Devyniolikmečio Romo Kalantos istorija abejingų nepalieka ir šiais laikais. Nors vieno garsiausių žygdarbių už laisvę atlikusio jaunuolio gyvybė užgeso dar 1972-ųjų gegužės 15-osios rytą.
Prabėgo lygiai 40 metų, kai būdamas 19-kos R. Kalanta Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“.
Atskubėję greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos. Dėl viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimų R. Kalanta mirė ankstyvą kitos dienos rytą, apie 4 valandą.
Dainos ir poezija
Minėdami 40-ąsias R. Kalantos žūties metines, šiandien į Vilniaus mokytojų namų (VMN) kiemelį rinkosi žinomi Lietuvos žmonės.
„R. Kalantos atminimui šiandien gros, dainuos ir poeziją skaitys Gediminas Storpirštis, Petras Vyšniauskas, Andrius Kulikauskas, Aidas Giniotis, Domantas Razauskas, Rokas Radzevičius, Vytautas V. Landsbergis, Antanas A. Jonynas, Gediminas Laurinavičius, Vytas Labutis, Rimvydas Stankevičius, Kornelijus Platelis, Vytautas Rubavičius, Vainius Bakas, Tomas Taškauskas“, – prieš renginį, jame dalyvausiančių menininkų pavardes vardijo VMN projektų vadovas Juozas Žitkauskas.
Balsas.lt pašnekovas pridūrė, kad pirmiausia viskas prasidės Gedimino pr. Prie Vytauto Kernagio atminimui įamžinti skirto bronzinio suoliuko su atremta gitara. „Čia bus atliktos kelios dainos. Toliau visi kartu rinksimės Mokytojų namuose ir pratęsime minėjimą“, – pasakojo J. Žitkauskas.
R. Kalantos auka prisiminta Kaune
Kauno muzikinio teatro sodelis dabar visai kitoks, nei prieš keturiasdešimt metų gegužės 14-ąją, kai čia apsipylęs benzinu susidegino R. Kalanta. Po to sovietai išardė net fontaną, prie kurio tuomet būriuodavosi jaunimas.
Šiandien čia – gėlių jūra, žvakutės ir bardų dainos bendraminčiui.
R. Kalantos brolis pasakoja, artimieji dar spėję jį aplankyti saugumo ir milicijos saugotoje palatoje. Sako, toks brolio žingsnis visai šeimai buvęs netikėtas.
„Buvo tik kažkokios kalbos apie Janą Polochą, apie pasipriešinimą, bet Romas buvo gana uždaro būdo, tad galėjo tik gal draugams, kurie artimiausi buvo, tą dalyką pasisakyti“, – kalbėjo Antanas Kalanta.
R. Kalantos bendraklasis, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, atsimena, iš karto supratęs, kodėl dažnai prieš sovietinį režimą kalbėdavęs suolo draugas susidegino.
„Sako: „Vis tiek ta Sovietų Sąjunga subyrės, įstosiu į kunigų seminariją.“ Sakau: „Ką tu padarysi?“ „Įstosiu į kunigų seminariją ir per pamokslus žmones apšviesiu“, – pasakojo Viktoras Kulvietis.
Istorikai sako, kad tai buvusi sovietinio režimo pabaigos pradžia. Po kelių dienų kilo demonstracijos, didžiausios per visą Sovietų Sąjungos istoriją. Liudininkai sako, jei gegužės 18-ąją milicininkai ne visai žinojo, ką daryti, tai kitą dieną jau buvo pasirengę išvaikyti tūkstantinę demonstrantų minią Laisvės alėjoje.
„Jie rinkosi jau iš pat ryto. Tą dieną į pamokas nėjau, buvo čia visose sankryžose po dideles jų grupes, mašinų buvo daug, daugiau tų milicijos atvaryta. Po to jau pradėjo žygiuoti milicijos mokyklos kursantų kolonos. Jau kai pradėjo žygiuoti, jie tada išsiskleidė ir tada puolė“, – prisiminė liudininkas Antonas von Gravrock-Goes.
Laisvės šauklys
„Kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“, – tokie žodžiai prieš dramatišką mirtį sukosi devyniolikmečio iš Vilijampolės Romo Kalantos galvoje.
Lietuvos Laisvės šaukliu įvardijamas jaunuolis jį pažinojusių žmonių apibūdintas, kaip „apsiskaitęs, rašęs eilėraščius, sportavęs, grojęs gitara“, taip pat „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“. Apie R. Kalantą buvo sakoma, kad jis „kovojo su melu ir neteisybe bei labai mėgo grupės „The Beatles“ muziką“.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: ,,vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, ,,laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
Po šio įvykio mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“.
Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!“. Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu.
Valdžia prieš manifestantus, be milicijos, metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 1972 m. gegužės–birželio mėn. buvo suimti, o vėliau nuteisti aktyvūs gegužės 18–19 d. pasipriešinimo įvykių dalyviai: Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Virginija Urbonavičiūtė, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.
Romo Kalantos pavyzdžiu 1972 m. susidegino ar mėgino tai padaryti 13 asmenų. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas.
Apie Kauno pavasario įvykius sužinojo Amerikos lietuviai, juos aprašė ir didžiųjų užsienio dienraščių žurnalistai.
Sovietų valdžia R. Kalantą oficialiai pripažino psichiniu ligoniu ir narkomanu. 1989-aisiais psichiatrų komisija jį reabilitavo.
R. Kalanta po mirties apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
