O viskas prasidėjo, kaip sako Romas, nuo eksperimentų. Suprantama, daug įtakos turėjo ir aplinka, kurioje šis anksčiau daug sportavęs jaunas vyras sukosi.
„Nėra nekaltų narkotikų. Tas labai aktualu, kai kalbame apie „žolę“. Jei girdėtumėte kitų priklausomų žmonių istorijas, tai pradžia visada būna nuo „lengvų“ narkotikų, kurie yra toleruojami. Nuo taip vadinamo „nekalto“ vartojimo. Pasikartosiu – nėra nekaltų narkotikų. Dar galiu pasakyti, kad narkotinė medžiaga nuo kurios žmogus taps priklausomas yra tokia, kurią toleruoja jo aplinka. Tą labai svarbu suvokti ir jokiu būdu nepradėti“, - pabrėžė anonimiškai su tv3.lt sutikęs pasikalbėti Romas.
- Prisiminkite, kada pirmą kartą išbandėte narkotikų?
- Pradėjau kažkur 17 metų. Pradžia buvo eksperimentinio vartojimo – žolė, ekstazi, amfetaminas. Vartodavau naktiniuose klubuose, gana retai. Bet jau 21-erių susipažinau su heroinu ir tas košmaras tęsėsi iki 29 metų. Tik prieš aštuonerius metus prasidėjo rimta reabilitacija, kuri tęsiasi iki šiol. Psichosocialinė reabilitacija, terapinės bendruomenės modelis, savanorystė, tolimesnis darbas reabilitacijoje, kita įvairi veikla – visa tai lydi mane pastaraisiais metais.
- Kokioje šeimoje augai?
- Kiek pats suvokiu šeimą iki 14-15 metų esu dėkingas tėvams už vaikystę. Jie abu dirbo, mylėjo, rūpinosi. Esu dėkingas jiems už tai. Bet man būnant 14-15 metų prasidėjo tėvų skyrybų procesas. Mane tai stipriai paveikė, keitėsi visas pasaulis, griuvo vertybių pasaulis.
- Kaip pasikeitė tavo elgesys po tėvų skyrybų?
- Tuomet buvau aktyvus sportininkas, Lietuvos rinktinės narys. Tada nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kriminalinis pasaulis buvo tiesiog įsisiautėjęs. Tolygiai pradėjo plisti narkotikai, nes tai tiesiog „vežė“. Būdamas 20-ties susiformavau, kaip chuliganas, gerai susipažinau su cheminėmis medžiagomis. Alkoholis pridarydavo daug problemų, tai narkotinių medžiagų vartojimas buvo tam tikra išeitis.
- Iš kur gaudavai pinigų narkotikams?
- Tais laikais turėjome savo grupuotę, kurią „stogavo“ vyresni asmenys. Lietuviai važinėjo į užsienį, užsiėmė nelegaliais „bizniais“. Tada kažkaip užtekdavo. Bent jau kai pradžioje vartodavau tik savaitgaliais. Vėliau, kai vartojimas tapo kasdienybe, tai kriminaliniai reikalai leido turėti daug pinigų.
Prie heroino pripratau gana greitai. Iš pradžių vartodavau kas trečią-ketvirtą dieną, o vėliau gana greitai tai tapo kasdienybe. Narkotikų vartojimas buvo savotiška laiko praleidimo forma. Natūralu, kad dėl savo veiklos teko pakliūti į įkalinimo įstaigas. Vienas pirmųjų atvejų buvo Švedijoje – už plėšimus ir vagystes.
Vėliau sekė kiti teistumai. Sėdau ir Vokietijoje. Ten ilgesnį laiką praleidau kalėjime. Prasidėjo „verslai“ pačiame kalėjime. Tos įkalinimo bausmės viena po kitos suformavo izoliaciją nuo kitų žmonių. Dėl įvykdytų nusikaltimų įvyko vertybinis lūžis. Tada grįžau į Lietuvą po ilgo laiko tarpo ir pabandžiau pasikeisti.
- Kokie buvo pirmieji žingsniai?
- Labai sunkūs. Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau krovėju, bet seni draugai buvo likę, todėl vis tiek vartojau. Bet susitikau su draugu, kuris buvo jau penkerius metus nevartojęs. Žinojome, kad kiti pažįstami, kas perdozavo, kas dugną pasiekė. Todėl tas draugas bandė man padėti.
2007 m. nuvežė į reabilitacijos centrą apsižiūrėti. Savaitę pabuvau, supratau kame šaknys. Po savaitės išvažiavau, o po mėnesio vėl atkritau. Prireikė dar kažkur dvejų metų, kai galutinai apsisprendžiau mesti ir pradėjau pats ieškoti pagalbos.
Svarbiausias žingsnis – pripažinti problemą sau pačiam. Nebenorėjau apgaudinėti nei savęs, nei artimųjų. Turėjau draugę kažkuriuo metu, bandė mane suprasti. Bandžiau prie jos gydytis, bet ir vėl nesėkmingai. Pavargau nuo nesėkmių.
Tuomet vėl susitikau su tuo keletą metų nevartojančiu draugu. Supratau, kad galiu. Gyvenimas daug kartų buvo palaužęs, buvau pats keletą kartų pasiekęs dugną. Pradėjau savęs nekęsti. Pamenu, kad reabilitacijos pradžioje sekė 12 žingsnių patikėjimas. Man buvo nesvarbu, kur gydytis, tiesiog troškau nebevartoti.
Nuo 2009 m. gyvenu normalų gyvenimą, pasirinkau socialinio darbo studijas, mokslai sekėsi gerai. Reabilitacijos centre baigiau vidurinę. Tada jau įsidarbinau tame centre. Turiu mylimą šeimą, vaiką. Tiesiog pasikeitė vertybės.
- Ar narkotikus vartoję žmonės iš praeities pradingo iš tavo gyvenimo?
- Daug pažįstamų mirė, o dalis jų tapo mano klientais. Taip pat yra tokių, su kuriais susiskambiname, palaikome ryšius.
Puikiai suprantu, kad narkotikai asmeniškai man visada kels tam tikrą grėsmę. Esant krizei bet kuris žmogus gali palūžti. Tačiau kasdien negalvoji, kad gali atkristi. Žinau, kad ir po 10-20 metų žmonės sugrįžta prie narkotikų. Bet tikiuosi, kad mano gyvenimas daugiau niekada nepatirs panašaus nuopuolio.
