Andrejaus Sacharovo konferencijoje kalbėjęs Prahos tarptautinių santykių instituto profesorius ir garsios knygos apie Rusijos nusikalstamo pasaulio santykius su valdžia autorius pripažino, kad karas su tikrais ginklais, raketomis ir apkasais yra labai brangus.
„Karui tapus itin brangiu imta pirkti „karo paslaugas“. Mes visi žinome apie „Blackwater“ kompaniją, kurios paslaugas pirko JAV ar „Wagner“, kuri neoficialiai atstovauja Rusiją konfliktuose Sirijoje ar Donbase“, – sakė mokslininkas.
Visgi, pasak M. Galeotti, naujo tipo karuose perkamos ne tik privačios karinės paslaugos, bet ir hakeriai, žurnalistai ir kiti šio naujo karo kovotojai. Tai – nenaujas karas, bet priemonės jame kaskart atnaujinamos. Rusija hibridiniame kare nėra naujokė, bet, kitaip nei mano Vakarai, nėra ir pionierė.
„Rusijos karinės pajėgos sprendžia, kaip jie galėtų panaudoti daugybę nekarinių priemonių savo reikmėms tam, kad paruoštų būsimą kovos lauką dar prieš įžengiant kareiviams. Mes tai matėme Kryme, Donbase. Dezinformacijos, elektroninio šnipinėjimo, blokavimo, politinės ardomosios priemonės, ir viskas tam, kaip išmušti priešą iš vėžių, sugriauti valdžios piramidę“, – vardijo politikos mokslų specialistas.
Tiesa, pasak M. Galeotti, svarbu paminėti, kad visi kiti: JAV, Vokietijos ar net Lietuvos karinės pajėgos, taip pat žiūri ta pačia kryptimi. „Visi karai nuo pat istorijos pradžios buvo hibridiniai, visuose karuose buvo naudota propaganda, nes karo esmė nėra nužudyti, karo esmė – atimti priešams norą priešintis. Dabar mes tiesiog turime daug daugiau priemonių tai daryti“, – pasakojo tarptautinių santykių žinovas M. Galoetti.
Anot jo, Rusijoje itin daug kalbama apie hibridinį karą, nes manoma, kad Vakarai atrado hibridinio karo efektyvumo „geną“. Kaip to pavyzdžiai Rusijai tarnauja Ukrainos Euromaidanas, Arabų pavasario sukilimai, spalvotosios revoliucijos. Rusijoje tikima, kad tai – politinių technologijų, karinių manipuliacijų sukeltos revoliucijos, bet ne piliečių pasipriešinimas diktatoriams. Rusijos valdžia taip pat susidūrė su protestais, ypatingai 2011-2012 metais, kai Dmitrijus Medvedevas ir Vladimiras Putinas dar kartą pasikeitė postais ir V. Putinas vėl tapo prezidentu. Tomis dienomis apie 100 tūkst. žmonių Maskvos gatvėse kėlė tikrą nuostabą, bet Kremliaus šeimininkų neįtikino demokratijos galia, jie šventai tikėjo, kad protestai suorganizuoti CŽV ar britų slaptosios tarnybos būstinėse.
„Būtent tada Rusijos valdžia slaptuose pasitarimuose konstatavo, kad Vakarų valstybių „ardomoji“ veikla kelia didelę grėsmę ir su tuo reikia kovoti. Rusijos generolai, siekdami gauti dar daugiau pinigų armijai, sutiko su šia mintimi, bet pareiškė, kad jie puikiai supranta hibridinio karo mechanizmus ir žino, kaip pergudrauti Vakarus“, – pasakojo M. Geleotti.
Būtent taip sustiprėjo „žalių žmogeliukų“ taktika ir poreikis „griauti“ teritoriją prieš tai, kai ji yra užkariaujama. Tai veikė Kryme ir Donbase, todėl dabar Vakarai baugiai dairosi, kur dar pasirodys „žalieji žmogeliukai“.
„Problema ta, kad reikia žiūrėti ne į karines, bet į civilines nacionalinio saugumo institucijas ir tai, ką jie daro. Kremliaus technologai suvokė, kad hibridinės priemonės yra tai, ką galima naudoti ne prieš tankų invaziją, bet vietoje tokios invazijos. Rusijoje supranta, kad NATO pajėgumai yra kur kas didesni. Taip, pirmos dvi karo savaitės rusams būtų sėkmingos, bet vėliau viskas apsiverstų. Tai suprasdami Rusijos saugumo architektai žvelgia į kitą pusę. Silpniausia Vakarų valstybių dalis, pasak Kremliaus, demokratija ir visa tai, kas su ja ateina“, – kalbėjo mokslininkas M. Galeotti.
Vakarų valstybės kartu ne tik dirba, bet ir konkuruoja. Būtent čia atsiveria neišsemiamos galimybės manipuliuoti: ekonomiškai, politiškai ar kitomis priemonėmis. Veikiama įvairiomis kryptimis ir kažkuriuo metu dalis Vakarų visuomenės ir politikų ima galvoti, kad Rusija yra neprognozuojama ir didi grėsmė, todėl su ja reikia tartis. Tiesa, kalba eina ne apie visas, bet apie dalį Europos valstybių, kurios labai norėtų „susitarti“ su Rusija.
„Pačioje Rusijoje situacija taip pat nėra rami ir monolitiška. Institucijos ir postai ten reiškia lygiai tiek, kiek jas mėgsta V. Putinas. Ministerijos ir ministrai gali būti mažiau įtakingi už atskirus žmones, kurie užima menkesnes pareigas, bet yra mylimi prezidento. Institucijos ir valdžios žmonės Rusijos viduje nuolat konkuruoja. V. Putinas nėra geopolitikos genijus ar šachmatų žaidėjas, tiesą pasakius, jis gana tingus autokratas. Jo aplinka, institucijos konkuruodamos tarpusavyje nuolat siekia atspėti, kas sudomins, pradžiugins ar turės naudos Kremliui, todėl teikia pasiūlymus, veikia. Kartais jiems pasiseka, kartais ne. Sėkmės atveju yra dalijami darbai ar kontraktai. Tai yra tikrasis V. Putino laimėjimas – visos šalies kariškių, biurokratų ir šiaip gyventojų protų „sukarinimas“, kai žmonės konkuruoja vieni su kitais, kad įtikti ir sugalvoti dar vieną būdą kovoti su Vakarais“, – vardijo mokslininkas.
Tiesa, chaoso Rusija netrokšta. Valstybė, kuri turi ilgą sieną su Kinija tikrai nenori, kad pasaulyje vyrautų anarchija. Visgi Vakarų pasaulio taisyklių priimti taip pat nenori, nes jos, pasak Rusijos, sukurtos Vakarų ir Vakarams. Būtent todėl siekiama sukurti ir kitiems primesti savas taisykles. Tam naudojamos visos įmanomos priemonės: institucijos, nusikaltėliai, hakeriai, sukarintos grupės, tokios, kaip baikeriai, privačios karinės kompanijos. Tai nėra žmonės, kurie galėtų užimti valstybę, bet jie lengvai gali destabilizuoti situaciją, o būtent to ir reikia.
„Problema ta, kad Rusijos veiksmus išties sunku prognozuoti, nes daugelis jų vienas kitam prieštarauja. O prieštarauja jie todėl, kad vykdomi skirtingų veikėjų, kurie tarpusavyje nekalba. Manau, galima tvirtinti, kad Kremlius neturi vieno didelio ir išsamaus plano „ką daryti su Vakarais“, bet yra daug mažu planelių ir vienas su kitu nesusijusių veiksmų, veikėjų. Metaforiškai kalbant, mes manome, kad kovojame su didžiuoju baltuoju rykliu, bet išties kaunamės su būriu mažų piranijų, kurios po viena nėra pavojingos, bet kol kariauji su viena kita jau ėda tau nugarą“, – kalbėjo M. Galeotti.
Jis tikino, kad Vakarai diplomatiją skiria nuo propagandos, o ekonominius sprendimus nuo politinių, bet rusai galvoja kitaip. Ir todėl nepamiršta pasinaudoti Vakarų taisyklėmis ir silpnybėmis, kai jiems tai naudinga. Visgi analitikas pripažįsta, kad Vakarais neretai nereikalingai nepasitiki savo jėgomis ir nesuvokia, kad išskaidyta grėsmė ir „nusipirkti karinių paslaugų tiekėjai“ nėra tokie grėsmingi, kaip atrodo.
„Tiesa, yra vietų kuriose Vakarai vis dar atsilieka ir pasiduoda rusiškoms manipuliacijoms: negebame susitarti, atsispirti pinigams, neparuošiame savo visuomenių taip, kad jos būtų atsparios propagandai. Mes tapome tingia visuomene, kurios dalis jaučiasi apleista ir pralaimėjusi kapitalizmo lenktynėse, o tai – puiki dirva Kremliui. Tai su kuo mes šiandien susiduriama didžia dalimi yra nulemta mūsų pačių silpnybių, todėl norint susidoroti su priešu pirmiausia reikia dirbti su savimi, savo visuomene, politine sistema. Niekas neverčia žmonių imti kyšių iš rusų, niekas neverčia mūsų bankų dirbti su neaiškios kilmės pinigais. Mes leidžiame, kad tai vyktų, o rusai už tai dėkoja“, – vardijo M. Galeotti.
Ir tai, pasak mokslininko, dar ne pabaiga, nes šalia dar Kinija, yra teroristinių organizacijų pavojus ir klausimas, kada vėl turėsime tokią pseudo-valstybę, kaip sugriuvusi „Islamo valstybė“. Jis tikino, kad pamokos, kurias šiandien išmoksime su Rusija padės ateityje, nes pavojų mažiau nebus, skirsis tik jų kilmės šalis.
