Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, pernai žuvusiųjų keliuose skaičius, palyginus su 2014 metais, sumažėjo apie 10 proc. Per pastaruosius 10 metų žuvusiųjų keliuose sumažėjo daugiau kaip tris kartus. Be to, pernai žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičius buvo mažiausias per daugiau kaip 60 metų. 2006-ais metais keliuose žuvo 760 žmonių, o 2015-ais – 241.
Kone baisiausiu laikotarpiu pagal žuvusiųjų skaičių keliuose galima būtų įvardyti 2006-2008 m., mat tuo metu kasmet keliuose žuvo daugiau negu 1000 žmonių.
Nuo tada ne kartą didintos baudos už greičio viršijimą, už važiavimą išgėrus. Šiuo metu vis dar rengiamame Administracinių nusižengimų kodekse taip pat numatyta didinti baudas už greičio viršijimą, griežtinti atsakomybę už chuliganišką ir pavojingą vairavimą. Be to, siūloma taikyti baudžiamąją atsakomybę už vairavimą išgėrus, kai vairuotojo girtumas viršija 1,5 prom. Už tai grėstų net laisvės atėmimas iki vienerių metų.
Bausmių didinimą vadina mitu
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Socialinės politikos fakulteto socialinio darbo katedros docentas, psichologas Gediminas Navaitis portalui tv3.lt teigė manantis, jog nepaisant to, kad formaliai atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (KET) griežtėja, realybė pateikia visai kitokį vaizdą.
„Mitas apie griežtas baudas yra kuriamas specialiai todėl, kad, jeigu kokia girta padugnė suvažinėja, užmuša žmogų, o teismas nutaria, kad jam nereikia skirti net realios laisvės atėmimo bausmės, tai apie kokį sugriežtinimą mes galime kalbėti?
Reiškia jokio sugriežtinimo ne tik, kad nėra, bet yra priešingai. [...] Begalinis teismų „atlaidumas“ girtiems vairuotojams, užmušantiems praeivius, be abejo, padarė labai didelę neigiamą įtaką visai vairavimo situacijai“, – rėžė G. Navaitis.
„Šaunumas“ suprantamas kitaip
Kodėl gi lietuvius vis dar reikia gąsdinti griežtomis bausmėmis, kad jie keliuose pradėtų elgtis atsakingiau? G. Navaitis tikino, jog siekiant atsakyti į šį klausimą, vertėtų pažvelgti ir į lietuvių mentalitetą.
„Situacija yra susijusi su lietuvių mentalitetu, kurį nelengva apibrėžti. Nenuostabu, kad didelė dalis Lietuvos žmonių – tai ne priekaištas, o fakto konstatavimas – dar yra susijęs su „kaimu“. Todėl matome daug „kaimiško“ mentaliteto bruožų, o „kaimo“ gyvenimo stiliuje šaunumas yra, kad „mano bričkelė greičiau už kitų atlėkė“. Techninėje visuomenėje šaunumas yra „aš saugiai atvažiavau“, tai yra, kad „mano technika veikia saugiai ir patikimai“.
Ten, kur mes turime techninio mentaliteto ilgą tradiciją kaip, pavyzdžiui, kokioje Šveicarijoje, tai ten nelabai net netyčia prieiti šaligatvio krašto, nes automobiliai iš karto sustoja, nes vairuotojai galvoja, kad eisite į kitą kelio pusę ir nori Jus praleisti. Ten saugumas yra didžioji vertybė, o greitai lakstančio, „kaimiško“ mentaliteto žmogui vertybė yra greitis“, – aiškino psichologas.
Vis dėlto, anot G. Navaičio, lietuvių mentalitetas ir vairavimo kultūra po truputį kinta. Prie to, pasak psichologo, prisideda švietimas, socialinė reklama, žiniasklaida. Tiesa, kaip teigė pašnekovas, ne visos švietimo apie eismo įvykius, jų pavojingumą priemonės yra efektyvūs.
„Aš pasidžiaugčiau, kad iš žiniasklaidos išnyko labai kvailas posakis „kelių ereliai“, kuris yra „kaimiško“ mentaliteto posakis ir tvirtino, kad tas, kuris greitai laksto, yra šaunuolis, yra erelis ir atsirado kiti terminai. Tai reiškia, kad švietimas savo vaidmenį atlieka, bet jį turi papildyti ir bausmės.
Tuo metu bet kokie įvykiai, ne tik kelių eismo įvykiai, bet ir gaisrai, lėktuvų katastrofos daro trumpalaikį poveikį žmonių psichikai. Pasitelkime analogiją apie lėktuvų katastrofas: jeigu lėktuvas sudužo, tai maždaug tik trims dienoms sumažėja bilietų pardavimas atitinkamame oro uoste“, – aiškino G. Navaitis.
Didesnių baudų labiau bijo „verslininkai“
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius, Kriminologinių studijų centro vadovas, profesorius, kriminologas Aleksandras Dobryninas atkreipė dėmesį į tai, kad sugriežtintos baudos, atsakomybė už nusižengimus, o tarp jų – ir už KET pažeidimus, iš esmės veikia tik dalį žmonių.
„Jeigu eisime bausmių keliu, tai nieko nepasieksime, nes bausmės veikia tik tam tikrą žmonių grupę, kurie sąlyginai yra „verslininkai“. Tai yra tie žmonės, kurie skaičiuoja, kokios yra sąnaudos, koks bus rezultatas dėl tam tikrų veiksmų. Tarkime, jeigu žmogus investuoja į mašiną, tai jis suskaičiuoja, kiek ta mašina kainuoja, o, jeigu dar atsiranda papildomi kaštai mašinai dėl eismo taisyklių pažeidimus, tai kiekvienas toks žmogus stengsis išvengti tų papildomų kaštų. Taigi, šią žmonių grupę didesnės baudos veikia.
Tačiau yra kita žmonių ar vairuotojų grupė, kurių tos padidintos baudos neveikia. Jie tų pinigų neskaičiuoja, jiems žymiai svarbesnis yra azartas, kurį veikia jaunatviška energija. Jiems ta bausmė gali net padidinti norą rizikuoti, nes tokiems žmonėms rizika yra savotiška narkotikas. Taigi, negalėčiau sakyti, kad griežtesnės bausmės visiems veiks vienodai“, – portalui tv3.lt aiškino A. Dobryninas.
Kriminologas, kalbėdamas apie tai, kodėl dalį žmonių pažeisti taisykles atgraso tik griežtos bausmės, o ne edukacija, ragino atsižvelgti ir į brandos faktorių.
„Veikia ir amžiaus, brendimo, fiziologiniai dalykai. Aš savo studentams juokauju, kad automobilis vyrams yra savotiškas kūno pratęsimas. Šia prasme, jaunimas visada varžosi tarpusavyje ir tai yra biologiniai dalykai. Esmė, kaip mes sugebame tą biologinį impulsą kontroliuoti, kaip mes reaguojame į normas, taisykles, kurių turime laikytis“, – dėstė A. Dobryninas.
Užsiminė apie ugdymo ir religijos įtaką
Portalo tv3.lt kalbintas Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto docentas, kriminologas Alfredas Kiškis pažymėjo, kad bausmės, jų griežtinimas mažiau veikia sunkius nusikaltėlius, tuo metu KET pažeidėjai tam yra paveikūs.
„Bausmės praktiškai beveik visiškai neveikia žmonių, kurie daro sunkius nusikaltimus. Jeigu kalbame apie administracinę atsakomybę, tai šitoje srityje, kur yra didesnę masė žmonių negu sunkių nusikaltėlių, tai nuobaudos veikia.
Aišku, pats svarbiausias yra žmonių supratimas. Yra nemažai tokių, kurie galvoja, jog, „jei niekas nemato, jei aš galiu, tikiuosi, kad man nieko neatsitiks, tai aš tikrai tą darysiu“ ir tai nėra geras būdas“, – kalbėjo A. Kiškis.
Kriminologas, svarstydamas apie tai, kodėl neretai taisykles, įstatymus pažeidžiančius mūsų tautiečius sutramdyti pavyksta tik sugriežtinus bausmes, siūlė atkreipti dėmesį į du aspektus.
„Daliai mūsų tartum reikia tų bausmių, nes mes esame auklėti bausmėmis, skirtingai negu Vakarų Europos pažangesnių šalių gyventojai, kurie jau tris dešimtmečius nemuša vaikų. Ten žmonės yra kitaip auklėjami ir patys reaguoja į daug ką kitaip, o mums tartum reikia bausmių. Jeigu nuo vaikystės mus tėvai bausmėmis auklėjo, tai natūralu, kad yra suvokimas „jeigu niekas čia nebaudžia, tai nieko čia blogo ir nedarau“.
Bausmės yra propaguojamos mūsų populiariausioje religijoje katalikybėje. Bandoma atgrasyti bausmėmis, kalbama apie tai, kad, jeigu tu miršti su mirtina nuodėme, tai amžiais degsi pragare. Tai yra tartum atspindys tam tikro supratimo, mąstymo, kad žmogus kitaip tartum negali – jis turi būti grasomas pačiomis žiauriausiomis bausmėmis“, – svarstė A. Kiškis.
