Savo knygoje „Putino karai: nuo Čečėnijos iki Ukrainos“ Markas Galeotti, Rusijos saugumo reikalų tyrėjas, rašęs apie šalį nuo paskutinių Šaltojo karo metų, dokumentuoja, kaip Putino vadovaujama Rusija reformavo ir atnaujino kariuomenę bei suformulavo ją kovose Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Interviu Galeotti papasakoja apie tas kariuomenės reformas, ką jos pasiekė ir kaip per karą Ukrainoje Putinas iššvaistė savo sukurtą kariuomenę.
Kokia buvo Rusijos kariuomenės padėtis, kai 1990-ųjų pabaigoje į valdžią atėjo Putinas? Kokios būklės jis buvo?
Tikrai katastrofiška, tai yra sąžiningas atsakymas. Iš esmės nebuvo jokio prasmingo bandymo atlikti reformą. Tai buvo susitraukusi Raudonoji armija tais laikais, kai, Rusijos valstybei tiesiog trūko resursų ją prižiūrėti, kontroliuoti, saugoti.
Buvo atvejų, kai kariai buvo atitraukti iš Vokietijos ir jie neturėjo namų, kareivinių, į kuriuos galėtų vykti, todėl jie gyveno nešildomose tankų pastogėse.
Buvo kareivių, kuriems nebuvo mokama, todėl nenuostabu, kad jie išėjo ten, kur akys vedė – tapo nuo statybininkų iki samdomų žudikų.
Šiame kontekste matosi, kad ta kariuomenė tuomet jokiu būdu nebuvo Rusijos saugumo garantija. Iš tikrųjų tai buvo grėsmė Rusijos ir jos kaimynų saugumui.
Putinas buvo apmokytas ir kilo karjeros laiptais sovietų žvalgybos aparate, tad kokie buvo jo santykiai su Rusijos kariuomene atėjus į valdžią ir kokį vaidmenį jis jam numatė?
Realių santykių su kariuomene Putinas neturėjo. Turime pastebėti, kad tai yra vyras, mėgstantis pozuoti, kaip kietas veiksmo veikėjas. Jis sunkiai gali praeiti pro tanką ar reaktyvinį naikintuvą, nesuskubęs nusifotografuoti kabinoje, tačiau neturi reikšmingos karinės patirties.
Studijuodamas universitete jis baigė minimalų atsargos karininko mokymą, o kai pradėjo dirbti KGB, tuo pasinaudojo, kad išsivaduotų nuo būsimų atsargos karininko pareigų.
Jo karjera po to, kai paliko KGB? Jis buvo politinis tarpininkas Sankt Peterburge, taigi tada jis turėjo reikalų su kariniu garnizonu, bet iš tikrųjų tai buvo verslo reikalai labiau nei bet kas kitas.
Taigi jis atėjo į valdžią neturėdamas karinės patirties ir labai aiškiai tikėdamas, kad Rusija turi būti rimta karinė galia.
Jo didžiosios valstybės statuso idėja primena XIX a., kuri apima tai, kad didžioji galia turi galimybę įbauginti arba priversti kitas šalis daryti tai, ko ji nori. Todėl jis manė, kad Rusijai reikia stiprios kariuomenės.
Per ateinančius aštuonerius metus Rusija kariavo du karus, užsitęsusį karą Čečėnijoje, o po to trumpesnį – Gruzijoje. Rašote, kad Rusijos kariuomenės stulbinantis pasirodymas Gruzijoje 2008 m. leido Putino gynybos ministrui įgyvendinti kai kurias rimtas reformas. Kaip Rusijos kariškiai pasirodė konflikte Gruzijoje?
Kovos su Gruzija klausimas niekada nebuvo abejotinas. Disproporcija tarp Rusijos ir Gruzijos pagal jų pajėgas ir dydį buvo tiesiog didžiulė, todėl, žinoma, Rusija ketino laimėti. Tačiau buvo tikimasi, kad ji laimės daug tvarkingiau ir efektyviau, nei iš tikrųjų.
Tiesą sakant, tai buvo klaidų karas, susijęs su oro bazėmis, kurios jau seniai buvo užpultos, draugiškų gaisrų incidentų, pavyzdžiui, vieno atvejo, kai generolas iš tikrųjų negalėjo susisiekti su savo pajėgomis per savo ryšių tinklą ir turėjo pasiskolinti žurnalisto palydovinį telefoną, kad galėtų tiesiog pasikalbėti su savo kariais. Tokie dalykai sukėlė daugybę skundų.
Rusija prarado daugiau lėktuvų dėl savo draugiškos ugnies nei Gruzijos oro gynybos. Daugiau rusiškų transporto priemonių sugedo, nei patyrė kovinių nuostolių. Taigi iš esmės tai suteikė galimybę nepaklusniai ir konservatyviai vadovybei pripažinti, kad reikia reformos.
Ką Rusijos vadovai siekė pakeisti kariuomenėje, kaip kilo „New Look“ armijos reformos?
Iš esmės tai buvo bandymas ištraukti kariuomenę iš sovietmečio. Reikalas tas, kad sovietų kariuomenė iš tikrųjų buvo paremta Antrojo pasaulinio karo traumomis ir mintimi, kad tėvynę gali tekti ginti kažkokia didžiulė milijoninė armija.
Taigi tai iš tikrųjų buvo struktūra, užtikrinanti, kad prireikus jie galėtų mobilizuoti atsargos karius, taigi turėjo daug šauktinių, kurie tada būtų pasirengę, ir [reforma] buvo susijusi kokybe, o ne kiekybe.
Esmė ta, kad tuo metu Rusijos vadovybė suprato, kad Rusija iš tikrųjų nesiruošia susidurti su tokiu didžiuliu, egzistenciniu karu. Nepaisant vis dar sklindančios propagandos, NATO nesiruošė veržtis į rytus, o jei, neduok Dieve, kinai kada nors įsiveržtų, na, atvirai kalbant, vienintelis prasmingas atsakas į tai būtų branduolinis.
Taigi, jie tada manė, kad Rusijos laukia ateitis, kurioje ji labiau tikėtina, dalyvaus mažesniuose, pasienio arba svetimuose, proxi konfliktuose. Būtent todėl Rusijai reikėjo mažesnės, bet lankstesnės, efektyvesnės ir apskritai modernesnės kariuomenės.
Iki 2015 m. Rusija įsitraukė į dar du karus: 2014 m. vykusį karą Ukrainoje, kuris iš esmės buvo tiesioginis, o vėliau – ribotą intervenciją Sirijoje. Ką tie konfliktai parodė apie Rusijos kariuomenės pajėgumus ir tų reformų poveikį?
Jie parodė, kad reformos iš tikrųjų veikia. Aš turiu galvoje, tai vis dar buvo vykdomas darbas, bet vis dėlto tai parodė, kad kaip Rusijos specialiosios pajėgos pasirodė esančios daug profesionalesnės ir efektyvesnės, nei galėjome tikėtis užėmus Krymą 2014 m.
Sirijoje rusai veikė daug efektyviau, nei manėme. Prisimenu, kai tai įvyko pirmą kartą, kai [Sirijoje] buvo dislokuotos pirmosios pajėgos, Vakarų gynybos analitikų sluoksniuose buvo daug prielaidų, kad rusai nepajėgs to išlaikyti, kad anksčiau ar vėliau jų lėktuvai pradės kristi iš dangaus dėl blogos priežiūros, kad jie negalės gauti reikiamos logistikos, bet rusams tai pavyko.
Taigi tai parodė, kad iš tikrųjų reforma turėjo realų poveikį, bet manau, kad tai taip pat parodė du kitus dalykus. Visų pirma, reforma vis dar buvo sutelkta į santykinę saujelę elito elementų kariuomenėje.
Neatrodo, kad kiekvienas Rusijos karys turėjo tokius pajėgumus. Tačiau, antra, tai veikė būtent dėl šių naujų lūkesčių, kad Rusija nekariaus didelio karo, bet pernai metų vasaris parodė, kad Rusija ryžosi dideliam karui.
Po to, kai savo knygoje rašote apie Donbasą ir Siriją, turite skyrių apie investicijas ir Rusijos kariuomenės modernizavimo pastangas. Ar galėtumėte išsiaiškinti, kokios buvo investicijos ir ką Rusija bandė padaryti su savo kariuomene, pirkdama visą tą naują įrangą?
Daugeliu atžvilgių buvo bandoma lygiuotis į Jungtines Valstijas, tačiau, žinoma, šiek tiek sunku lygiuotis į JAV, kai jūsų nacionalinis BVP yra smarkiai didesnis nei Rusijos.
Nepaisant to, norėta sukurti modernias, lanksčias pajėgas, kurios galėtų veikti visame karinių operacijų spektre. Taigi, siekta turėti labai lanksčias specialiąsias pajėgas, kurias vėliau galima būtų dislokuoti į daugybę mažesnio masto, dažnai nemalonių, bet svarbių politinių misijų.
Tai buvo nepaprastai ambicinga, jie bandė pasiekti visa tai turėdami mažiau pinigų, kitokį karinės parengties pagrindą. Dėmesys, žinoma, buvo sutelktas ir į branduolines pajėgas ir galios projekcijos pajėgas.
Karinis jūrų laivynas ir toliau tam tikra prasme buvo probleminis vaikas, nes Rusija iš tikrųjų nėra jūrinė galia.
Taigi manau, kad tai buvo bandymas sukurti pajėgas, kurios iš esmės galėtų padaryti bet ką, o tai puiku, jei turite JAV gynybos biudžetą. Jei tokio biudžeto neturite, tai reiškia, kad galima atlikti šiek tiek po truputį, bet nieko iki galo.
Rašote, kad buvo „begalė“ požymių, kad 2022 m. karas Ukrainoje nebuvo toks karas, kokį numatė Rusijos generalinis štabas. Tad kuo dabartinis karas skiriasi nuo to, ko galbūt Jūs tikėjotės iš Rusijos kariuomenės?
Rusai kategorizuoja karus, į karus žiūri kaip į tam tikrą teoriją, svarsto, kaip vienas ar kitas karas kariaujamas. Tai, galima sakyti, toks intelektualinis supratimas apie karą, kitoks „priėjimas“ prie karo, nei mes esame pratę matyti. Bet tai tik teorija.
Rusija turėjo suprasti, kad karas šalyje, kurioje gyvena daugiau nei 40 milijonų žmonių, akivaizdžiai bus rimtas konfliktas, bent jau regioninis karas. Ir atsižvelgiant į tai, kaip Rusijos karinė doktrina siūlo tai padaryti, pirmiausia turėjome stebėti ilgą kaupimą, kruopščiai suplanuotus elementus, kad būtų užtikrinta aiški komandų grandinė, surinktos priemonės, ar tai būtų kareiviai, ar amunicija, ar dar kas nors, reikalingos tam.
Žmonės ištisus mėnesius ruošdavo kažką panašaus.Pagal rusiškąją doktriną prasidėjus tokio tipo karui pirmiausia turėjo būti masinis raketų artilerijos smūgis, kad sudaužytų kiekvieną kitos pusės elementą, net prieš žengiant per sieną. Ir tada, kai jie persiristų per sieną, jie turėjo turėti, pagal doktriną, vieną vadą, kuris vadovautų pajėgoms ir turėtų planą.
Bet gi nieko panašaus nebuvo karo su Ukrainą pradžioje. Nebuvo tikros koncepcijos, koks bus šis karas, nes Putinas nemanė, kad karas tikrai kils. Specializuotų struktūrų steigimo taip pat nebuvo. Nebuvo ilgalaikio planavimo.
Nebuvo visos reikalingos logistikos. Nebuvo centrinio vado. Aš turiu galvoje, iš esmės, tai pažeidė kiekvieną rusų nusimatytą taisyklę, todėl, kad Putino nuomone, tai nebuvo karas. Atrodo, kad jis nuoširdžiai tikėjo, jog Ukrainos savi žmonės neapgins ir ji subyrės po pirmo pastūmimo.
Ar per 14 mėnesių nuo Rusijos puolimo pradžios matėte, ar Rusijos kariuomenės generolai grįžta prie to, ko iš jų tikėjotės? Ar laikosi savo dokrtinos, apie kurią rašo knygas, o gal ir toliau improvizuoja Ukrainoje?
Daugeliu atvejų tai vis dar improvizazija, nes tikroji problema yra paprasta: Putinas neišmoko pamokos, kurią išmoko Stalinas. Stalinas įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą teigdamas, kad Vokietija, žinoma, neketina pulti Rusijos, nors ji puolė, vos atėjo tam tinkamas laikas.
Po pirmojo vokiečių invazijos plaktuko smūgio Stalinas suprato, kad jam reikia atsitraukti ir leisti generolams atlikti karinį darbą, kol jis išsikels politinius tikslus. Putinas ir toliau bando mikrovaldyti, todėl manau, kad šiuo atveju problema yra ta, kad generolai neturi įgaliojimų daryti tai, ką, jų manymu, reikia padaryti.
Klasikinis pavyzdys buvo ankstesnis jungtinių pajėgų vadas Surovikinas, kuris iš esmės suprato, kad iš tikrųjų reikia įsitvirtinti ir pasiruošti gintis nuo Ukrainos puolimo, o Putinas jį pašalino, nes nebuvo pakankamai agresyvus.
Taigi manau, kad generolai daro viską, ką gali, bet jie nesusidorojo su faktu, kad tomis pirmosiomis karo savaitėmis ir mėnesiais prarado geriausią įrangą ir geriausius karius. Taigi jų turimos jėgos tikrai neleidžia jiems būti itin išradingiems ar sumaniems, o Putinas nuolat kelia jiems politinius reikalavimus, kurie iškreipia bet kokią strategiją.
Dėl šių nuostolių, praėjus šiek tiek daugiau nei metams po karo, Rusijos kariuomenė prarado tūkstančius šarvuočių, dešimčių kovinių lėktuvų ir patyrė dešimtis, jei ne šimtus, tūkstančių aukų.
Atrodo, kad karas dar toli gražu nesibaigė, bet, kaip manote, koks galutinis šio karo poveikis bus Rusijos kariuomenei ir jos gebėjimui veikti kaip kariuomenei?
Manau, kad platesne prasme ji buvo sugriauta. Tai įvyko jau pirmomis karo savaitėmis. Net jei karas baigtųsi rytoj, mano nuomone, prireiktų dešimtmečio, kad būtų atkurtos Rusijos pajėgos iki tokio lygio, koks buvo praėjusių metų sausį. Ir tai darant prielaidą, kad Rusija gali ir yra pasirengusi išleisti tiek pinigų, kiek reikia.
O kur dar prieigą prie kompiuterinių lustų ir visa kita, ko prireiks, o ir tai labai abejotinos prielaidos, atvirai kalbant.
Manau, kad didžiąja dalimi Putinas sunaikino savo karines struktūras. Todėl manau, kad tai paskutinis Putino karas, neskaitant jo politinio žlugimo. Net jei jis išgyvens šį karą ir liks valdžioje, jis tikriausiai bus labai labai atsargus dėl bet kokių būsimų nuotykių.
Bet išties aš manau, kad jis neturės karinių pajėgumų jokiems, išskyrus itin ribotus karinių dislokacijų tipus. Taigi iš esmės jis praleido 22 metus kurdamas karinę struktūrą, o paskui ją tiesiog sunaikino ir išdavė.
