Taip, mes įstojome į NATO ir tai buvo didžiausia mūsų sėkmė, bet pinigų krašto gynybai skyrėmė nedaug, dėmesio kariuomenei visada stigo, o mintis, kad reikia rimtai žiūrėti į ginkluotės pirkimą ir pasiruošimą kėlė nepasitenkinimą visuomenėje ir muistymąsi politikų tarpe.
Lietuvos gynybiniai pajėgumai, pinigai skiriami kariuomenei nuo pat nepriklausomybės pradžios bangavo, kaip nepastovi jūra. Norėjome, pasak ekspertų, daug, bet galėjome mažai, o lėšų ir dėmesio skyrėme nepakankamai. Visada, pasak ekspertų ir politikų, būdavo kitų reikalų, o visuomenėje mintis, kad reikia skirti daugiau pinigų kariuomenei, nebuvo sutinkama palankiai.
Pinigų gynybai stigo ne tik dėl visuomenės nusistatymo ir politikų nenoro veltis į nepopuliarius debatus, bet ir dėl ekonominių krizių, bendro NATO mąstymo, kad grėsmės kyla ne iš Rusijos, bet iš tolimesnių regionų. Manyta, kad toks karas, kokį šiandien matome Ukrainoje, jau niekada nekils ir laisvės bei noro gyventi be svetimo jungo neteks ginti apkasuose.
Politikams ir visuomenei gynyba nerūpėjo
2008 metais dėl įvairių priežasčių, bet labiausiai dėl to, kad manyta, jog profesionali kariuomenė pasiteisins kur kas labiau, atsisakyta šauktinių kariuomenės. O besibaigiant 2008 metams ir Lietuvą užklupus finansinei krizei pinigai krašto gynybai buvo drastiškai sumažinti. 2009 metais gynybai skirta 1,08 proc. nuo BVP, 2010 metais – 0,88, o 2011 – 0,8, kitais metais dar mažiau. Mažiausiai pinigų gynybai skyrėme 2013 metais, buvo likę metai iki Krymo okupacijos, vos 0,77 proc. nuo BVP.
Tuo pat metu išardyta dalis infrastruktūros, panaikintos kareivinių valgyklos, kita būtina infrastruktūra ir su ja susiję žmonių darbo vietos. Tai, kad atsisakyti šauktinių buvo klaida jau po metų kalbėjo nauja gynybos ministrė Rasa Juknevičienė. Pasak jos, Gedimino Kirkilo vyriausybės sprendimas buvo skubotas.
„Patekome į nemažą bėdą, staiga atsisakydami šauktinių kariuomenės. Šiam žingsniui buvo visiškai nepasirengta. Nors anksčiau ar vėliau šis žingsnis galbūt vis tiek būtų buvęs žengtas. Daugelis NATO valstybių atsisako šauktinių kariuomenės. Lietuvoje šauktinių kariuomenės atsisakyta žinant, kad finansinė šalies padėtis bus prasta“, – tuomet interviu sakė ministrė, pabrėžusi, kad profesionalams reikia mokėti atlyginimus už tarnybą, o pinigų nėra. Taip pat daliai politikų tuomet kilo klausimų dėl galimo Konstitucijos pažeidimo, mat joje nurodyta, kad piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyvią tarnybą.
2009 metais vykstant prezidento rinkimų kampanijai profesionalios ir šauktinių kariuomenės sumaišymą palaikė ir Dalia Grybauskaitė, didele balsų persvara laimėjusi tuos rinkimus. Tiesa, postą užėmusi prezidentė per pirmąją savo kadenciją gynybos politikai didelio dėmesio neskyrė: nebuvo prieštarauta tam, kad per finansų krizę gynybos išlaidos būtų sumažintos neproporcingai smarkiai, be to, viešai abejota, ar tikrai NATO narės privalo skirti gynybai 2 proc. nuo BVP.
Gynyba ir sumenkusiais krašto apsaugos biudžetais susidomėta tik tada, kai 2014 metais prasidėjo neramumai Ukrainoje, kai Rusija aneksavo Krymą. 2014 metų pavasarį pasirašytas partijų susitarimas dėl didinamo gynybos finansavimo, netrukus buvo priimtas ir sprendimas grąžinti šauktinių kariuomenę. Tam didžiausią įtaką turėjo tuomečio kariuomenės vado, generolo Vytauto Jono Žuko pozicija ir karinis patarimas.
Tada D. Grybauskaitė sakė, kad: „Pasikeitus geopolitinei situacijai, kariuomenė ir taikos metu turi būti tinkamai parengta ginkluotai valstybės gynybai. Šiandieninė geopolitinė aplinka reikalauja sustiprinti ir pagreitinti kariuomenės komplektaciją. Todėl VGT nusprendė: būtina laikinai, penkerių metų laikotarpiui, atnaujinti privalomąją karinę tarnybą“.
Bet net Rusijai kariaujant Donbase ir Krymui atsidūrus rusų rankose, 2015 metais Lietuvos Seime buvo politikų, tame tarpe ir buvęs Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kurie prieštaravo projektams, pagal kuriuos šaukimas į ginkluotąsias pajėgas vyktų ir 2020-2021 metais.
Už vieną tokį projektą balsavo 74 Seimo nariai, prieš buvo trys, susilaikė 15 parlamentarų. Vienas iš trijų balsavusiųjų prieš projektą – krašto apsaugos ministras socialdemokratas J. Olekas, pasisakęs už profesionalų kariuomenę. Prieš projektą buvo ir frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovai, daug socialdemokratų – susilaikė.
Dar po metų 2016 metais įtakingas analitikų centras RAND išleido ataskaitą apie Baltijos šalis ir jų šansus kovoti, jei Rusija sumanytų jas užpulti.
Ataskaitoje tada rašyta, kad: „Užpuolus bet kurią Baltijos valstybę, NATO būtų priversta veikti arba pripažinti strateginį pralaimėjimą. RAND perspektyvoje nagrinėjama, kaip pagrindinės decentralizuoto pasipriešinimo požiūrio koncepcijos ir elementai, kurie Šaltojo karo metais buvo Šveicarijos karinės strategijos dalis, taip pat galėtų būti naudingi Baltijos šalių gynybai.
Atidžiau mūsų klausyti ėmė po 2014 metais įvykusios Krymo aneksijos. Nors ir tada buvo manymo, kad perlenkiame lazdą, dramatizuojame
Tai apima nepriklausomų vietinių gynybos vienetų mokymą ir aprūpinimą, transporto infrastruktūros parengimą griovimui, siekiant užkirsti kelią invazijai, karinėms pajėgoms ir visuomenei instruktuoti, kaip veiksmingai dalyvauti pasipriešinimo veikloje, kartu su koordinuota informacinių operacijų kampanija“, – sakoma RAND ataskaitoje. Iš esmės Baltijos šalims buvo siūlomas partizaninio karo variantas, kaip bene vienintelis realiai įmanomas.
Tiesa, šiandien situacija yra kitokia, mes stipresni ir geriau pasiruošę, o ir NATO jau nusiėmusi rožinius akinius dėl Rusijos. Bet kelias buvo ilgas.
Turėjome daug norų ir mažai pinigų
Gynybos ekspertas ir Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius, kalbėdamas apie vingiuotą Lietuvos krašto apsaugos kelią iki ten, kur dabar esame, sakė, kad pinigų ir patirties nuo pat pradžių trūko labiausiai, nors norai buvo tikrai dideli.
Pasak eksperto, tai, kad Lietuvos kariniai pajėgumai yra daug kuklesni, nei tarkime Suomijos arba kaimyninės Lenkijos – neturėtų stebinti, nes istorija ir aplinkybės vienoms šalims buvo labiau gailestingos, nei kitoms.
„Visada galima galvoti, kad stiklinė pusiau pilna arba pusiau tuščia. Kalbant apie Suomiją, ir kai mus lygina su ja, išsyk galima pasakyti, kad Suomija nebuvo NATO narė, todėl galėjo priiminėti tokius sprendimus, kokius norėjo: dėl savo pajėgų modelio, dėl vystymo prioriteto ir taip toliau.
Mes stodami į NATO turėjome prisitaikyti prie bendros politikos, bendrų prioritetų. NATO, kaip kolektyvinio saugumo aljanse, vyksta kolektyvinio saugumo, planavimo procesai. Sutariama dėl pajėgų, tikslų, kuriuos reikia pasiekti per tam tikrą laiką ir tas yra daroma tų resursų, kuriuos turime, rėmuose“, – sakė T. Jarmalavičius.
Jis pripažino, kad dar prieš įstojant į NATO 2002 metais, kai jau gavome pakvietimą, pagrindinė NATO planuotojų žinutė buvo paprasta: visi mūsų planai yra neįgyvendinami resursų požiūriu. Kitaip tariant mes sau negalime leisto to, ką buvome prisiplanavę.
„Turėjome savo planus modifikuoti, kad parodytume, jog pagal tuos resursus, kuriuos turime, o mes nebuvome turtinga valstybė 2002 metais, galime skirti tam tikrus finansus gynybai. Tie mūsų ankstesni planai, jie buvo absoliučiai neįgyvendinami. Visgi buvo skausminga juos pakeisti. Kitas klausimas, tai kodėl neskyrėme tų resursų, kuriuos galėjome skirti tuo metu (iki ir po stojimo į NATO), tarkime tuos 2 proc. nuo BVP? Tai, visuomenės prioritetų klausimas.
Tarkime, kai kilo finansinė krizė privalėjome karpyti visas išlaidas, kentėjo ir gynyba. Bet kai vyko Krymo aneksija, Latvijos ir Lietuvos gynybos biudžetai buvo tarp sparčiausiai augančių pasaulyje. Pagal augimo greitį mes aplankėme turtingas arabų valstybes. Taip, mes pradėjome nuo žemo starto, bet visgi. Tai buvo stiprus augimas. Gynybos pajėgumų auginimas nėra trumpalaikis procesas.
Tam tikrą pajegumą pasiekti kartais užtrunka dešimtmetį, o kartais dar ilgiau. Nes reikia žmones surasti, apmokyti, sukurti infrastruktūrą, nusipirkti ginkluotę. Visi šie procesai užima laiko. Tad mus kaltinti, kad per mažai darėme..“, – sakė T. Jarmalavičius, pasvarstęs, kad sakyti, jog visą laiką darėme per mažai – nesąžininga.
Jis pridūrė, kad mes, skirtingai nuo kitų valstybių, savo kariuomenę kūrėme nuo nulio. Lietuva nieko nepaveldėjo, kaip lenkai, vengrai ar čekai. Jie jau turėjo kariuomenę, kurią reikėjo reformuoti, modernizuota, o mes viską kūrėme nuo nulio. Neturėjome reikalingų kompetencijų sudėtingų sistemų eksplotavimui.
„Viską reikėjo kurti pamažu ir nuo nulio, o ir turtingi tikrai nebuvome. Daugelį dalykų kūrėme su sąjungininkų pagalba, gaudami ir apmokymus, ir kažkokią padėvėtą techniką, kitus dalykus. Klijavome iš to, ką galėjome sau leisti įsigyti, nors planai buvo pakankamai dideli. Jei pasižiūrėtume į laikus, kai Jonas Kronkaitis buvo kariuomenės vadu, tai paišydavome trijų teritorinių brigadų, plius dar vienos brigados struktūrą.
Jei tuo metu kas nors būtų nutikę čia, o ne Gruzijoje, būtų buvę liūdna
Dabar, kai mes kuriame trijų brigadų struktūrą, o realiai esame sukūrę pusantros brigados, tai matome, ko ir kiek reikia vienai normaliai brigadai. Kiek reikia pripirkti, investuoti, kad turėtume vieną brigadą. O planavome net keturias brigadas, tai visiškai neįmanoma. Tai, kai pradėjome ruoštis tapti pilnaverčiais NATO nariais mums nuoširdžiai pasakė, kad mūsų planai – nepagrįsti resursais.
O kitas dalykas, būdami NATO nariais mes, bent jau formaliai, turėjome pasirašyti po bendru grėsmių vertinimu. O NATO dėmesys tuo metu buvo nukreiptas kitur, mes, kaip geri žaidėjai, turėjome žaisti komandoje. Apie realią Rusijos grėsmę ėmėme garsiau kalbėti po Rusijos-Gruzijos karo ir tada pamatėme, kad nėra jokių kolektyvinės gynybos planų mūsų šalių gynybai. Kai grėsmių vertinimas buvo kitoks, nebuvo net poreikio kurti planus. Jei tuo metu kas nors būtų nutikę čia, o ne Gruzijoje, būtų buvę liūdna“, – pripažįsta T. Jermalavičius.
Ekspertas pripažino, kad atidžiau mūsų klausyti ėmė po 2014 metais įvykusios Krymo aneksijos. Nors ir tada, pasak T. Jermalavičiaus, buvo manymo, kad mes perlenkiame lazdą, dramatizuojame.
Tada buvo manoma, kad jei kam ir reiktų ruoštis tai labiau netiesioginės karinės agresijos variantams, hibridiniams išpuoliams. Rimtasis vertinimas atsirado po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo (2016 metais). Visgi tikrasis mūsų analizės patikimumas išaiškėjo tik po praeitų metų vasario 24 dienos.
„Dabar mes atrodome vis geriau ir geriau. Išlaidos gynybai – padidėjo. Mūsų suvokimas, ką reiškia didelio masto karas, kiek jis reikalauja resursų, kiek reikia techninių, materialinių, žmogiškųjų kaštų, matosi naujoje šviesoje. Karas atskleidė daug niuansų.
Naujos ginkluotės įsigijimų spektras ir ambicijos labai išaugo, o pagrindinis skirtumas tas, kad NATO, kaip aljansas, pradėjo rimčiau žiūrėti į tai, ko reikia Rusijos grėsmei atremti: planavimo, pajėgumų, išdėstymo požiūriu.
Į mus rimtai žiūrėjo ir iki atakos prieš Ukrainą, bet dabar net tose šalyse, kurios buvo skeptiškos ar naivios, mūsų reputacija yra rimta. Žinoma, nereikia perlenkti lazdos. Taip, Aljansas turi rimtų iššūkių, bet juda ten kur reikia, o tiksliau, ten kur ir mums reikia“, – kalbėjo ekspertas.
Atrodėme silpnokai
Buvęs Krašto apsaugos ministras, o vėliau premjeras Gediminas Kirkilas svarstė, kad jei į mūsų tuometį pasiruošimą gintis žvelgtume iš šių dienų konteksto, tai mes tikrai atrodėme silpnokai. Tiesa, pasak G. Kirkilo, tai ne tik mūsų kaltė.
„Buvo laikas, kai NATO mus skatino daugiau dėmesio skirti užsienio operacijoms. Mes tai ir darėme, dalyvavome Afganistane, kitose operacijose, taikos palaikymo misijose nuo pat Jugoslavijos subyrėjimo laikų. Buvo sukurtos specialiosios pajėgos ir tuo metu kažkokios grėsmės nei NATO štabai, nei karinė vadovybė Baltijos valstybėms nematė. Todėl ir politika buvo tokia“, – pasakojo buvęs Krašto apsaugos ministras, premjeras pridūręs, kad pamažu vyko ir pirkimai, nors daugiausia tai buvo dėvėta karinė technika.
Jis pripažino, kad Lietuvos kariuomenė buvo kuriama nuo nulio, bet tai, kad Lenkija jau turėjo kariuomenės užuomazgas jai nedaug padėjo.
„Mes kariuomenę išties kūrėme nuo nulio, bet tarkime Lenkija, kuri jau turėjo karines pajėgas ir privalėjo jas modernizuoti, taip pat patyrė daugybę problemų. Finansiškai, žinoma, buvo sudėtinga. Bet kurdami nuo nulio iškart mėginome burti kariuomenę pagal NATO standartus, pasitelkėme savo žmones, buvo nemažai kariškių, tarnavusių Sovietų Sąjungos pajėgose, Afganistane ir jų patirtis buvo vertinga ir tarp NATO šalių.
Taigi, viskas turėjo savo pliusų ir minusų. Buvo mėginama kooperuotis tarp trijų Baltijos šalių, tai vyko sunkiai, nors kai kas ir pavyko. Taip pat bendradarbiavome su tais pačiais lenkais, danais. Na, ir žinoma, buvo klausimas dėl oro policijos. Tuo metu, kaip ir dabar, nusipirkti karinių orlaivių buvo labai sunkų, tiksliau – labai brangu. Vieno jų kaina viršijo mūsų krašto apsaugos biudžetą“, – pasakojo G. Kirkilas.
Tikrasis mūsų analizės patikimumas išaiškėjo tik po praeitų metų vasario 24 dienos
Anot jo, kai buvo sutarta dėl oro policijos misijų, pirmiausia atvyko belgai, po to vokiečiai, olandai. Visos šios misijos buvo organizuojamos savanorišku pagrindu. Vykdavo NATO gynybos ministrų susitikimai ir šalys pareikšdavo norą dalyvauti tokioje misijoje.
„Tarkime, kodėl pirmiejo buvo belgai, olandai? Ogi todėl, kad visos trys šalys yra labai apšviestos, o NATO lakūnams reikia tam tikrą valandų skaičių skraidyti naktį. Tai jie nutarė, kad tai padarys čia, Lietuvoje“, – sakė jis.
Rusijos grėsmė Lietuvoje visada buvo juntama, jau vien dėl to, kad oro erdvės pažeidimų buvo daug.
„Kai aš buvau ministras, tarkime, nukrito Rusijos naikintuvas su raketomis. Mes niekada negalvojome, kad Rusija nekelia grėsmės, nors, žinoma, nebuvo ji tokia, kaip dabar. Ranka nebuvo numojama, juolab, kad Kaliningradas greta.
Bet NATO viduje Rusija nebuvo laikoma grėsminga. Man būnant krašto apsaugos ministru NATO buvo toks dalykas, kaip NATO- Rusijos taryba, vėliau atsirado NATO-Ukrainos taryba. Man dar teko posėdžiauti su tuometiniu Rusijos gynybos ministru Sergejumi Ivanovu. Taigi, kontekstas kalbėti apie Rusijos grėsmę tuomet nebuvo palankus, net buvo galvojama, kad vieną dieną Rusija bus toje pačioje pusėje, kaip ir NATO“, – prisiminė G. Kirkilas.
Kalbėdamas apie kariuomenės biudžetus, jis pripažino, kad pinigų stigo. „Nuo šalies biudžeto mes skyrėme tam tikrą dalį gynybai, tuo metu ir biudžetai būdavo mažesni, todėl kliūdavo mažiau. Pamenu tokį nutikimą, kai Dalia Grybauskaitė buvo finansų ministrė, o Algirdas Brazauskas – premjeras. Prašiau finansavimo padidinimo krašto apsaugai. Reikėjo 100 milijonų litų, A. Brazauskas mane pas D. Grybauskaitę kalbėtis nusiuntė.
Aš sakau yra sutarimas, kad reikia skirti didesnį procentą, 1,5 ar 2 proc. nuo BVP gynybai. Tai ji paprašė to sutarimo raštiško įrodymo. Tą poziciją ji išlaikė ir būdama prezidente, o finansinės krizės metu procentas gynybai buvo sumažintas dar labiau, nebuvo skiriama nė procento nuo BVP. Manau, kad tai buvo klaida“, – kalbėjo buvęs socialdemokratų krašto apsaugos ministras.
Jis pridūrė, kad estai finansinės krizės metu, kai sumažėjo pajamos, procento nuo BVP gynybai nemažino ir taip pasiekė 2 proc. Žengę tokį žingsnį, jie nemažai laimėjo, įsitikinęs G. Kirkilas.
Kariuomenė ne kartą buvo apsukta
Buvęs kariuomenės vadas, generolas Vytautas Jonas Žukas sako, kad Lietuvos kariuomenė ir kariniai pajėgumai ne kartą mūsų šalyje buvo atsidūrę paskutinėje vietoje. Ne kartą žadėta, o vėliau atsisakyta pažadų didinti finansavimą, juoktasi, kas čia mus puls arba pinigai pažadėti kariuomenei perskirstomi socialinėms reikmėms.
„Štai 2008 metais, kilus ekoniminei krizei, kariuomenė buvo ta institucija, kuri nukentėjo labiausiai. Nesvarbu, kad jau buvo nuskambėjęs pirmas rimtas signalas – Rusija tų metų vasarą užpuolė Gruziją, bet niekas nieko nesiėmė. Tada visus pribloškė finansinė krizė ir jai atėjus krašto apsaugos institucija nukentėjo smarkiausiai. Buvo nubraukta šimtai milijonų litų, sumažintos algos, daliniai – vos egzistavo. Nebuvo jokių įsigijimų, nei ginkluotės, nei transporto priemonių. Tas laikas tęsėsi nuo 2008 iki beveik 2014 metų, kai prasidėjo krizė Ukrainoje“, – pasakojo buvęs kariuomenės vadas. Pasak jo, tik tada atsipeikėta.
Tuomet politiniai sluoksniai prabudo, imta kalbėti apie tai, kad reikia didinti finansavimą, pasiekti 2 proc. nuo BVP.
„Kai aš tapau kariuomenės vadu, kariuomenės finansavimas siekė 0,77 proc. Ir buvo vienas mažiausių NATO. Kai užsidegė raudona šviesa dėl Krymo, tada pradėta kalbėti apie finansavimo didinimą, grąžintas jaunuolių šaukimas į kariuomenę, tai vyko greitai. Pradėti didieji projektai, pajudėjo pirkimai. Visą tai pakeitė agresija prieš Ukrainą 2014 metais“, – pasakojo buvęs kariuomenės vadas.
Nors prieš tai, anot generolo, taip pat kalbėta, kad Rusijos pavojus niekur nedingo. Tiesa, apie tai daugiausia kalbėjo kariškiai.
„Kalbėjo, bet niekas netikėjo, kad Rusijos grėsmė gali išaugti į realų pavojų. Taip, mes nemažai kalbėjome, matyt ir NATO ambasadoriai kalbėdavo ir kariniame komitete. Aš pats buvau kariniame komitete ir man buvo gėda, nes mes buvome paskutinėse eilėse pagal krašto apsaugos finansavimą. Tai, ką tu gali kalbėti apie pavojų savo regionui, jei pats nefinansuoji savo kariuomenės“, – klausė V. Žukas.
Jis pasakojo, kad prieš Lietuvai įstojant į NATO jis buvo gynybos atašė Vokietijoje, tuo metu niekas rimtai negalvojo apie kokį nors pavojų iš Rusijos pusės.
„Visos kalbos buvo apie tai, kad klasikinės kariuomenės, kuri egzistavo Šaltojo karo metais, su tankais, artilerija, aviacija – nereikia. Esą reikia mažinti finansavimą, turi likti tik kova su terorizmu, taikos palaikymo pajėgos. O didelių junginių, divizijų su sunkiąja ginkluote – nebereikės. Buvo mažinamas finansavimas visose NATO valstybėse, išskyrus gal kokią Turkiją. Visos treniruotės, pratybos buvo paremtos taikos palaikymo operacijomis.
Aljansas turi rimtų iššūkių, bet juda ten kur reikia, o tiksliau, ten kur ir mums reikia
Su amerikiečiais, taip, vykdėme kovinį rengimą, o štai su partneriais iš Europos šalių – išimtinai tik taikos palaikymo pratybos. Dar prieš stojant į NATO gavome sąlygas, paruošti dvi bataliono dydžio kovines grupes ir to pakanka. Tada jau bus galima kalbėti apie stojimą. Bet išties, tai yra politiniai sprendimai, kalbos, kad pasiekite NATO standartus, tada įstosite yra tik kalbos.
Taip pat buvo ir Gruzijai, jų visa brigada buvo dislokuota Afganistane, daug karių – Irake. Bet jiems vis buvo sakoma, kad neatitinkate NATO standartų. Kovos zonoje standartus atitinki, bet jei nori narystės, tada – ne. Nevisai sąžiningas elgesys buvo su tais, kurie siekė tos narystės“, – karinės diplomatijos niunsus pasakojo V. Žukas.
Jis prisiminė, kad Rusijoje karinė reforma prasidėjo po 2008 metų. Imta keisti, reformuoti. Visi sekė, stebėjo, matė, kad ten vyksta rimti darbai, bet kas bus puolimas, invazija – netikėjo.
Kaip ir netikėjo, kad gali būti invazija į Baltijos šalis, nors visos „Zapad“ pratybos įtraukiant Baltarusiją aiškia rodė, kad scenarijai buvo nukreipti prieš NATO, Baltijos šalis, Lenkiją. Bet visi netikėjo invazijos galimybe, manyta gal bus koks spaudimas, reikalavimai, bet ne daugiau.
„Visi matė Rusijos agresyvią laikyseną po Gruzijos karo, o juk ir Čečėnijos karas buvo ką tik pasibaigęs, bet tuo pačiu Lietuvoje buvo panaikintas šaukimas į kariuomenę, sumažintas finansavimas. Uždarinėjami medicinos punktai, net valgyklos kariuomenėje. Galima buvo kažko neuždaryti, kažką išlaikyti, bet viskas krizės metu buvo uždarinėjama.
Kartais žodžiai tiesiog prasilenkdavo su darbais, vienaip buvo kalbama, kitaip – daroma. Ateidavo eiliniai rinkimai ir krašto apsauga buvo apšaukiama, kad jie ten sėdi, nieko nedaro, su kuo jie čia ruošiasi kariauti? Kas mus puls? Latviai? Visur tokios kalbos buvo, spaudoje, ypatingai prieš rinkimus. Pinigai buvo žadami mokytojams, kitoms reikmėms, o kariuomenei esą nereikia. Net pasirašyti susitarimai buvo laužomi, pažadėti vieni dalykai, laimėjus rinkimus jie būdavo nubraukiami“,– niūriai dėstė buvęs kariuomenės vadas.
Įstoję į NATO – atsipalaidavome
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas sako, kad Lietuvos kariuomenė, saugumo užtikrinimas turėjo kelis etapus ir jie nebuvo lengvi.
„Pradžia laikoma tada, kai buvo išvesta sovietų kariuomenė ir sukurtos tam tikros pajėgos priešintis. O nuo 1994 metų deklaravome siekį prisijungti prie NATO. Tai skatino vakarietiškų karinių tradicijų perėmimą. Tai buvo stiprus teigiamas poveikis Lietuvos kariniam pajėgumui.
Mes pirkom arba gaudavom tam tikrą ginkluotę, mokydavomės su partneriais, virsmas buvo toks kokybinis. Taip pamažu išėjome iš to sovietinio matymo, nes pradžioje ir karininkų didelė dalis buvo baigę ne ką kitą, o sovietines karo akademijas. Viskas užtruko, bet 2004 metais, kai tapome NATO nariais, mes visiškai kitaip atrodėme, nei prieš dešimt metų“, – sakė profesorius, pabrėžęs, kad problema čia kilo dėl to, kad stodami į NATO mes žadėjome skirti du procentus gynybai, bet to anuomet nepasiekėme.
Po įstojimo į NATO, pinigai skirti gynybai ėmė mažėti. Žinoma, 2008 metų krizė suteikė papildomai argumentų, kodėl reikia mažinti išlaidas gynybai, nes viskas buvo mažinama. Tiesa, veikė ir tarptautinė aplinka, nusiteikimas, kad Rusija nėra pavojinga.
Tarp 2000 ir 2003 metų Rusijos ir Vakarų pasaulio santykiai buvo geri, tai, galimai, ir leido mums įstoti į NATO.
„Bet 2004 metais Rusija pamažu ėmė keistis, o jau 2008 metais rusai kariavo Gruzijoje. Įdomu tai, kad paraleliai su šiais įvykiais mes sustabdėme jaunuolių šaukimą į kariuomenę, pradėjome kalbėti apie profesionalų kariuomenę. Tai čia prasilenkiantys tokie dalykai. Lietuva skyrė daug dėmesio ne teritorinei gynybai, bet tarptautinėms misijoms. Mes buvome ir Afganistane, ir Irake, norėjome būti gerais partneriais.
Supratome, kad mūsų galimybės gimtis yra ribotos, todėl esant problemoms mus ginti turės partneriai. Buvo toks supratimas. Į tai buvo orientuojama ir kariuomenė, buvo taupoma jai. Trūko ir karių, ir ginkluotės. Atsibudimas įvyko 2014 metais, atėjo supratimas, kad mes patys turėsime gintis ir tik tada sulauksime kažko iš partnerių.
Prezidentė D. Grybauskaitė 2009 metais sake, kad Baltijos šalys neturi gynybos planų, todėl NATO turi juos sukurti. Buvo skleidžiama tarsi tokia žinia, kad NATO turi pasirūpinti Lietuvos saugumu. Žinoma, mes gal irgi neturėjome tikėjimo, kad karas gali ateiti į mūsų kiemą.
Nes juk NATO nariai, o NATO niekas nepuls.. Toks tikėjimas vyravo ne tik pas mus. Kita vertus galima išskirti estus, kurie gana anksti skyrė du procentus gynybai, turėjo šauktinius, kreipė dėmesį į teritorinę gynybą. O Lietuva ir Latvija – atvirkščiai, savo pajėgumus mažino“, – pasakojo G. Česnakas.
Rusijoje nematė priešo
NATO labai ilgai nelaikė Rusijos grėsme, dar 2010 metais išleistoje NATO koncepcijoje Rusija vadinama partnere. Lietuva, žinoma, akcentuodavo Rusijos grėsmę, tarkime, po invazijos į Gruziją. Bet nebuvo tikima, kad Rusija ką nors užpuls, nors jau buvo užpuolusi Gruziją.
„Bet santykiai su Rusija vistiek buvo kitokie, nes ir pati Rusija siuntė kitokius signalus. <…> Bet net 2014 metai ne visiems buvo žadintuvo skambutis. Mes rimtai apie Rusijos grėsmę pradėjome galvoti nuo 2013, kai ėmėme pirmininkauti ES Tarybai. O taip visai rimtai, tai nuo 2014 vasario, kai prasidėjo rimti neramumai Ukrainoje.
Tada pradėjome staigiai galvoti apie karinę grėsmę, reikia prisiminti, kad tuo metu vyko ir prezidento rinkimai. Kandidatai, jau įvykus agresijos aktui, atsargiai vertino karinių išlaidų didinimo galimybę. D. Grybauskaitė, tiesa, laikėsi griežtesnės pozicijos. Tada prasidėjo mūsų bandymas pasivyti ir atgaivinti karines pajėgas, personalą, ginkluotę“, – vardijo G. Česnakas.
Jis pridūrė, kad dabar procesai yra itin sparčiai užsisukę, nors ginkluotės, kurios norime greitai ir negausime, o tam tikri dalykai, kuriuos dabar gauname pirkti dar 2016 metais.
„Situacija dabar kitokia. Supratimas kitoks, tiek valdžios, tiek visuomenės“, – sakė jis.
Baltijos šalys – vieta, kur Rusija gali išmėginti NATO?
Baltijos šalys yra pagrindinis strateginis regionas, kuriame sutampa NATO ir Rusijos kariniai bei ekonominiai interesai, rašo JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centras.
Dujotiekio „Nordstream 2“ sabotažas, neatsižvelgiant į tai, kas įvykdė ataką, rodo, kad konfliktas regione nera toli nuo sprogimo. Vyksta pilkosios zonos operacijos, o JAV, NATO ir jų partneriai turi būti pasiruošę vieningai veikti prieš vis labiau priešišką Rusiją, kuri dabar bando atitraukti dėmesį nuo savo karinių nesėkmių Ukrainoje.
Šiomis pastangomis Rusijos planas išbandys ribas ir bandys išnaudoti aljanso siūles. Reikalingas griežtas atsakas, kad Rusija nekontroliuotų ir būtų išvengta visiško konflikto. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje bus labai svarbus stiprinant ryžtą ir kalbant apie bendrą strategiją, siekiant atgrasyti nuo tolesnės Rusijos agresijos.
Konfliktai Baltijos šalyse gali vykti visose srityse – oro, jūros, žemės, erdvės ir kibernetinės erdvės. Rusija išlaikė nuolatinę grėsmę Baltijos regionui vykdydama visą pilkosios zonos operacijų spektrą, įskaitant ekonominę prievartą, dezinformaciją ir propagandą, kibernetinį trikdymą ir slaptus karinius įsiveržimus.
Ukraina galėjo pakeisti Rusijos konflikto Baltijos šalyse skaičiavimus, atskleisdama reikšmingas Rusijos gebėjimų kontroliuoti žemės ir oro sritis spragas. Konfliktas Baltijos šalyse atitiktų tą patį nacionalinį, egzistencinį ryžtą, kuris matomas Ukrainoje – kartu su savitarpio gynybos susitarimais ir NATO įsipareigojimu 5 straipsnyje.
Nors invazija į Baltijos šalis ar konfliktas Suvalkų koridoriuje yra mažai tikėtinas, konfliktas Ukrainoje padidino pasirengimą visose srityse ir kiekviename krante.
Baltijos šalims pagrįstai rūpi, kaip greitai NATO gali kolektyviai reaguoti į krizę. Jūrų srities kontrolė ir Rusijos priešpriešinių prieigos, A2/AD pajėgumų slopinimas bus pagrindinis šio atsako aspektas. Ironiška, bet svarbiausias pasiruošimas buvo partnerystės ir aljansų stiprinimas – nenumatyta Rusijos prezidento Putino karo pasekmė.
Jungtinės Valstijos, NATO, Europos Sąjunga ir Baltijos šalių partneriai turėtų sutelkti dėmesį į tris jūrines strategijas: hibridines pilkosios zonos operacijas, puolamąją ir gynybinę karybą bei priešraketinę gynybą ir slopinimą.
Didesnės pratybos ir dalyvavimas yra svarbūs, tačiau siekiant užtikrinti, kad ši svarbi sritis išliktų stabili ir būtų išvengta konfliktų, labai svarbu ugdyti atsparumą per suderintus pajėgumų įsigijimus ir didesnius pramonės pajėgumus.
