiam vaikui būtų 7 metai. O aš vis dar verkiu ir negaliu sau atleisti, kad pasidaviau aplinkos spaudimui ir neapsaugojau,“ – www.neplanuotasnestumas.lt puslapiui atsiųstame laiške guodėsi moteris.
Pagalbos reikia ir vyrams
Z. Tomilinienės nuomone, tokios patirtys tik įrodo, kad pagalbos tinklas šeimoms išgyvenančioms krizinį nėštumą turi būti vystomas. Ir pagalba suteikiama ne tik moterims, bet ir vyrams. Šie taip pat išgyvena krizę dėl moters neplanuoto nėštumo ir dažnai bando išvengti atsakomybės, paskatindami ją abortui. Tačiau, kai ir vyras ateina į psichologinę konsultaciją, lengviau susitaiko su žinia, kad taps tėvu ir drąsiau prisiima atsakomybę už naują gyvybę.
„Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai moterys nori nutraukti nėštumą, nepaisydamos vyrų nuomonės. Būna, jog vyrai skambina į Krizinio nėštumo centrą klausdami, ką galėtų padaryti, kad ji sutiktų gimdyti, kartais sako, jog yra pasiruošę patys užauginti tą vaiką, jeigu ji tik pagimdytų. Tokiais atvejais svarbus poros konsultavimas, kad abu galėtų išsikalbėti, išgirsti ir pabandyti suprasti vienas kitą“, - sako Z. Tomilinienė.
