Apie šios išskirtinės profesijos kasdienybę plačiau papasakojo jau daugiau kaip 30 metų šioje srityje dirbantis Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ išminuotojas Vytautas.
Paklaustas, kaip prieš įsidarbindamas įsivaizdavo išminuotojo darbą, Vytautas pusiau juokais, pusiau rimtai atsako, kad jaunystėje galvojo, jog teks karpyti laidus tiksint paskutinėms sekundėms iki sprogimo, vis dėlto, realybė pasirodė visai kitokia:
„Išminuotojo darbas tik filmuose atrodo labai pompastiškai, įspūdingai, tačiau realybėje apie 99 procentus laiko užima mokymasis, pasirengimas situacijoms ir laukimas paties iškvietimo į įvykio vietą.“
Vytautas atskleidžia, kad stresą patiria kiekvienas išminuotojas, tačiau su metais įgyta patirtis bei turimos žinios leidžia per maksimaliai trumpą laiką išplėsti dėl įtampos susitraukusį akiratį ir profesionaliai įvykdyti užduotį.
Kodėl nusprendėte tapti išminuotoju? – pasiteiravome išminuotojo Vytauto.
Mano išminuotojo kelionė tęsiasi jau daugiau kaip 30 metų. Prasidėjo viskas po Nepriklausomybės atgavimo. Buvau jaunas, entuziastingas jaunuolis, tarnaujantis Lietuvos kariuomenėje. Netyčia sulaukiau pasiūlymo pradėti dirbti su sprogmenimis. Tuo metu mano draugai Dainius ir Juozas tarnavo išminuotojų būryje ir paklausė, ar nenorėčiau pas juos padirbėti. Galvoju, kodėl gi ne, pabandysiu. Nemeluosiu, pradžioje galvojau, kad laikinai. Po truputį besimokant ir įgaunant daugiau žinių, ši profesija sudomino. O po kelių metų gavau kvietimą prisijungti prie „Aro“ išminuotojų.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo mažai patirties vykdant kriminalinių sprogmenų neutralizavimą, nes Sovietų okupacijos laikais tokius atvejus spręsdavo KGB struktūros, atvažiuodavo žmonės iš Maskvos. Todėl pirmų žinių apie sprogmenis sėmėmės iš karinių vadovėlių. Kai pradėjau dirbti, buvo keli vadovėliai, kuriuos perskaitęs žinodavai, kad turi visas reikiamas žinias darbui atlikti. Šiai dienai, po tokį vadovėlį galima kasmet parašyti.
Panaši situacija buvo ir su įranga. Kai pradėjome dirbti „Aro“ išminuotojo įrangą sudarė tik nedidelis lagaminas su keliais įrankiais, o dabar turime visą autobusiuką su specialiais prietaisais ir įranga.
Ką tuomet žinojote apie išminuotojo darbą ir su kokia realybe susidūrėte?
Atrodė, kad teks laidus karpyti tiksint paskutinėms sekundėms iki sprogimo (juokiasi - aut. past.). Bet iš tikrųjų, taip toli gražu nėra. Išminuotojo darbas filmuose atrodo pompastiškai, įspūdingai, o realybėje apie 99 procentai viso laiko užima mokymasis, pratybos, darbas su įranga, rengimasis ir laukimas to iškvietimo. Išminuodami mes praleidžiame mažiau laiko nei ruošdamiesi užduočiai. Iš esmės daugiausia laiko skiriama pasiruošimui.
Kokius kriterijus turi atitikti, norėdamas tapti išminuotoju?
Pačioje pradžioje specialios atrankos nebuvo. Užtekdavo žmogui tik išreikšti norą tapti išminuotoju, atitikti policijos pareigūnams keliamus fizinius ir sveikatos reikalavimus.
Šiais laikais mums reikia, kad žmogus būtų ne tik fiziškai stiprus. Į kandidatą mes daugiau žiūrime per intelekto ir psichologijos prizmę. Visą laiką mūsų darbe yra stresas. Su tais žmonėmis, kurie sugeba praeiti mūsų psichologų parengtus testus, vėliau dirbant neturime jokių problemų. Noriu pasakyti, kad atrankos nepraėję žmonės nėra kažkuo blogi, galbūt jie turi daug gerų savybių, bet tuo pačiu mums reikalingos savybės nėra pakankamai aukštos, o tai ateityje trukdys priimti teisingus sprendimus.
Streso atveju viskas aplink tave užsidaro ir tu matai pasaulį lyg per tunelį. Pas visus išminuotojus tas tunelis atsiranda, tik klausimas, kaip greitai išeini iš „tunelio“ ir pradedi normaliai mąstyti. Tas tarpas turi būti kuo trumpesnis. Tikriausiai kiekvienas pažįstame žmogų kuris yra labai geras darbuotojas, bet negali efektyviai dirbti stresinėje situacijoje. Stebuklų pas mus nėra. Jeigu situacija nauja, tu to nepatyręs- stresas tęsiasi ilgiau, o jei esi pasiruošęs ir situacija žinoma , tai viską gali greičiau tinkamai įvertinti ir sureaguoti.
Patirtis rodo, kad išminuotojo paruošimas užtrunka ne mažiau kaip penkerius metus. Todėl kartais lyginame save su gydytojais. Tik vienintelis skirtumas tas, kad mes rizikuojame savo gyvybėmis.
Kokias užduotis jums yra tekę atlikti?
Mūsų atliekamų užduočių spektras labai platus. Tai ne tik sprogmenų paieška ir neutralizavimas, bet ir sprogdinimo darbai, darbas su pavojingomis medžiagomis ir t.t.
Iš tikrųjų išminavimo procesas dažniausiai būna žymiai ilgesnis nei rodoma kino filmuose. Pagrindinis dalykas yra surinkti informaciją iki tol, kol tu eini sprogmens link. Svarbu, kuo geriau tą padaryti. Žmonės kartais į vienus dalykus atkreipia dėmesį, kartais į kitus ne. Yra visokių niuansų. Kiekviena pastebėta detalė suteikia žinių, o tai, ko nepastebi lieka „pilkojoje zonoje“.
Susirenki informaciją, iš kurios pasidarai logišką išvadą, kaip galėtum vienokį ar kitokį sprogmenį neutralizuoti. O tada eini ir darai. Ir čia yra egzaminas. Ar tavo versija yra teisinga? Jei tavo versija yra teisinga, egzaminas išlaikytas. Priešingu atveju, egzaminas – baigtas.
Kai buvau jaunas išminuotojas, atrodė, kad viską žinau. Bet kuo daugiau patirties įgyja išminuotojas, tuo daugiau jis supranta, kad taisyklėse yra išimčių. Mūsų sritį galima palyginti su išmaniosiomis technologijomis. Kiekvieną dieną kažkas išrandama, kažkas patobulinama ir tu turi viską sekti, aiškintis.
Mūsų pagrindinis darbas – ieškoti informacijos, tada ją tikrinti. Atviruose ir uždaruose šaltiniuose yra daug informacijos, o tau reikia atskirti, kas yra tiesa, o kur padarytos klaidos. Visada turi judėti į priekį. Čia kaip kopimas į viršų besileidžiančiu eskalatoriumi. Net jei nori likti vietoje, tu privalai judėti į priekį. Jei sustosi pradėsi judėti žemyn. Jei nori kilti privalai dvigubai greičiau judėti.
Tarp mūsų ir nusikaltėlių vyksta konkurencija. Jie sugalvoja sprogmenį mes turime rasti neutralizavimo būdą, tada jie sugalvoja naują sprogmenį. Ir taip viskas vystosi. Todėl jei sustosi, tu nuvažiuosi žemyn. Mūsų profesijoje nenorinčiam judėti pirmyn reiktų eiti į pensiją ar keisti profesiją.
Kaip atrodo jūsų dienotvarkė?
Yra dalis žmonių, kurie dirba su pranešimais apie sprogmenis. Jie turi įvertinti iškvietimo pobūdį. Pavyzdžiui, turime pranešimą, kad yra įvestas planas „Skydas“. Mes patikriname informaciją, įvertiname surinktus duomenis ir jei matome, kad sprogmenis susiję su nusikalstama neteisėta veikla, vykstame į įvykio vietą. O jei matome, kad rastas koks karo laikų sprogmuo vykdant žemės ūkio, statybų, kelio tiesimo darbus, tai informuojame Lietuvos Kariuomenės išminuotojus, kurie vyksta į iškvietimą.
Kita dalis darbuotojų turi rūpintis įranga. Kiekvienai įrangai yra reikalinga priežiūra, o prireikus ir remontas.
Taip pat reikia nuolat tobulinti darbo su turima įranga įgūdžius. Pavyzdžiui dirbant su robotu kas kartą turi jį valdyti vis geriau ir geriau. Svarbu, kad kaskart galėtum atlikti vis sudėtingesnes užduotis.
Taip pat kasdien stengiamasi gauti naujų žinių, pasikartoti tas, kurias jau esi įgijęs. Nuolat vyksta mokymai. Mes ne tik apie sprogmenis kalbame, bet ir apie pavojingas chemines medžiagas, savadarbius ar standartinius karinius sprogmenis. Atsiranda naujos amunicijos, sena būna modifikuojama, o tau reikia viską sužiūrėti, išsiaiškinti.
Mūsų atveju, darbo laikas yra labai sunkiai prognozuojamas ir normuojamas. Vienu metu gali būti labai daug darbo, kai sulaukiame kelių iškvietimų tą pačią dieną. O gali ir visą dieną būti tylu, ramu. Lietuvoje kasmet sulaukiame apie 1 tūkstantį pranešimų apie sprogmenis. Savaime suprantama, kai prasideda bulviakasis, vyksta sėjos darbai, tai galime sulaukti ir virš 10 iškvietimų per dieną. Dalį darbų atliekame mes, o dalį perduodame kariuomenės išminuotojams.
Kiek technologijos padeda jūsų darbe?
Naujos technologijos labai padeda vykdant sprogmenų neutralizavimo darbus. Tačiau ne visada galime jas panaudoti. Kiekviena įranga turi tam tikrus techninius reikalavimus, kada galima ją panaudoti, o kada ne. Bet jei ją galime panaudoti, tai būtinai tą ir padarysime. Pavyzdžiui, roboto panaudojimas reiškia, kad nereikia į pavojingą zoną siųsti žmogaus. Rentgeno aparatas padeda sužinoti, kas yra užtaiso viduje. Tada mes turime tikslesnę informaciją apie sprogmenį. Turėdami kuo tikslesnę informacija apie sprogmenį, tuo efektyvesnį veikimo planą galime parengti ir gauti geriausią įmanomą rezultatą.
Ar per jūsų daugiau kaip 30 metų besitęsiančią karjerą yra nutikę kokių nelaimių darbe?
Turėjome nelaimingą atsitikimą, kai mūsų kolega buvo sunkiai sužeistas darbo metu. To priežastis buvo tuometinio Lietuvos ginklų fondo nupirkti nekokybiški sprogmenis. Buvo nupirkti sprogmenys, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, o mums jie buvo atvežti ir įteikti kaip nauji. Pasibaigęs sprogmenų naudojimo garantinis laikas lemia sprogmenų pavojingumą. Tada jie tampa neprognozuojami. Kaip ir šiuo atveju, vykdant kasdienes darbo procedūras įvyko sprogimas ir buvo sunkiai sužalotas mūsų kolega. Apmaudu ir pikta, kad žmogus dėl perkančiosios organizacijos kaltės prarado sveikatą, o mes kolegą.
Ar įmanomas asmeninis gyvenimas dirbant tokį darbą?
Mūsų patirtis rodo, kad įmanomas. Nemeluosiu mūsų šeimoms nėra lengva. Dažnai būna, kad turi išeiginę, suplanuoji veiklą su šeima, bet sulauki skambučio. Įvyko nenumatytas atvejis ir tu reikalingas darbe, tavo kolegoms reikia tavo pagalbos. Ir tavo išeiginės baigiasi. Atsiprašai šeimos, apsiauni batus ir važiuoji į darbą. Visada esame pasiruošę padėti kolegoms. Gal tas momentas yra sudėtingesnis jaunoms šeimoms, kai suplanuoti dalykai dar nereiškia, kad būtinai 100 procentų įvyks.
Jei jūsų vaikai sugalvotų, kad nori sekti tėčio pėdomis, ką patartumėte?
Nežinau. Visi vaikai praeina ta tarpsnį kai nori eiti tėvų keliais. Girdėjau, kaip ir mano vaikas sakė, kad nori ateitį į šią profesiją. Užaugo, bet svajonės pasikeitė (juokiasi – aut. past.). Šis darbas tikrai yra išskirtinis. Tavo žinios suteikia pasitikėjimo, kad tavo sprendimai bus sėkmingi. Bet net tada, kai tikiesi, kad viskas bus gerai, sprogmenys gali parodyti savo charakterį. Tačiau pas mus nėra savižudžių klubas.
Visi atėję čia dirbti, nori grįžti namo, pas savo šeimas. Pažiūrėti geras futbolo ar krepšinio rungtynes. Svarbiausia, kad žmogus suprastų savo atsakomybę už save. Čia negali pasiteisinti kaip mokykloje, kad šią egzamino dalį parašiau blogai nes tuo metu sirgau. Mūsų darbe egzaminas yra kitas, kur jau niekam nepasiteisinsi. Jei praleidai dėl atostogų mokymus, tai grįžęs pats eini ir aiškiniesi, ką praleidai, kad neliktų spragų. Jei to žmogus neturi, tai geriau jau nebandytų tapti išminuotoju.
Išminuotojo darbas yra labiau individualus ar komandinis darbas?
Išminuotojas turi gebėti dirbti tiek individualiai, tiek komandoje. Išvažiuodami mes visą laiką dirbame kaip komanda. Vietoje dirba ir policijos pareigūnai, ir medikai, ir ugniagesiai, ir kitų tarnybų atstovai. Tu turi su visais dirbti kartu – ir iš jų gauti informaciją, ir jiems duoti nurodymus. Po to, kai susirenki informaciją su kolegomis aptari veikimo planą ir tik po to tu pats sprendi, ką darysi. Pas išminuotojus negali būti taip, kad vyresnis laipsniu tau pasakys – eik padaryti tą ar aną. Tas žmogus, kuris eina prie sprogmens, tik jis ir priima galutinį sprendimą. Tik jis atsako už savo sveikatą ir savo gyvybę. Jeigu jis priėmė sprendimą, kad reikia kažką daryti, tai jis taip ir elgsis, o kiti išminuotojai padės vykdyti jo planą. Jam galima patarti, bet negalima duoti nurodymų. Jis pats turi viską apgalvoti ir suplanuoti. Bet tam, kad priimtų gerą sprendimą, jis turi turėti žinių. Mūsų darbe yra daugiau apie mąstymą, o ne apie laidelių karpymą.
Kokių kuriozinių situacijų yra pasitaikę jūsų darbe?
Pamenu istoriją iš 90-ųjų, tame laikotarpyje, kai Lietuvoje buvo labai daug kriminalinių sprogdinimų. Sulaukėme skambučio, kad atvažiuotume į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, nes ten žmogus atnešė sprogmenį. Mes atvažiuojame, o ten tokia didelė patalpa, kurioje buvo sulaikytieji, interesantai, budėtojai. Mes ateiname ir klausiame, kur tas sprogmuo. Mums parodo į patalpos kampe padėtą maišelį. Pasiimame, pasižiūrime, o ten laikrodinė bomba, kaip filmuose rodo. Ir laikas jau pasibaigęs.
Bomba buvo tikra, tik nesuveikė. Moteris gyveno miegamajame Vilniaus mikrorajone, prie durų rado tą bombą, ją pasiėmė, sėdo į troleibusą ir atvažiavo iki pat Naujamiestyje esančio policijos komisariato. Ten sako, kad viskas gerai, jokios problemos, palikite čia. Kaip vėliau paaiškėjo, toje laiptinėje gyveno vienas iš tarpusavyje konkuruojančių nusikalstamų grupuočių narių. Tik ne tam aukšte, tiesiog sumaišė duris. Sėkmės istorija. Pervežama bomba galėjo sprogti ir gatvėje, ir troleibuse. Galėjo nukentėti daug žmonių. Jei troleibuse būtų sprogę, mes galvotume, kodėl ta moteris susisprogdino troleibuse?
Svarbiausi su organizuotu nusikalstamumu susiję Lietuvos istoriniai įvykiai ir išskirtiniai pasakojimai apie Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“ – 6 dalių dokumentiniame seriale „Vienas Aras“. Visas serijas, kuriose pasakojama apie rinktinės „Aras“ sukūrimą ir sudėtingą atranką, gaujų įsigalėjimą, „Vilniaus brigados“ iškilimą ir žlugimą, žurnalisto Vito Lingio nužudymą ir mirties bausmę Borisui Dekanidzei, išskirtinę įkaitų išlaisvinimo operaciją ir dar daugiau pamatykite tik per „Go3“ televiziją.
