Uždrausdami politinę reklamą televizijoje ir radijuje politikai tiesiog ieško kitų ir dar efektyvesnių reklamos formų. Tokias mintis išsakė antradienį „Žinių radijo“ laidoje kalbėję žurnalistai ir visuomenininkai.
Seimas prieš pat rinkimus nutarė pakeisti rinkimų taisykles ir uždraudė politikų reklamą televizijoje bei radijuje, tačiau kyla daug klausimų dėl to, kaip tą tikrąją reklamą reiktų atpažinti.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas sakė, kad komisija privalo sugebėti prižiūrėti, jog įstatymo būtų laikomasi. Kartu jis pabrėžė, jog atsakyti už visos Lietuvos situaciją yra sudėtinga. Jis pabrėžė, jog įstatymai numato skirtumą tarp tiesioginio eterio suteikimo politikams ir įrašytų laidų transliavimo. Į klausimą, ar laida, kuri ir paprastai yra įrašoma bei transliuojama du kartus tą pačią dieną, nebus laikoma politine reklama vien todėl, kad ten dalyvauja politikai, Z. Vaigauskas atsakė svarstymais. „Jei politikai ir anksčiau būdavo kviečiami, tai viskas tvarkoje, tačiau jei bus pradėti kviesti tik prieš rinkimus ir tik konkrečios partijos politikai, o žurnalistams už tai bus atlyginta – jau bus pažeidimas“, - aiškino VRK vadovas.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius atkreipė dėmesį, jog formaliai uždraudus politinę reklamą televizijos ir radijo eteryje dalis politikų dar aktyviau mokosi efektyvaus bendravimo su žurnalistais, semiasi psichologinių žinių. Jis citavo portalo „Delfi.lt“ skelbtą informaciją, jog atitinkamus mokymus, pasitelkę žinomus žurnalistus, politologus ir psichologus vykdo Valstiečių liaudininkų partija. „Mokome elgtis profesionaliai. Žinot, kiekvieni rinkimai jau nuo 1992 metų darosi vis profesionalesni, o kitas dalykas tas, kad kai kurios partijos bando žaisti technologijom, kartais netgi juodosiom, ieškoma vizualinės išraiškos, rinkėjai pritraukiami pagal myliu-nemyliu principą“, - „Delfi.lt“ sakė partijos rinkimų štabo pirmininkas A. Skardžius.
D. Radzevičius suabejojo, ar tai reiškia, kad bus bandoma atviriau ir nuoširdžiau bendrauti su žiniasklaida ir visuomene. Jis taip pat pažymėjo, kad politikai, kurių partijos be kita ko balsavo už minėtas įstatymų pataisas, dabar patys kreipiasi į VRK prašydami išaiškinti, kaip taikyti pačių priimtas nuostatas.
Vilniaus universiteto docentė dr. Audronė Nugaraitė pabrėžė, jog net jai, kaip komunikacijos specialistei, nėra iki galo aiškios kai kurios įstatymų formuluotės. „Įstatymas pakeistas taip, kad būtų kuo daugiau sumaišties ir ja būtų galima pasinaudoti”, - sakė A. Nugaraitė. Prisiminusi amerikiečio Darrelo Westo knygą „Oro karai“, docentė sakė mananti, jog tokie karai vyksta ir Lietuvos eteryje, kur sunkiausia misija – susigaudyti – dabar tenka rinkėjui. Kaip vienintelį realų reklamos atpažinimo kriterijų A. Nugaraitė nurodė tai, jog reklama turi būti specialiai pažymėta. Visais kitais atvejais, anot jos, rinkėjas turi pats kažkaip atpažinti rinkiminio informacinio karo atvejus ir atskirti juos nuo realios informacijos.
Piliečių santalkos tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė priminė seną lietuvišką patarlę, anot kurios drumstame vandenyje geriausia gaudyti žuvį. Pasak jos, tiesioginės politinės reklamos klipai, kurių atsisakyta, buvo mažiausiai efektyvi ir atgyvenusi agitacijos forma, tad tiesiog ieškoma efektyvesnių. „Ten dirba labai rimtos psichologų ir viešųjų ryšių specialistų komandos, kurios puikiai suvokia, jog kitokios priemonės yra efektyvesnės. Sutaupytus pinigus politikai išleis būtent joms“, - sakė visuomenininkė. Ji taip pat pritarė minčiai, jog daug efektyviau žmones veikia ne atvira, o užmaskuota reklama, pateikiama kaip informacija. Žurnalistai, jos tvirtinimu, irgi atsidūrė savotiškoje padėtyje. Kaip ypač sudėtingą atvejį ji nurodė regioninę spaudą, kuri lyg ir turi informuoti, ką veikia koks nors miesto meras, tačiau prieš rinkimus padidėjus jo aktyvumui, lankantis kiekviename renginyje, lieka neaišku, kaip nušviesti įvykius nepažeidžiant apribojimų.
Laidos dalyviai kėlė klausimą, ar politine reklama bus laikomas statomas vaidybinis filmas apie Rolandą Paksą, kuris net nesibalotiruoja į Seimą. Minėti ir žinomi paslėptos reklamos faktai. Vienas valdančiosios partijos politiko vizitas į degančius durpynus bei demonstratyvus rūpestis, rodytas kaip pagrindinė dienos žinia, nurodytas kaip chrestomatinis manipuliavimo ir paslėptos politinės reklamos pavyzdys.
Politikai šiuo metu aktyviai naudoja alternatyvias atgyvenusiems vaizdo ir garso klipams technologijas. Skambinama į mobiliuosius telefonus, įtaigiu ir maloniu įrašu kviečiama į susitikimus ir renginius. Kai kurie jau suskato bendrauti su rinkėjais socialiniuose interneto tinklalapiuose, talpinti klipus netgi puslapyje „www.youtube.com“. Viešojo transporto stotelėse, besivartančiuose reklaminiuose stenduose bei šalia pagrindinių magistralių puikuojasi partijų šūkiai ir lyderių atvaizdai.
Politinių partijų reklama turėtų būti finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, apskaičiuota, jog šių metų parlamento rinkimams reikia 2 mln. litų. Šie pinigai turėtų būti skirti iš VRK numatytų lėšų, kuriai iš valstybės iždo iš viso šiemet duota apie 27 mln. litų.
Kiek anksčiau Vyriausybė siūlė šiuos 2 mln. litų skirti iš partijoms jau numatytos biudžeto dotacijos (20 mln. litų 2008 metams), tačiau politinių partijų frakcijos tokiam siūlymui pasipriešino.
Seimas kiek anksčiau ketino priimti kompleksines politinių partijų finansavimą reglamentuojančių įstatymų pataisas, bet nusprendus, kad parlamentarai nespės tinkamai apsvarstyti reikiamų teisės aktų, apsiribota tik vaidybinės reklamos draudimu, kuris reiškia, jog politinės reklamos skleidimas per radiją ir televiziją būtų finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis.
