Kodėl praėjus vos ne dešimtmečiui nepriklausomo gyvenimo J. Kojeliui atrodė, kad Lietuvos „kova dėl laisvės“ vis dar „nėra pasibaigusi“?
Energetinės nepriklausomybės klausimus, kurie dabar tapo mums „dienos aktualija“, Juozas Kojelis kėlė jau prieš dešimtmetį.
„Sovietinės nomenklatūros pastangomis Lietuvos energetika vis negali išsivaduoti iš Rusijos priklausomybės. Juk kas valdo energetiką, jos išteklius, produktus, paskirstymą, nuo ko priklauso energetikos žaliavų ir produktų importo ir eksporto sąlygos (uostai, laisvosios ekonominės zonos), tas valdo šalies ūkį“, – tvirtino išeivijos žurnalistas.
Lietuva, turėdama elektros energijos perteklių, kuris valstybės iždui galėtų duoti stambių pajamų, nuostolingai ją eksportuoja į Baltarusiją, o pelnosi iš šios valstybei ydingos veiklos, autoriaus įtarimu, „nusikalstamos grupuotės“.
Juozas Kojelis tąsyk priminė Ūkio ministerijos paskelbto tarptautinio konkurso Lietuvos elektros pertekliui eksportuoti į Vakarus istoriją. 1998 m. balandžio 6 d. ūkio ministro Vinco Babiliaus vadovaujama komisija pripažino, kad tarptautinį konkursą finansuoti bei įgyvendinti minėtą projektą laimėjo amerikiečių susivienijimas, pasivadinęs „Power Bridge“. Jam priklausė bendrovės „Stanton Group“, „Cal Energy Company“, „Duke Engineering & Servines“ bei „Siemens“.
Dvi iš jų netrukus iš konsorciumo pasitraukė, įsileidusios į rizikingus projektus Rusijoje bei Azijoje, patyrusios ten nuostolių. Tačiau „Stanton Group“, į „Power Bridge“ projektą pritraukusi stiprią britų bendrovę „National Power“, drauge su „Duke“ kompanija, buvo pasiryžusi elektros tiltą į Vakarus nutiesti ir iš Lietuvos kasmet nupirkti elektros energijos už 100 mln. USD. Taigi per dešimtmetį vien iš elektros energijos eksporto Lietuva būtų uždirbusi 1 mlrd. dolerių.
Nomenklatūra laimėjo
Problemos, pasak Juozo Kojelio, prasidėjo tada, kai atėjo metas pasirašinėti sutartis. Ėmė aiškėti, kad lemiamą balsą Lietuvoje turi ne valstybės institucijos, bet neaiškios kilmės ir neaiškaus vaidmens tarpininkai. Bendrovei „Duke“ buvo pateikta pasirašyti trišalė „konsultacinio aptarnavimo“ sutartis tarp „Lietuvos energijos“, „Duke“ ir britų Virdžinijos salose įregistruotos neaiškios bendrovės „Baltic Petroleum Ltd.“ Pastaroji turėjo būti apmokamas konsultantas, o nežinia kur registruota paslaptinga firma „Lithuania Development Group“ turėjo perimti vadovavimą projektui.
Už tarpininkų „konsultavimo“ ir „vadovavimo“ paslaugas pagal prie sutarties pridėtą mokėjimų lentelę buvo reikalaujama 3 mln. USD iš karto ir dar 19 milijonų – per ateinančius 10 metų. Įterpta sąlyga: jei „Duke“ pasiūlymą atmestų, projektas būtų sugriautas.
Pasipiktinusi reketu „Duke“ iš konsorciumo pasitraukė, informavusi apie tai Lietuvos prezidentą, Seimą ir atsakingus teisėtvarkos pareigūnus.
Tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Algirdas Katkus, pasak Juozo Kojelio, „reikalavo, kad šiuos nusikaltimus ištirtų nepriklausoma, Vyriausybei nepavaldi ekspertų komisija“. Žurnalisto tvirtinimu, „pasipriešino premjeras“, visą „tyrimo iniciatyvą į savo rankas pasiėmė Gediminas Vagnorius“, o Algirdo Katkaus siūlymą pasitelkti nepriklausomus ekspertus atmetė.
„Visi kažką darė, kalbėjo, maišėsi, spaudai teikė pareiškimus, bet nešvarios bylos paliko nepajudintos. Nomenklatūra vėl laimėjo“, – straipsnyje „Energetikos puslapis Lietuvos laisvės kovoje“ („Dirva“, 1999 kovo 30) rašė Juozas Kojelis, prieš dešimtmetį publikuoti jį galėjęs tik išeivijos, bet ne Lietuvos spaudoje.
Lietuva – nesuteptas žodis
„Lietuva išvaduota iš išorės priešo prievartos. Bet melas Lietuvoje tebelapoja, tebešakoja ir Lietuvos vartus tebekiloja, Lietuvai reikia antrojo išsilaisvinimo. Šį kartą – iš sovietinio melo“, – sakė Kojelis 2001-aisiais, Kauno žurnalistų namuose pristatydamas savo publicistikos knygą „Tarp rūpesčių ir vilties“.
Korupcijos, reketo, kyšininkavimo, šmeižtų, pasišaipymų iš religijos ir moralės bendrasis vardiklis, anot žurnalistikos patriarcho, gruodžio 2 d. pažymėjusio savo 92-ąjį gimtadienį, yra MELAS. Norėdama išsilaisvinti iš melo, Lietuva, sako Juozas Kojelis, į valdantįjį sluoksnį turi sutelkti ne „ištikimus partiečius“, bet vyrus ir moteris, kurie žodžiais ir darbais būtų įrodę meilę Lietuvai, ištikimybę teisingumui, pagarbą krikščioniškai moralei ir nesuluošintos demokratijos principams.
Tie žodžiai patinka ne visiems. Tačiau Kojelis nebuvo ir nėra toks naivus, kad nesuprastų, jog, stodamas už tiesą, ambasadoriaus Vytauto Dambravos teigimu, „neišvengs šmeižto ir purvo iš tų, kurie, oportunizmu ir melu grįsdami savo veiklą, bando kitus įtikinti tarnaują tiesai ir idėjai.“ Juozas Kojelis to patyrė užtektinai. O vis dėlto sekė savo bendravardžio – Juozo Brazaičio pavyzdžiu, sakiusiu, kad „norint pažangos, reikia prisiimti pasipiktinimo naštą“.
„Žodis gali būti aštrus, bet jis turi būti švarus“, – savo žurnalistinės etikos nuostatą grindžia Juozas Kojelis.
Diplomatas ir žurnalistas Vytautas Dambrava Juozą Kojelį yra pavadinęs „nesutepto žodžio riteriu“. Anot jo, esminis Kojelio asmenybės bruožas – visame kame ieškoti tiesos ir ištikimai jai tarnauti. Mat ir Vytauto Didžiojo universiteto korporacijos „Humanitas“, kuriai priklausė ir Juozas Kojelis, šūkis buvo „Duc in altum!“, vadinasi, „Vesk į aukštumas!“
Juozas Kojelis mėgsta cituoti romėnų posakį: „Esu tavo draugas, bet dar didesnis mano draugas – tiesa“.
„Paneigęs teisingumą, – sako žurnalistas, – negali mylėti nei Dievo, nei Tėvynės, nei artimo“. Todėl Juozas, pažymi Vytautas Dambrava, „labai jautriai išgyveno kiekvieną prasilenkimą su tiesa ir aštriai reagavo į tiesos pažeidimus, sąmoningą faktų klastojimą ir melą, kuriuo savo imperijas kūrė ir kuriuo mito bolševizmas ir nacizmas“.
Kojelis suprato, kad negalima moralės ir teisės nepaisyti Lietuvos laisvinimo kovoje, kurios tikslas ir buvo tarptautinius santykius pagrįsti moralės bei teisės principais, o ne stipresniojo savavališka nuožiūra. Jam atrodė, kad laisvai žiūrintieji į moralės ir teisės normas politikos praktikoje paneigia atramą pačiam Lietuvos laisvės reikalavimui.
Juozas Kojelis rašė: „Kas viešėjame gyvenime ar „pogrindyje“ prieš kitus lietuvius naudoja melą ar kitas negarbingas priemones, tas talkina bolševizmui, nors už pinigus ar dėl garbės tą bolševizmą susiriesdamas viešai keiktų“.
Lietuva, Vytauto Dambravos žodžiais tariant, Kojeliui „buvo „Tėvo namai“, Lietuva buvo šventovė, Lietuva jam buvo nesuteptas žodis, todėl ir mūsų tarnyba Lietuvai turėjo būti švari ir šventa“.
Keičiasi skausmingai
2006 m. gruodį Kauno karininkų ramovėje buvo iškilmingai pažymėtas Juozo Kojelio 90-metis. Ten jis pasakė įsimenančią kalbą, lyg susumuojančią jo gyvenimo ir žurnalistikos principus.
„Ar kada klydau? – klausė tąsyk sukaktuvininkas, ir pats atsakė: – Taip, ne kartą. Tik prie klaidų prisipažįstu be sopulių. Manau, kad tarp mirtingųjų neklystančių nėra. Ar vienu kitu klausimu esu keitęs nuomonę? Taip, tik manau, kad esu ir pasakęs, kodėl taip padariau.“
Juozas Kojelis gerai atsimena tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Lygindamas jį su beveik jau tokiu pat laikotarpiu po 1990-ųjų kovo 11-osios, mato skirtumų: „Tada turėjome gan tamsų, bet dvasiškai sveiką išlikusį kaimą ir labai žemą, svetimtaučių dominuojamą miesto kultūrą. Šviesos ištroškusi tauta tada labai greitai viską atstatė į savo vietą.
Valstybės aparatas pateko į rankas žmonių, kurie tautos labui galėjo aukoti ir aukotis. Pažanga tapo greita.“
Juozas Kojelis priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijoje ir Italijoje „despotinių rėžimų neliko nė kvapo, valdžia iškart atsidūrė opozicinių jėgų rankose“. Vokietijoje iškilo Konradas Adenaueris, Italijoje – Alcidas de Gasperis. O Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje lemtingą vaidmenį, žurnalisto nuomone, „atliko žmonės be opozicinės brandos ir rezistencinės patirties“. Jie parodė „nepasitikėjimą rezistentams“, jiems tapo „nereikalinga ir idealistinės išeivijos talka“.
Jo galva, taip „į priekį išėjo per daug korumpuotų politikų ir tarsi stebuklingai atsiradusių milijonierių“. Technologiškai gana aukštai išsivysčiusi tauta per pusšimtį metų, sako Juozas Kojelis, paveikta „marksistinės ir ateistinės radiacijos“, šiandien keičiasi lėtai, skausmingai ir sunkiai.
Jaunystė – dvasios būklė
Kojelio ilgametis draugas, bičiulis ir kaimynas Kalifornijoje poetas Bernardas Brazdžionis (1907-2002), recenzuodamas jo publicistikos rinktinę „Iš nakties į rytą“ (1996), knygos autorių kiek netikėtai palygino su XVII a. Lietuvos istoriku Albertu Vijūku-Kojelavičium, kurį vokiečių istorikas, Getingeno istorijos mokyklos kūrėjas A. L. Šleceris yra pavadinęs „geriausiu ano meto istorijos rašytoju“.
„Man atrodo, – rašė Brazdžionis, – kad ir mūsų Juozo Kojelio, kaip ir jo tolimojo bendrapavardžio Alberto, geriausios rašymo savybės yra „įdomus dalyko dėstymas, sprendimų aiškumas ir kritiška nuovoka“. Kad ir netiesioginis mokinys, Juozas Kojelis teisingu faktų argumentavimu, tiesos ir laisvės teologiniu tikėjimu gal kai kuriais atvejais pralenkia net savo „mokytoją“ – šventosios teologijos daktarą.“
Juozo Kojelio „logikos stulpų ir mąstymo rėmų“ Bernardas Brazdžionis ieško ir randa juos universiteto profesorių brolių Biržiškų, šveicaro Brenderio (lotynų kalbos), Sezemano (etikos ir estetikos), Šalkauskio ir Dovydaičio (filosofijos), Ereto ir Mykolaičio-Putino (literatūros) paskaitose. Jis išpruso giliai susipažinęs su lotynų klasikais, net ir diplominį darbą rašė apie Horacijaus kūrybą.
„Galėčiau pagirti kolegą Juozą už tai, kad iš Vinco Mykolaičio-Putino pasimokė humanistinės inteligencijos, o iš kitų neišmoko keliaveidžio cinizmo“, – Juozo Kojelio kūrybinę charakteristiką tąsyk baigė poetas B. Brazdžionis.
Pats Kojelis savo jubiliejinėje 90-mečio kalboje, amerikiečių verslininko ir rašytojo Samuelio Ullmano žodžiais, atskleidė savo paties neįtikėtino darbingumo, gyvybingumo, stebėtino jaunatviškumo, nepertraukiamo gyvenimo džiaugsmo paslaptį:
„Jaunystė nėra žmogaus gyvenimo laikotarpis. Tai dvasios būklė. Ji yra dvasios galia, vaizduotės kiekis, emocijų stiprumas, sugebėjimas baimę įveikti drąsa, gebėjimas patogumus pakeisti nuotykiu. Metus kitus išgyvenęs niekas nesensta.
ŽMOGUS SENSTA, KAI NETENKA IDEALŲ. Metai raukšlėja veidą, entuziazmo praradimas – sielą. Tu esi tiek jaunas, kiek pasitiki savimi, ir tiek senas, kiek bijai, tiek jaunas, kiek turi vilties, ir tiek senas, kiek esi nusivylęs. Kol tavo širdis jaučia Kūrėjo, pasaulio bei žmonių grožį, linksmumą, drąsą, didybę ir galią, tiek tu esi jaunas. Tik kai tu nuleidi rankas ir tavo širdis apsidengia pesimizmo šerkšnu ir cinizmo ledu, tada tu tikrai esi senas, ir te Dievas pasigaili tavo sielos.“
Ad multos annos, garbusis publicistikos Maestro!
Biografijos faktai
Gimė 1916 m. gruodžio 2 d. Viekšnaliuose, Telšių apskrityje, aštuonių vaikų ūkininkų šeimoje.
Mokėsi Kražių „Žiburio“ gimnazijoje, klasikinę filologiją studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir paskutinį semestrą – Vilniuje.
Mokytojavo Kretingoje, lietuvių gimnazijoje Miunchene, lituanistinėse mokyklose Čikagoje ir Los Andžele, dėstė Amerikos kariuomenės kalbų mokykloje Monterėjuje, Kalifornijoje. Buvo gimnazijų direktorius ir vicedirektorius.
Okupacijų metais dalyvavo antibolševikinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Vokiečių gestapo areštuotas, kalėjo Klaipėdos, Ragainės ir Kauno kalėjimuose.
Išeivijoje įvairias pareigas ėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos, Lietuvių fronto bičiulių, Amerikos baltų laisvės lygos, Lietuvių fondo, Rezoliucijoms remto komiteto, Politinių kalinių sąjungos, JAV respublikonų partijos ir kitose organizacijose.
Nuolat rašė lietuvių ir amerikiečių spaudoje, redagavo žurnalą „Į Laisvę“, dalyvavo žurnalų „Aidai“ ir „Lietuvių dienos“ redakciniuose kolektyvuose, išleido dvi stambias publicistikos knygas „Iš nakties į rytą“ (1996), „Tarp rūpesčių ir vilties“ (2001), dar tris – rengia.
Žmona – Elena (1920-2007), vaikai – Daina, Rasa, Linas.
