Lietuva kuria demokratiją du dešimtmečius, bet jos piliečių daugumai nepatinka nei rezultatai, nei pati kuriama demokratija. Kai kurie santvarkos bruožai netgi primena carų laikus.
Daugiau nei prieš šimtmetį, 1907 metų vasario 15 dieną, „Vilniaus žinios“ pranešė: „Peterburgo karės apskričio teismas pasmerkė kareivį Lianą visų tiesų atėmimui ir ištrėmimui už caro kaliojimą laiške namiškiems ir vieno atsišaukimo egzempliorio persiuntimą. Laiškas buvo perskaitytas krasoje ir atiduotas žandarui.“ Panašūs dalykai visiškai įmanomi ir XXI amžiuje – Europos Sąjungon integruotoje Lietuvoje.
Yra ir lygesnių
Pagal galiojantį Baudžiamąjį kodeksą (BK) vienoks straipsnis taikomas tuomet, jeigu įžeistas privatus asmuo (155 straipsnis), o visai kitos normos galioja įžeidus valstybės tarnautoją (290 str.). Kad būtų pritaikytos galiojančios BK normos, ginančios privataus asmens garbę ir orumą, į teisėsaugą jis turi kreiptis pats. Norint pasodinti į kalėjimą žmogų, parašiusį laišką šalies prezidentui, netgi nebūtina, kad laiškas pasiektų adresatą.
Vilnietis Ivanas Gedvila teisiamas dėl pasikėsinimo įžeisti šalies vadovę. Pernai lapkritį Vadovybės apsaugos departamentas policijos pareigūnams persiuntė prezidentei Daliai Grybauskaitei adresuotą elektroninį laišką. Jo nepasirašęs asmuo piktinosi prezidentės darbu, vadino ją valstiete, siūlė ją „raukti“ ir iškeikė necenzūriniais žodžiais. Dabar jam gresia dveji metai nelaisvės.
Panaši byla buvo ir Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais. Tada vienas mokytojas iš Visagino parašė elektroninį laišką, išsiplūdo prezidentą necenzūriniais žodžiais ir pasiūlė jam „varyti atgal į Čikagą“. Kadangi laiško autorius labai atgailavo, jis atsipirko 3 250 litų bauda.
Abiem atvejais valstybės vadovai nė neperskaitė laiškų. Jie tapo vieši tik dėl jų padėjėjų uolumo.
Kauno apylinkės teismas 2007 metais už nusiųstą nemandagų elektroninį laišką V. Adamkui pripažino kaltu ir nuteisė 6 mėnesiams laisvės atėmimo ir Vytautą Stanaitį. Bausmė jam buvo atidėta vieniems metams.
Tarnautojai, bet ne tarnautojai
Pagal Valstybės tarnybos įstatymą valstybės politikai (taigi – prezidentas ir Seimo nariai) nepriskiriami valstybės tarnautojams (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 ir 2 dalys, 4 str. 5 dalis).
Pagal Lietuvos Konstituciją prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei kaip jos vadovas, o Seimo nariai yra parlamentinę, įstatymų leidžiamąją veiklą vykdantys tautos atstovai. Tuos atstovus išplūdus, kaip rašoma Seimo statute, atsakomybė įmanoma tik bendra tvarka. Valstybės vadovui, kuris pats prisiekia tų atstovų akivaizdoje, statusas, kaip matome, išskirtinis.
Pasikėsinusiesiems privačiuose laiškuose įžeisti prezidentą jau ne kartą grėsė kalėjimas. Keista, bet šalies vadovą, atrodo, mažiau pavojinga plūsti viešai. Mat pagal administracinę Lietuvos teisę gali būti baudžiama ir už prezidento įžeidimą arba šmeižtą žiniasklaidoje. Numatyta bausmė – 500–3 000 litų, tačiau tai kol kas dar nebuvo nė karto pritaikyta.
Su demokratija nieko bendra
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovo Henriko Mickevičiaus nuomone, BK 290 str. yra totalitarinio mąstymo reliktas ir aiškiai prieštarauja asmenų lygybei prieš įstatymą principui bei viešųjų asmenų plačios kritikos doktrinai suformuluotai Europos žmogaus teisių teismo Strasbūre (EŽTT) bylose.
„Nors EŽTT kai kuriose bylose, pavyzdžiui, nubaudus už viešus policininkų įžeidinėjimus, ir nenustatė Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str. pažeidimo, vis dėlto tai laikoma išimtimi, patvirtinančia taisyklę. Viešas asmuo, politikas turi suvokti, kad jo veikla gali sulaukti nemalonių kritiškų, įžeidžiančių pastabų ir būti pasirengęs tai priimti.
Kai viešas asmuo kreipiasi į teismą dėl garbės ir orumo gynimo, pagrindinis tikslas yra susigrąžinti savo reputaciją, o ne nubausti asmenį ar gauti neturtinės žalos atlyginimą. Manytume, tam visiškai užtektų civilinių individualių interesų gynybos priemonių, kad ir atsiprašymo tokia pat forma, kokia buvo pareikštas įžeidimas“, – „Balsas.lt savaitei“ savo nuomonę dėstė H. Mickevičius.
Pasak jo, Vakarų žmogaus teisių gynimo organizacijos apskritai pasisako prieš baudžiamųjų įstatymų taikymą įžeidimo bylose: tiek liečiant privačius, tiek viešus asmenis.
„Šiuo atveju, man regis, jei asmuo nuteistas pagal 290 str. kreiptųsi į EŽTT, Lietuvai grėstų dar vienas pralaimėjimas. Juo labiau, kad numatyta sankcija - iki dviejų metų laisvės atėmimo - yra tiesiog drastiška, būdinga totalitaliniams/autoritariniams režimams. Mes esame nekartą apie tai kalbėję, tačiau politikai nesuinteresuoti čia kažką keisti - jie šia teisės norma noriai naudojasi“, - sako H. Mickevičius.
Dar neaišku, kas labiau pakenkė Prezidentei – emocijų nevaldantis laiško kūrėjas ar uolūs jos patarnautojai.
H. Mickevičius atkreipia dėmesį, jog, pirma, kad tai buvo „neviešas įžeidimas“ – laiškas buvo nusiųstas Prezidentei. Antra, Prezidentė jo net neperskaitė, o baudžiamosiose bylose vis gi yra atsižvelgiama į nukentėjusiojo veikos suvokimą, ypatingai kai kalba eina apie garbę ir orumą (atkreipkite dėmesį – yra pareikštas įtarimas dėl „pasikėsinimo įžeisti“, kas yra absoliučiai nelogiška). Trečia, žiniasklaidoje be įtariamojo intencijos buvo paviešintas jo laiško tekstas taip dirbtinai padarant įžeidimą „viešu“.
„Taigi, čia yra dvi problemos: pirma - dėl 290 straipsnio taikymo konkrečioje byloje, antra – dėl 290 str. santykio su 155 str. ir atitikimo asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei EŽTT išplėtotai praktikai saviraiškos laisvės bylose“, - pabrėžia ŽTSĮ vadovas.
Meilė sostui
Kaip „Balsas.lt savaitei“ aiškino Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys, atskiras straipsnis dėl valstybės tarnautojo įžeidimo atsirado siekiant apginti pačių institucijų prestižą ir apsaugoti pareigūnus darbe.
„Jei policininkas būtų įžeistas be uniformos ir ne darbo metu, šis straipsnis niekaip negalėtų būti pritaikytas. Kalbant apie prezidentą, pirmiausia irgi buvo galvojama apie pačią instituciją, o ne apie konkretų asmenį. Diskusija dėl to, ar tokia atskira nuostata ir galiojanti praktika yra demokratiška, – įmanoma, bet jos kol kas nebuvo“, – aiškino V. Gapšys.
Neaišku, kaip nustatyti, ar tada, kada prezidentė galėjo gauti laišką, ji buvo darbo įkarštyje, ar ilsėjosi.
Net populiarumu tautoje nepasižymintis Seimo narys Arūnas Valinskas pareigūnų uolumą vadina nesąmone. „Jei imčiau kelti bylas dėl visko, ką man parašė, kaip buvau Seimo vadovu, ir rašo dabar, tai nesunkiai užversčiau teisėsaugą „prasmingu“ darbu penkeriems metams į priekį. Nepaisant to, ar bylos inicijuotos pačių prezidentų, ar į užpakalį mėginančių sulįsti pavaldinių, tai neturi nieko bendro su demokratinės valstybės praktika“, – sakė jis „Balsas.lt savaitei“. Taigi - nesvarbu, kas sėdi kėdėje, ar ji visai tuščia - viskas šventa.
Istorikai nepamena
Lietuvos istorikai sako nepamenantys, kad atskiras straipsnis dėl prezidento įžeidimo būtų egzistavęs tarpukario Lietuvoje.
Vilniaus universiteto istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis pastebi, kad į kalėjimą, už jo redaguotame laikraštyje „Vairas“ paskelbtą straipsnį kalėjime sėdėjo prieš tai prezidentu buvęs (vėliau diktatoriumi ir tautos vadu pasiskelbęs) Antanas Smetona.
„Už tai, kad Augustinas Voldemaras laikraštyje kritikavo ministrų kabineto Ernesto Galvanausko poziciją derybose dėl Klaipėdos krašto ir lenkų tranzito per Nemuną, Kauno apskrities komendantas, remdamasis nepaprastuoju valstybės apsaugos įstatymu, A. Voldemarą ištrėmė iš Kauno. Redaktoriui A. Smetonai buvo skirta 2 000 litų bauda arba keli mėnesiai arešto. Šis sprendimą skundė tardytojui, bet atsakymo negavo. 1923 lapkričio 10 dieną, tarp 10 ir 11 val. vakaro A.Smetona buvo suimtas ir atsidūrė kalėjime, kuriame išbuvo 4 dienas“, - pasakoja istorikas.
Pasak jo, A. Smetona buvo paleistas dėl visuomenės spaudimo, kai viešai užsistojo ir Jonas Basanavičius. A. Jakubčionis pažymi, kad šalyje tuo metu galiojo karo stovis.
Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas sako irgi nepamenąs precedentų, kad kas būtų sodinamas į kalėjimą už pasikėsinimą kokiu nors laišku įžeisti patį A. Smetoną, net kai šis buvo diktatoriumi ir vėl galiojo karo padėtis. Ji Lietuvoje negalioja ir šiandien, tačiau dideliam kai kurių jos Ekscelencijos garbės sargų uolumui tai netrukdo.
Nepasitenkinimas didėja
Sociologų ir politologų pastebėjimu, per 20 nepriklausomybės metų šalyje sumažėjo tikinčių demokratija ir parlamentarizmu, bet smarkiai pagausėjo žmonių, sutinkančių su kuo didesniais prezidento įgaliojimais.
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ duomenimis, šių metų gegužę lietuvių nepasitenkinimas šalies demokratija siekė 72 procentus. Prie to prisideda ir politikai, tapę abejingi bet kokiai kritikai ir visą ją vadinantys priešų kėslais. Maža to, pastaruoju metu jie vis dažniau reiškia nepasitenkinimą, kad vienokia ar kitokia „minia“ esanti per daug aktyvi, o visokios pilietinės iniciatyvos trukdo jiems ir jų paskirtiems profesionalams dirbti. Žmonių nusivylimas demokratija didina „tvirtos rankos“ ilgesį. Prezidentės D. Grybauskaitės reitingai nekrinta žemiau nei 80 proc., nors daugelis jos kuruojamų sričių – teisėsauga, specialiosios tarnybos – populiarumu nepasižymi. Jos laiminama šalies finansų politika taip pat nepopuliari, bet jai pačiai tai – kaip nuo žąsies vanduo. Panašiai buvo ir vadovaujant V. Adamkui, kai jo reitingai spindėjo lentelės viršūnėje, o dugne vilkosi jo kuruojamų sričių ir institucijų autoritetas.
Tikėtina, kad daugeliui Lietuvos piliečių nė nekyla klausimų, kodėl įžeidinėti juos pačius galima ir sulaukti už tai kur kas menkesnių padarinių nei įžeidus prezidentę. Juk po Valstybės saugumo departamento pareigūno Vytauto Pociūno žūties žiniasklaidoje vykęs atviras ir brutalus jo šmeižimas jokio pareigūnų uolumo nesulaukė – nenumato įstatymai ir teisinė bei politinė tradicija, labiau sauganti sostą. Tad tikėtina, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka teisus sakydamas, jog lietuviai nuo rusų ir baltarusių niekuo nesiskiria. Juk nuo caro laikų įprasta tikėti, kad jis geras, bet blogi jo bajorai ir aplinka.
TIK FAKTAI
Šveicarui, įžeidusiam Tailando karalių, šios šalies teismas 2009 metais paskyrė 10 metų kalėjimo. Oliveris Juferis per išgertuves Tailando šiaurėje esančiame Čiangmajaus mieste juodais dažais apipurškė kelis 79 metų karaliaus Bhumibolo Adulyadejo ir karalienės Sirikit portretus, kurių šioje šalyje galima pamatyti visur.
Marokietis paauglys 2008 metais buvo nuteistas kalėti metus, bausmės vykdymą atidedant už tai, kad leido suprasti, jog futbolo klubas „Barcelona“ jam patinka labiau nei jo karalius.
Lietuvos BK 155 str. numatyta, kad „tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienų metų. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas“.
290 str. numatyta, kad „tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.
2006 metų žmogaus teisių situacijos Lietuvoje apžvalgoje sakoma: „Galiojančios BK nuostatos, leidžia už šmeižtą bausti laisvės atėmimu iki dviejų metų, o už asmens įžeidimą ar pažeminimą taikyti laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų. Tokios griežtos sankcijos neproporcingai riboja žodžio laisvę. Nerimą kelia tai, kad minėtos teisės normos dažnai yra naudojamos politikų, kaip įrankis nutildyti juos kritikuojančius politinius oponentus ar visuomenės narius....Tokie politikų veiksmai prieštarauja demokratinės valstybės bei žodžio laisvės principams bei parodo žemą jų suvokimo lygį."
Iš D. Grybauskaitės inauguracinės kalbos: „Kritikuokite valdžią – ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia! Bet nepamirškite: nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis."
