Didžioji dalis žmonių, apie 700 tūkstančių pasirinko tarpinį variantą - neprisimokėti iš savo kišenės ir likti kaupti su nedidele įmoka, kuri atskaitoma iš jo sumokamų įmokų. Šįkart Vyriausybės akiratyje atsidūrė būtent šie žmonės. Jų kaupimui Sodra perveda apie 7 milijonus eurų per mėnesį. Ir nors Sodra jau subalansavo savo biudžetą, valdžiai papildomų pinigų šiandien reikia savo rinkiminiams pažadams įgyvendinti ir dar daugiau pakelti pensijas dabartiniams pensininkams.
Šį valdžios planą-chuliganą juk reikia kažkaip „parduoti“, supakuoti, pristatyti, kad ir būsimasis pensininkas (šiandieninis darbuotojas) jame matytų prasmę ir naudą. Pradžioje iš premjero girdėjome pasakymus, kad žmonės į pensijų kaupimą buvo suvaryti varu, dėl to jiems reikia leisti pasirinkti. Matyt kažkas premjerą paprotino nebenaudoti šio argumento, mat vieną kartą jau rinkomės. Ir rinkomės visai neseniai, 2013 metais, vos prieš ketverius metus. Kiek kartų dar reikės rinktis? Tol kol visi sugrįš į Sodrą?
Naujesnis argumentas – po mažai kaupti neapsimoka. Elementaru – kuo žmogus daugiau ir ilgiau kaupia, tuo didesnė bus jo pensija. Tačiau prieš priimant argumentą, kad po mažai kaupti neapsimoka už gryną pinigą, verta jį patikrinti bent jau tokiomis priemonėmis, kokias turime. Prognozuoti ilgus laikotarpius į ateitį – nedėkingas užsiėmimas. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi pensijų skaičiuoklę, kuri padeda apytiksliai sužinoti kaupimo naudą arba nuostolį dėl dalyvavimo kaupime.
Pensijuskaiciuokle.lt įvedus gimimo datą, lytį, algą „ant popieriaus“, pasirinktą kaupimo būdą, vidutinę fondo grąžą, galima palyginti būsimas pensijas su kaupimu ir be kaupimo. Štai penkiasdešimtmetis, gaunantis 400 eurų ant popieriaus, ir pasirinkęs neprimokėti iš savo kišenės, kaupdamas vos 2 procentus, vis viena gali tikėtis vienu euru didesnės pensijos. Kitaip tariant, iki pensijos jis sukauptų apie 3,5 tūkstančio eurų, gautų juos kaip vienkartinę išmoką ir galėtų atsidėti juodai dienai, taisyti dantis ar po truputį naudoti vaistams. Politikams nepatinka ir ši vienkartinė išmoka (nors pavyzdžiui Jungtinė Karalystė atsisako privalomo anuiteto). Baiminamasi, kad tūlas pensininkas ją greit išleis, o po to ir vėl ateis su ištiesta ranka.
Štai ir vėl, kaip kokia pavasarinė žolė, prasimuša amžinas valdžios nepasitikėjimas žmonėmis. Jiems ir pensininkas – lyg išlaidus vaikas ar asocialus asmuo. O Sodra – lyg neišsenkantis pinigų šaltinis. O juk taip nėra: dėl blogėjančios demografijos Lietuvoje Sodra patiria didesnę riziką nei pasaulio rinkose investuojantys pensijų fondai.
Teoriškai tų, kurie kaupdami nukeliauja į minusą, gali būti, tik jų turėtų būti itin mažai – juk vieną kartą dalyvavimas kaupime jau buvo persvarstytas, ir žmonės rinkosi, įvertindami savo perspektyvas. Galų gale, galvodami ir apie tai, kad Sodros pensija yra nepaveldima, ir gali ją tematyti kaip savo ausis, jei nustatytas 65 metų pensinis amžius bus ilgesnis nei tavo gyvenimas. Tas žvirblis, bet tavo rankoje kartais geriau nei briedis, bet ne tavo girioje.
