Vos prieš porą savaičių Ukraina paskelbė įvedanti karo padėtį, pasienio regionams ši padėtis įvesta po karinio incidento Kerčės sąsiauryje. Apie tai, kokia šiuo metu yra Ukrainos saugumo padėtis, koks Lietuvos vaidmuo „advokataujant“ kaimynei šaliai ir ką daryti, jei šalyje skelbiama nepaprastoji padėtis kalbėjomės su JAV Merilando universiteto mokslininke, tarptautinio saugumo ir nekonvencinių grėsmių specialiste Egle Murauskaite.
Ukrainoje paskelbta karo padėtis verčia susimąstyti ir lietuvius. Prieš kurį laiką pasigirdo kalbų, kad mobilizacijai Lietuvoje labai blogai pasiruošta. Kalbėta apie Valstybės kontrolės ataskaitą, kuri nepalanki mobilizacijos pasiruošimu ir mokymais užsiimančioms institucijoms. Kaip manote, kokia yra tikroji padėtis Lietuvoje? Ar šalies visuomenė turi užtektinai informacijos apie tai, kas yra ir kam reikalinga mobilizacija?
Daugybė dalykų atsiremia į resursus, kiek žinau Vyriausybės kanceliarijoje yra naujas padalinys, kuris ruošia metrikas, pagal kurias bus galima vertinti krizes ir jų stiprumą. Visgi didžiausia problema yra, kad civilinis sektorius nedalyvauja pratybose, o ir neturi tam resursų. Tarkime vyksta planavimo konferencija ir ten susirenka žmonės, dirbantys krašto apsaugos srityje, kariškai, šauliai, bet nevyriausybininkų arba žmonių iš savivaldos – nematyti.
Iš vienos pusės, matyt, yra pasitikima Krašto apaugos ministerija ir kariuomene, kad jie padarys viską, kaip reikia, duos nurodymų, kai iškils grėsmė. Visgi to gali neužtekti, nes savivaldybės yra atsakingos už piliečių evakuaciją, savivaldai klius didžiausia resursų, ryšių ir logistikos našta. Pasiruošimas, žinojimas, ką daryti, kur kreiptis – nenukrinta iš dangaus, jei tam nesiruošiame, nesitreniruojame – nėra gerai.
Mūsų karinės struktūros dalyvauja tarptautiniuose kariniuose mokymuose, mokosi bendradarbiauti su NATO partneriais, treniruojasi dvišaliu pagrindu, bet mokymai vyksta tik uniformuotiems žmonėms. Estijoje prezidentūra aktyviai įsitraukia į mokymus, Suomijoje – partijos ir akademikai yra aktyvūs. Kitose šalyse yra organizuojamos pratybos ir mokymai žmonėms, kurie nėra susiję su kariuomenė. Pas mus to stinga.
Trūksta ir informacijos, kurią gali pasiekti kiekvienas. Tarkime, jei apžvelgtume tarptautinę patirtį su lankstinukais ir brošiūromis: pas mus viskas yra lietuviškai ir pdf formalu, bet Suomijoje lankstinukai pasiekia kiekvienus namus, nes yra siunčiami paštu. Lankstinukai yra parašyti keliomis kalbomis, net arabiškai, o pas mus lankstinukai yra tik lietuviškai, nėra rusų ar lenkų kalbomis, angliškai yra tik komiksas.
Kas yra mobilizacija, kada ji skelbiama ir kas nutinka, kai pranešama, kad šalyje skelbiama visuotinė mobilizacija?
Paradoksas, kad mobilizacija gali būti ir be karo padėties. Žinoma, jei karo padėtis yra, tada mobilizacija vyksta automatiškai, bet visuotinė arba dalinė mobilizacija gali būti skelbiama Seimo arba prezidento be karo padėties.
Mobilizacija ir jos skelbimas yra susijęs su daug teisinių klausimų, bet planavimas, pasiruošimas ir ekspertinės žinios yra tarp uniformuotų žmonių. Mobilizacija yra rezervistų, o tiksliau, žmonių, kurie kada nors mokėsi, kaip laikyti šautuvą, pašaukimas. Ir mobilizacijos skelbimas duoda signalą, kad kažkas keičiasi, tiek su teisiniu statusu, tiek su kasdieniu gyvenimu.
Visgi lankstinukuose, kuriuose teko matyti, yra pasakoma, kad informacija bus suteikta tik tada, kai ateis reikiamas momentas. Taigi, ar reikės eiti į slėptuves, evakuotis bus pranešta paskutinę minutę. Lankstinukuose taip pat yra parašyta, kad informacija gali būti ribojama dėl saugumo sumetimų, bet ji ir taip yra ribojama. Keista, kad nematoma problemos ir tikima, kad kariai atliks savo darbą, o civiliai žmonės susiorganizuos patys.
Tegalime pasidžiaugti, kad kai kurios savivaldybės yra geriau pasiruošusios nei kitos, tarkime, neseniai Alytaus savivaldybėje vyko mobilizacijos mokymai, nes mieste yra „Birutės“ batalionas ir jie aktyviai bendradarbiauja. O kitur yra sudėtinga, įsivaizduokite, Vilniuje savivaldos paprašo surengti pratybas, išsyk kils klausimų kada, už ką, kaip?
Taigi, jei nėra nurodymų iš Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, nėra papildomai duodama pinigų, tai nieko ir nevyksta. Nėra politinės valios įtraukti civilines organizacijas, nes nėra resursų, nėra aišku, ko reikėtų, kaip daryti pratybas. Su kariškiais ir pratybomis viskas aišku, o štai civilinis sektorius kelia daug klausimų.
Visuomenė gana nedaug žino apie mobilizaciją ir galimus veiksmus atėjus valandai X, bet ar viską reikia žinoti? Galbūt yra dalykų, kuriuos geriau nutylėti?
Vienas iš įdomesnių dalykų apie kuriuos nėra kalbama – santykis su užsieniu. Teoriškai, jei skelbiama mobilizacija, visi tarnybai tinkami vyrai privalo grįžti namo iš užsienio. Visgi protingiau būtų užsienyje turėti stiprią diasporą, kuri konflikto atveju galėtų „advokatauti“, protestuoti, skleisti informaciją.
Kitas dalykas, kurį reiktų aptarti – vyriausybės ir prezidento darbas egzilyje, išvykus. Iki šiol nėra aišku, kokia mūsų strategija, nors estai jau senokai yra pasakę, kad jie planuotų vyriausybę egzilyje. Estijoje tai nėra paslaptis, piliečiai tai žino.
Įsivaizduokite, pas mus pradeda kaukti sirenos, įsijungia radijas ir pasako, kad šalies vadovai prieš kelias valandas paliko šalį ir vadovaus iš užsienio. Net jei tai būtų politiškai logiškas žingsnis, toks elgesys prieš tai neinformavus būtų visiškai nepriimtinas. Būtų prisiminta istorija, Antano Smetonos pabėgimas. Tokiu momentu šalies vadovai žmonių akyse netektų legitimumo. Visuomenė turi žinoti ir diskutuoti apie visus įmanomus scenarijus, ji turi būti informuota.
Taigi, komunikacijos nevaldymas kvepia negerai. Nereikia išslaptinti visko, pasakyti, kur bus vyriausybinė slėptuvė ar savivaldybės bunkeris, bet orientacinė informacija turėtų būti. Kad ir kokių rajonų žmonės, kokiais keliais turi važiuoti į kurią pusę.
Kariai šiuo metu yra „vežanti“ jėga, bet išlieka globojantis požiūris į civilius. Už pilietinę mobilizaciją atsakingi žmonės aktyviai dirba, bet per mažai komunikuoja. Reikėtų stipresnio balso, neužtenka eiti į mokyklas ir savivaldybes, reikia kalbėti garsiau.
Tikiu, kad yra baimės apie tai kalbėti, esą, jei prakalbome, tai reiškia jau viskas, bet kaimynai suomiai ir estai neturi tokių baimių. Svarbu kalbėti ir nuteikti žmones, kad žinojimas, ką daryti, nereiškia, jog reikės tai daryti.
Ukraina trumpam vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Incidentas Kerčėje privertė suklusti ir prisiminti, kad karas Rytų Ukrainoje nesibaigė. Kas nutiko sąsiauryje tarp Juodosios ir Azovo jūrų? Ar į šį incidentą buvo deramai sureaguota?
Kerčėje buvo incidentas, kurio metu Rusija pademonstravo agresiją. Rusai sako, kad buvo įplaukta į jų teritorinius vandenis, tarptautinė bendruomenė sako, kad tai neutralūs arba diskutuotini vandenys, todėl svarbu savęs paklausti, kur mes brėžiame ribą. Svarbu paminėti ir tai, kad nukentėjo ne tik jūrininkai, bet ir prekybininkai, buvo sutrikdyta komercinė laivyba. Pripažinkime, kad šaliai, kuri ir taip yra sudėtingoje padėtyje tai skaudus smūgis. Nors komercinė laivyba jau atnaujinta Rusija labai aiškiai parodė, kad gali užsukti „kraniukus“.
Nemenkinu incidento reikšmės, bet, jei žiūrėsime į tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, Donbaso regione, arba kas vyko prieš kelis metus Kryme, tai Kerčė nėra baisiausias nutikimas. Taip, yra incidentas, bet nėra tragedijos. Todėl pasirinktos atsako priemonės yra vertos dėmesio, galima svarstyti, kodėl Ukraina reagavo būtent taip.
Lietuvos atveju matau visišką nuoseklumą, mes visą laiką kiekviename renginyje turime po ukrainietį, kuris atsistoja ir pasakoja, kaip jo tėvynėje yra baisu. Manęs nestebino, kad prezidentė ten skrido ir pažadėjo tam tikrų dalykų. Mes pasiryžome jiems padėti stiprinti kibernetinį atsparumą, tai, ko ukrainiečiams labai reikia. Taigi, mūsų reakcija yra tokia, kokia ir turėjo būti.
Visgi, jei žiūrėtume į Ukrainos prezidento Petro Porošenko elgesį, tai jis yra keistas, nes įvedama karo padėtis likus mažai laiko iki rinkimų. Tai gali būti bandymas manipuliuoti tam tikra informacija, nes karo padėtis suteikia teisę apriboti prieigą prie informacijos prisidengiant nacionaliniu saugumu. Jei paaiškėtų nemalonūs faktai apie jo asmenį, būtų galima pasinaudoti šiuo draudimu. Taip pat galima riboti viešų susirinkimų laisvę. Nesakau, kad taip ir bus, bet galimybės – yra. Vakarų žiniasklaida šio momento nepraleidžia pro akis, jiems įdomu, kas vyksta, ar nėra varžoma žiniasklaidos laisvė, kaip vyksta mobilizacija, kokiuose padaliniuose.
JAV reakcija buvo proporcinga incidento dydžiui. JAV jau daug metų plukdo savo laivus į visokias „klampias“ jūros zonas. Daugiausiai tai daroma Pietų Kinijos jūroje, nes ten kyla nesutarimų dėl salų ar žvejybinių plotų. Tai vadinasi „Inducing freedom of navigation“ (liet. Navigacijos laisvės užtikrinimas). Praėjus pusantros savaitės nuo Kerčės incidento JAV pasiuntė vieną laivą greta Japonijos, kur Rusija taip pat turi teritorinių pretenzijų. Žinoma rusai sureagavo, pasiuntė savo lėktuvus, kitas pajėgas. Tiesa, incidentų buvo išvengta.
Dabar JAV tariasi su Turkija, kad galėtų per Bosforo sąsiaurį praplukdyti savo laivą (JAV privalo pranešti Turkijai apie galimą karo laivų plaukimą iš Viduržemio jūros Dardanelų ir Bosforo sąsiauriais į Juodąją jūrą. Tokia tvarka buvo nustatyta dar 1936 metais pasirašytoje Montrė konvencijoje. Tame dokumente nurodoma, kad valstybės, kurių teritorija nesiriboja su Juodąja jūra, turi pranešti Turkijai apie savo laivų plaukimą į šiuos vandenis mažiausiai prieš 15 dienų) ir užtikrinti navigacijos laisvę šioje teritorijoje.
Ar buvo galima tikėtis incidento Kerčės sąsiauryje? Ar tai, ką daro Rusija, galima pavadinti netikėtumu?
Kerčės incidentas yra nemalonus, bet nėra netikėtas. Rusai nuolatos ieško „silpnų“ vietų, konfrontacija tęsiasi. Mes visada lyg ir esame pasiruošę, kad kažkas bus, bet rusai randa vietų, kurias galima „paspausti“. Incidentas nebuvo itin tragiškas, o atsakas normalus. Tiesa, galima galvoti, kad P. Porošenko pasinaudojo situacija dar kartą atkreipti dėmesį į konfliktą Ukrainoje.
Aš jokiu būdu neteisinu Rusijos veiksmų, bet „iššokimas“ su karo padėtimi gali būti bandymas atkreipti dėmesį. Mes matome, kad vyksta diskusijos Vokietijoje ir Prancūzijoje apie tai, kad situacija gal nėra tokia bloga, o ir Europos noras tvarkytis su Rusija – mažėja. Taigi, jei toks buvo noras, tai, manau, momentas praleistas. Bendros saugumo situacijos Kerčės incidentas nepablogino, buvo dar kartą priminta, kad karas vyksta.
Visgi yra pamokų, kurių taip ir neišmokome. Kai vyksta incidentas ar provokacija visi vis dar skėsčioja rankomis, klausia, kas čia vyksta. Praėjo trys savaitės po Kerčės, bet vieningo balso nėra. Pozicijos įvardijimas užtruko. Žinoma, yra gerų ženklų, tokių, kaip JAV iniciatyva ar Didžiosios Britanijos komentarai, bet bendros pozicijos stinga. Tiesa, Prancūzija ir Vokietija turi vidinių problemų, todėl nėra kaip formuoti atsaką, o tai nėra gerai, nes rusai tą mato.
O Lietuva daro tą patį, ką visada ir tai yra gerai, bet "advokatavimas" tarptautinėje erdvėje galėtų keistis. Situacija keičiasi, o mes skambiname tą patį varpą. Reikėtų ieškoti kitų derybinių kelių, rasti naujus pasakojimus, sudominti prancūzus, vokiečius ar amerikiečius. Jiems turi būti įdomu.
