Lietuvoje 2009 metų gruodžio mėn atsirado dvi naujos politinės partijos: Algirdo Paleckio Socialistinis Liaudies Frontas (SLF) bei Kazimiros Prunksienės Lietuvos Liaudies Sąjūdis (LLS). Įdomu – ar šios partijos tikrai peržengs svarbiausius nusistovėjusius riboženklius?
Pats savaime naujų partijų įsiliejimas į Lietuvos politinę sistemą nėra kažkas labai naujo ir netikėto – prieš kiekvienus Seimo rinkimus Lietuvoje užregistruojamos 1-2 politinės partijos, kurių konkrečios socialinės, ekonominės ir geopolitinės nuostatos paprastai skendi miglose, užtat primygtinai brukami skiriamieji bruožai yra naujumas, šviežumas ir nedetalizuoti pokyčiai.
Iki šiol tokia viešųjų ryšių strategija nė sykio nepavedė – LR rinkėjai itin neatsparūs reklaminiams triukams, ir tokiu būdu kiekviename Seime vis daugiau frakcijų ir vis sudėtingesnės valdančiosios koalicijos. Realiai šie pokyčiai yra tik kosmetinio pobūdžio, nes tiek „naujos“, tiek „senos“ partijos realiai atstovauja tik stambiojo kapitalo interesams, skiriasi tik šakos ant kurių kabo politinių giesmininkų lesyklėlės. Nors kai kurie labiau prakutę maitintojai dėl viso pikto šeria po kelias partijas – monopolininkams bei oligarchams šios išlaidos gana juokingos, o pelnai grįžta tūkstančiais procentų.
Labai galimas dalykas, kad SLF ir LLS bandys eiti tuo pačiu jau ne sykį pramintu taku – parėkaus, kad „vagis ir kyšininkus pasodinsim“, ir lengvatikis vietinis balsuotojas vėl neatsispirs. Tačiau tam tikri indikatoriai rodo, kad šįsyk įmanoma ir kitokia įvykių eiga. Iki šiol visos naujai steigiamos partijos apsiribodavo savo abstraktaus naujumo ir kokios nors kovos su korupcija neįpareigojančiomis deklaracijomis, tačiau nė viena nedrįsdavo peržengti dviejų tabu: geopolitinio ir socialinio.
Geopolitinis tabu išreikštas tuo, kad negalima viešai deklaruoti prorusiškos orientacijos. Šitas tabu suponuoja gana šizofrenišką mūsų politinio elito būseną. Viešai visi turi pripažinti, kad Rusija yra mums nedraugiška valstybė, o jos kapitalas dažnai daro neigiamą įtaką Lietuvai. Realybėje praktiškai nė vienai partijai ar neformaliai įtakos grupuotei nepavyksta išvengti tamprių ryšių su įvairios kilmės rusišku kapitalu. Štai 2004-aisias prezidento Rolando Pakso apkaltos viena iš svarbių priežasčių buvo jo tamprus bendradarbiavimas su rusų verslininku Jurijumi Borisovu, siejamu su Rusijos karinės pramonės kompleksu. Tai leido vykdyti apkaltą su patriotiniais šūkiais, tokiu būdu sulaukiant didelio visuomenės palaikymo. Deja, greitai paaiškėjo, kad grupuotė, su patriotiniais šūkiais nuvertusi R. Paksą, yra iš esmės kontroliuojama „Gazprom“ emisarų.
Įdėmiai sekant po to pasipylusius žurnalistinius tyrimus, galime įsitikinti, kad beveik visos parlamentinės partijos turi neformalių ryšių su rusišku kapitalu – jei ne per dujininkus, tai per geležinkelininkus, elektrikus, bankininkus ir pan. Suprantama, neformalūs ryšiai šiuo atveju visada reiškia ir įsipareigojimus. Ryšius dažniausiai palaiko ne patys svarbiausi partijų atstovai, kad, skandalo atveju, būtų galima viską nurašyti konkrečių asmenų saviveiklai ir nuo jų atsiriboti. Bandymus teisintis, kad tos įmonės formaliai registruotos Lietuvoje, galime vertinti kaip naivius arba įžūlius (kiekvienas pasirenka pagal skonį).
Tokiame kontekste įsikūrusi K. Prunskienės LLS išsiskiria viešumu ir skaidrumu – ji atvirai deklaruoja savo prorusišką orientaciją. Manau, kad taip ji pritrauks ne tik įsitikinusius rusofilus, bet ir dalį abejojančių rinkėjų, kurie ilgisi būtent atvirumo ir viešumo – jų akyse LLS gali įgyti pranašumą prieš „senąsias“ politines partijas, formaliai plyšaujančias apie Rusijos grėsmę, o paskui tyliai pirtelėse su Rusijos emisarais suderinančias energetinius projektus ar mūsų kariuomenės panaikinimą.
Socialinis tabu pasireiškia tuo, kad visos be išimties parlamentinės partijos gina visuomenės grietinėlės interesus neturtingosios gyventojų daugumos sąskaita – mums neišvengiamai skirta vilktis ES uodegoje pagal minimalias algas, pensijas ir aukštą skurdo ribą. Į šio tabu laužymą pretenduoja A. Paleckio SLF, kuris bando užimti kairiojo ekstremizmo nišą. Tiesą sakant, visada pasigesdavau ekstremistų Lietuvos politikoje – politinė sistema kažkuria prasme primena ekosistemą, o ekosistemoje net ir patys nesimpatiškiausi komponentai (uodai, erkės, krokodilai ir pan.) yra reikalingi, ir jų išnykimas dažnai turi neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, per daug prisiveisia kažko, kam šitie gyvūnai trukdydavo.
Ekstremistai irgi yra nesimpatiška, bet reikalinga politinės ekosistemos dalis, tik nereikia jų prileisti prie valdžios, nes tada jie prikrečia itin didelių eibių (Leninas, Hitleris, Pol Potas, Talibanas ir pan.). O lindėdami savo pogrindyje jie atlieka gana naudingą valdančiųjų drausminimo funkciją – parlamentinės partijos, grieždamos dantimis, privalo elgtis padoriau ir sąžiningiau, kad rinkėjai neprabalsuotų už ekstremistus. Mes dažnai stebimės, kodėl Vakarų valstybėse, skirtingai nuo postsovietinių, samdomi darbininkai gauna visai padorias algas ir net turi normaliai funkcionuojančias profsąjungas.
Nereikia sekti pasakų apie įgimtą Vakarų kapitalistų gerumą ir humanizmą, taip buvo ne visada – XIX amžiuje samdomi darbininkai Vakarų šalių fabrikuose irgi dirbo tik už maistą ir pastogę, ir turėdavo kęsti maždaug tokias fabrikantų patyčias, kokias dabar tenka patirti daugelyje lietuviško kapitalo įmonių. Situacija sparčiai pasikeitė po 1917-ųjų, kada visi pamatė kairiųjų ekstremistų, užgrobusių valdžią Rusijoje, galimybes. Vakarų kapitalistai padarė teisingas išvadas, kaip išvengti tokio košmaro plitimo į kitas šalis ir truputį sumažino savo pelnus, leisdami samdomiems darbininkams gyventi sočiau ir oriau. Rytų Europoje kapitalizmas kūrėsi, jau išnykus pasaulinės revoliucijos ir Kominterno baubams, todėl vakarietiškos socialinės garantijos kol kas nenusimato – kapitalistai nemato rimtos priežasties truputį sumažinti savo pelnus.
Ekstremistinių organizacijų nebuvimas Lietuvoje suformavo iškreiptą politinę ekosistemą. Ji pas mus primena grūdų sandėlį, po kurį zuja daugybė žvitrių žiurkėnų, nuolat tempiančių iš valdiškų aruodų į savo urvelius. Natūralių priešų jie neturi – ne per seniausiai vienas toks žiurkėnas su pilnais žandukais buvo sučiuptas ties Sveikatos apsaugos aruodais STT katinų. Katinai iškrapštė tai, ką rado žandukuose, ir liepė kurį laiką nesirodyti tame aruode (apie gretimus aruodus neužsiminė). Taigi, žiurkėnų kolonija klesti, nesant natūralių priešų, o aruodai vis tuštėja. Galbūt piktų žiurkių (fašistuojančių ir komunistuojančių) pasirodymas privers žiurkėnus elgtis padoriau ir mažiau siaubti valstybės sandėlius? Būtų pats laikas – piktų žiurkių krebždėjimas jau girdėt...
