Jaunuolis puikiai prisimena ir tą dieną, kai smalsumo vedamas pirmą kartą išbandė narkotikų. „Niekas manęs nevertė, pats vienas nuėjau ir gavau, ko paprašiau“, - pripažįsta dabar jau 44 metų vyras. Tas vienintelis kartas visiškai sudarkė tolimesnį Roko gyvenimą.
Šiandien vyras pripažįsta: „Pas vienus mirties ateina, o pas mane ji tiesiog atbėga. Net pats stebiuosi, kodėl iki šiol esu gyvas. Tad jei mano istorija padės bent vienam žmogui ir jis nepradės vartoti narkotikų, galėsiu sakyti, kad padariau bent kažką gero gyvenime...“
O viskas prasidėjo nuo pražūtingo smalsumo...
- Papasakokite, kokioje šeimoje augote?
- Augau labai tvarkingoje šeimoje. Abu tėvai dirbo. Priklausė taip vadinamiems inteligentams. Tuo metu, kai buvau paauglys dar turėjau 8 metais vyresnę sesę. Santykiai su tėvais buvo labai šilti. Kiekvieną vasarą visa šeima važiuodavome į Palangą. O per metus po 2-3 keliones po Lietuvą ir ne tik turėdavome. Kai paaugau, tai po visą Tarybų Sąjungą skraidžiau.
Šeimai pinigų netrūko, bet nebuvau lepinamas. Nebuvo taip, kaip dabar kad vaikas nukrenta ir rėkia, kai kažko nori, o negauna. Niekas su manimi taip nesiterliojo. Gaudavau diržo, kai nusipelnydavau. Tarp manęs ir sesers buvo taip pat labai šiltas ryšys. Labai mylėjome vienas kitą ir nors jos jau nebėra iki šiol ją myliu.
- Prieš pokalbį užsiminėte, kad labai anksti palikote tėvų namus. Kodėl taip nutiko?
- Mokiausi profesinėje mokykloje. Būdamas 16 metų susipažinau su viena panele. Taip susiklostė aplinkybės, kad apsigyvenome kartu.
- Tai kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą išbandėte narkotikų?
- Banalios aplinkybės – smalsumas. Bendravau su panele, pas kurią ateidavo narkotikus vartojantys asmenys. Pamačiau ir baisiai smalsu pasidarė. Tai įvyko apie 1990-sius. Tais laikais dar nežinojome, kuo tai gali baigtis. Nebuvo informacijos, nieko nežinojome apie priklausomybes.
Mano tuometinė mergina net nežinojo, kad išbandžiau narkotikų. Nuėjau pas vieną žmogų, kuris mane gal tik dukart buvo matęs. Nusinešiau savo aguonų. Tada buvo priimta, kad jei norėjai vartoti, turėjai kažkuo prisidėti. Jis viską padarė ir suleido man tų narkotikų. Iškart supratau, kad tai yra mano. Man labai patiko. O tas žmogus, kuris man įdūrė tik tada suprato, kad vartoju pirmą kartą. Tada vos manęs nepapjovė. Jis pats keletą metų vartojo, o tarp narkomanų buvo nerašyta taisyklė, kad negali kito įtraukti į narkotikų liūną. Jis įsiuto, klausė, ar žinau, ką padariau? Net nesupratau iš pradžių, ko jis taip širsta. Dabar „sodina“ dešimtimis, šimtais „ant“ narkotikų. O tada „pasodinti“ „ant“ adatos buvo narkomanų taisyklių pažeidimų.
Nepaisant to incidento, nes ir po šiai dienai esame neblogi draugai. Jis, tiesa, visiškai metęs, gyvena normalų gyvenimą. Tarp narkomanų tokių atvejų labai reta...
Pavartojęs jaučiau euforiją. Kažkur dvi dienas. Vėliau norėjosi dar. Apie tai sužinojo mano mergina ir visaip mane atkalbinėjo, kad nereikia prasidėti su narkotikais. Bet vėliau kartu vartojome ir tai tęsėsi 6-7 metus, kol gyvenome kartu.
- Kodėl nutrūko jūsų bendravimas?
- Atėjo toks laikas, kai dviem narkomanams tapo sunku gyventi dėl finansinių poreikių. Supraskite, vienam buvo lengviau prasisukti. Suprantama, kad nedirbau. Ar daug pažįstate narkomanų, kurie dirba? Ir aš nedirbau. Pinigų prasimanydavau vogdamas, apgaudinėdamas žmones. Visaip prasimanydavau. O pinigų reikėdavo, nes narkotikus vartodavau kasdien. Tais laikais per dieną reikėdavo nuo 10 iki 20 litų, kad būtum sveikas, kad galėtum judėti, kad negulėtum „apsisnargliavęs“, kad galėtum vaikščioti.
Po skyrybų ji išvyko į užsienį, o aš persikėliau į kitą Lietuvos miestą. Bandžiau atsikratyti šios žiaurios priklausomybės. Kažkur nuo 1997 iki 1999 m. praktiškai nevartojau. Buvo labai sunku. Tą jausmą dauguma bandančių atsikratyti priklausomybės vadina pragaru.
Bet aplinkybės susiklostė palankiai. Juk sužeistas vilkas, kurį vejasi medžiotojai, vis tiek lekia, kiek tik gali. Ir tu tampi tuo vilku, kai žinai, kad gali atsidurti kalėjime arba po žeme. Tokios mintys suteikė jėgų kovoti iš visų jėgų. Žmogus šiaip yra ištvermingas sutvėrimas.
Vėl sukūriau šeimą, su žmona susilaukėme dvynukų. Vaikai gimė 2000 metais, bet tada supratau, kad esu atsakingas už jų ateitį. Vien tik buvimas šalia jų jiems kenkia ir dar labiau pakenks ateityje. O norėjau, kad jie kažko pasiektų gyvenime. Buvau teistas, turėjau problemų dėl narkotikų. Sutikite, turėti tokį tėvą – ne kažką.
- Kas nutiko toliau?
- Vėl įnikau į narkotikus, kurie 2000-siais itin suklestėjo. Juos vartojau iki 2005 metų. Tada ketverius metus gydžiausi pagal metadono programą. Atrodė, kad situacija šiek tiek taisosi, bet 2009 m. sėdau į įkalinimo įstaigą. Ten narkotikus vartojau kasdien. Į laisvę išėjau 2011 metais ir nuo tada iki pat šiandien vėl gydausi pagal metadono programą.
Bet tai tie patys, tik oficialūs narkotikai. Jei mesčiau programą, tai baigsis tuo, kad vėl pradėsiu vartoti narkotikus, nes blaiviomis akim žiūrėti į šį pasaulį neįmanoma. Metadono reikia kasdien. Rytais į centrą einu kaip į darbą. Išgeriu ir gyvenu. Jis slopina poreikį narkotikams, tu esi sveikas, nėra abstinencijos, nesi sudirgęs, agresyvus.
Padėk Dieve visiems, kurie sugalvojo ir palaiko metadono programą. Jei jos nebūtų, kiek būtų nelaimingų žmonių – juk apie kiekvieną narkomaną sukasi mažiausiai 20 jam artimų žmonių.
- Tai, kokį save matote ateityje?
- Dažnai pagalvoju apie ateitį. Paskutiniu metu pradėjau suvokti, kad finišas artėja. Vien pažiūrėjus į statistiką, aš ir taip per ilgai gyvenu, kaip žmogus, narkotikus vartojantis beveik 30 metų. Aišku, kad finišas artėja visiems – tik pas vienus ateina, o pas mane atbėga.
Manęs niekas nesurišo, niekas per jėgą neįdūrė adatos, mane net perspėjo griežtai, kad negalima, nevartok. Nepaklausiau. Tad labai tikiuosi, kad mano istorija padės žmonėms suvokti, kokie pavojai tyko už to prakeikto smalsumo „tik pabandyti ir viskas“. Jei mano žodžiai atims bent vienam žmogui norą pabandyti, džiaugsiuosi, kad padariau kažką prasmingo savo gyvenime.
