Pekino beprecedentė tarptautinio lygio kampanija prieš tautines mažumas naudojant daugybę skirtingų priemonių, kuriomis siekiama bauginti, priekabiauti, sekti, sulaikyti ar įvykdyti ekstradicijas, pasiekė neregėtą lygį.
Apie tai išsamiai yra rašoma naujoje ataskaitoje, pavadinimu „Didžioji plieninė siena“, kurią parengė Wilsono centro Kissingerio insitutas Kinijoje ir JAV, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
Naujai atliktas tyrimas atskleidžia, kaip Kinijos pasaulinis iškilimas ir grandioziniai projektai, kaip kad kelių milijardų dolerių vertės „Juostos ir kelio“ iniciatyva, suteikia Pekinui naujų svertų paveikti kitų šalių vyriausybes ir pasitelkti jas savo vykdomoms represijoms.
Surinkti tyrimo duomenys atskleidžia, kad nuo 1997 m. iki 2022 m. sausio mėnesio iš viso užfiksuoti 5 532 atvejai, kai uigūrai buvo bauginami, o dar 1 150 nustatytų atvejų rodo, kad jie buvo sulaikomi šalyse, kuriose tuo metu gyveno. Taip pat nustatyti ir 424 atskiri incidentai, kai uigūrai buvo deportuoti arba perduoti Kinijai.
Pateiktame tyrime nurodoma, kad uigūrai, įskaitant etnines kazachų, kirgizų ir kitas grupes, dažniausiai sulaikomi ar deportuojami iš tokių šalių kaip Pakistanas, Kirgizija, Tadžikija, Kombodža, Mianmaras. Būtent šias valstybes Kinija remia finansiškai, o šalių lyderiai sutinka „prekiauti žmonių teisėmis mainais į ekonominę naudą“.
Pekinas vykdė ir vykdo brutalius susidorojimus su uigūrais, kazachais ir kitomis musulmonų mažumomis. Daugiau kaip 1 mln. žmonių laikomi specialiose stovyklose ir kalėjimuose vakarinėje Sindziango provincijoje. Pekinui reiškiami kaltinimai dėl priverstinio žmonių darbo, masinio internavimo, priverstinės gimstamumo kontrolės, kultūrinio ir religinio identiteto naikinimo, genocido vykdymo. Kinija į tai atsako, kad tokiu būdu yra kovoja su islamo ekstremizmu.
Siekiant išsiaiškinti daugiau detalių apie tautinių mažumų padėtį regione, Radio Free Europe/Radio Liberty žurnalistai kalbėjosi su kolega iš Vilsono centro, tyrimo autoriumi Bradley Jardine’u.
Kaip keitėsi Kinijos vykdoma tarptautinė kampanija prieš uigūrus ir kitas tautines grupes bėgant metams, kokias pagrindines priemones naudojo Pekinas?
Kinijos pradėta kampanija prieš uigūrus yra vykdoma gana ilgą laiką. Aš renku duomenis nuo 1997 metų, kai pastebėjome pirmąją deportaciją iš Pakistano. Tai buvo atsakas į pietinėje Sindziango dalyje esančiame Barino miestelyje įvykusius incidentus. Būtent ten Kiniją atkreipė dėmesį į diasparoje gyvenančią uigūrų bendruomenę. Nuo to laiko kampanijos mastas prieš uigūrus tik sustiprėjo.
Taip nutiko dėl dviejų dalykų. 2001 metais prasidėjęs JAV karas prieš terorizmą lėmė, kad Kinija irgi įgijo galimybę kurti aljansus ar koalicijas, siekdama persekioti uigūrų disidentus ir diasporoje gyvenančias šių etninių tiurkų bendruomenes. O tada, 2017-aisiais, Sindziange Kinija pradėjo masiškai kalinti žmones ir sukūrė stebėjimo algoritmą visoje provincijoje.
Visa tai lėmė, kad Kinijos saugumo tarnybos skyrė didesnį dėmesį persekiodamos uigūrus. Aš sugebėjau nustatyti 1 500 atvejų, kai uigūrai buvo sulaikyti tokiose šalyse kaip Saudo Arabija ar Egiptas, arba buvo atvežti iš Tadžikijos, tad mastas iš tiesų yra gana didelis.
Šis skaičius nurodo sulaikymų bei žmonių atgabenimų iš užsienio mastą. Jeigu atsižvelgtumėme į vykdomas kibernetines atakas, kurios tapo vis dažniau naudojamu įrankiu Kinijoje, matytume, kad persekiojimo mastas padidėtų iki daugiau kaip 7 tūkst. atvejų.
Be to, mano surinkti duomenys daugiausiai gauti iš žiniasklaidoje paskelbtų atvejų. Taigi, tiriant konkrečius incidentus, daugelis uigūrų, kurie tapo Pekino taikiniu, yra įvardijami arba buvo įtraukiami į ataskaitas. 7 tūkst. užfiksuotų atvejų – tik pradžia ir tai tik ledkalnio viršūnė. Įvertinus tai, kokia gali būti tikrovė, nepaskelbtų incidentų skaičius turėtų būti dar didesnis.
Uigūrų bendruomenei tampa vis sudėtingiau pasislėpti nuo persekiojimo Sindziange ir pabėgti kur nors kitur. Centrinė ir Pietų Azija buvo tos vietos, kur ši tautinė mažuma galėjo atvykti ir pasiprašyti prieglobsčio, tačiau situacija pasikeitė, kai regiono vyriausybės užmezgė tvirtesnius politinius santykius su Pekinu. Dabar mes taip pat matome, kad Turkija, kuri buvo laikoma viena iš paskutinių vietų, kur galėjo pasitraukti uigūrai, irgi pakeitė ekstradicijos politiką. Ar uigūrams dar liko galimybių kur nors išvykti?
Uigūrai vis labiau praranda erdvę. Jie prarado politinę erdvę Centrinėje ir Pietų ar Pietryčių Azijoje, o taip pat negali išvykti į saugias vietas, esančias Artimuosiuose Rytuose ar Turkijoje. Juolab kad pastarosios šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas „Juostos ir kelio“ forumo metu su savo kolega iš Kinijos pasirašė ekstradicijos sutartį. Ji buvo ratifikuota 2020 metų gruodžio mėnesį.
Nuo tada Turkijos uigūrai, gyvenantys diasporoje, pajuto baimę, o daugelis jų pasitraukė į Europą arba Šiaurės Ameriką. Japonija taip pat tapo šalimi, kurioje uigūrai gali surasti prieglobstį.
Visgi Turkija yra iki šiol laikoma pagrindiniu uigūrų kelionės tikslu, tačiau iš šios šalies išvyksta iškilūs veikėjai, pavyzdžiui, į Ameriką jau pasitraukė Kazachstano aktyvistas Serikzhanas Bilashas. Taigi galima sakyti, kad šiuo metu Turkijoje uigūrams nėra vietos. Jeigu būtų atrasta politinės valios padidinti pabėgėlių kvotas, Vakaruose jiems būtų saugiausia.
Žinoma, net ir tokiu atveju ši tautinė mažuma nėra visiškai saugi. Mano atliktas tyrimas rodo, kad demokratinėse valstybėse daugelis uigūrų susiduria su kibernetinėmis atakomis, tad jų šeimoms vis dar gresia pavojus grįžus į Sindziangą.
Diasporoje gyvenantys uigūrai naudojasi „WeChat“ ir Kinijos socialinių tinklų platformomis tam, kad galėtų bendrauti su savo šeimos nariais. Tad šiuo atveju „WeChat“ platforma tapo įrankiu, kuriuo naudojasi Pekinas, siekdamas surinkti informaciją apie uigūrus. Tuo metu Sindziango saugumo tarnybos taip pat bando pasiekti šios tautinės bendruomenės narius ir apriboti jų socialinį ir politinį aktyvumą.
Jūsų ataskaitoje didelis dėmesys skiriamas institucijų ir sistemų tinklams, kurie padeda Kinijai įgyvendinti represijas prieš uigūrų bendruomenes užsienyje. Kalbant konkrečiai apie Euraziją, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (SCO) atliko svarbų vaidmenį. Kokius įrankius Pekinas iš tikrųjų turi?
Vidurinėje Azijoje susiklostė išskirtinis atvejis, nes tai buvo vienas iš pirmųjų regionų, išplėtojusių platų bendradarbiavimą su Kinija vykdant tarptautinio masto represijas ir diasporoje gyvenančių uigūrų sekimą.
Uigūrų diasporai šiame regione Kinija skyrė ypatingą dėmesį ir posovietiniais metais laikė potencialiai grėsminga bei destabilizuojančia jėga. Taigi Kinija sukūrė ir pradėjo naudoti daugybę skirtingų priemonių prieš uigūrus Centrinėje Azijoje, to nematėme niekur kitur.
Vienas iš tokių įrankių yra Šanchajaus bendradarbiavimo organziacija, aprėpianti daugiašalę sistemą, per kurią Kinija koordinuoja tolimesnius veiksmus su savo kolegomis Centrinėje Azijoje ir taip pat Rusijoje.
Ši organizacija iš esmės atsirado siekiant išspręsti sienų ribų nustatymo problemas, iškilusias žlugus Sovietų Sąjungai. Tai taip pat nulėmė, kad šalys atkreipė atskirą dėmesį į „tris blogybes“: terorizmą, separatizmą ir ekstremizmą.
Būtent tai tapo pagrindiniu atskaitos tašku, leidusiu Kinijai naudoti antiekstremistinę retoriką Centrinėje Azijoje, kur režimai jau ir taip persekiojo disidentus ir vadino juos religiniais ekstremistais. Tokia retorika buvo pritaikyta ir uigūrams, gyvenantiems savo namuose arba užsienyje.
Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narės yra sudariusios ne vieną sutartį, kurios leidžia vykdyti abipusę asmenų ekstradiciją be valstybių atstovų įsikišimo ar papildomų klausimų. Be kita ko, egzistuoja kovos su terorizmu bendradarbiavimo sistemos, pavyzdžiui, dalijamasi žvalgybine informacija apie kiekvieną asmenį, kuris gali būti laikomas teroristu net ir nesurinkus pakankamai įrodymų.
Dėl tokio Pekino bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis regionas tapo nesaugus gyventi uigūrams. Daugelis diasporoje gyvenančių asmenų pasitraukė į Afganistaną, Pakistaną ir Turkiją – valstybes, kurios tuo metu buvo laikomos saugiomis šiai tautinei mažumai. Iki šių dienų Vidurinė Azija išlieka viena pavojingiausių vietų uigūrų aktyvistams dėl regione egzistuojančių ekstradicijos sutarčių.
